Šeivamedis (Sambucus) - plačiai Europoje paplitęs augalas, kurį turbūt esate matę ir jūs. Tai daugiametis 2-6 m aukščio krūmas arba nedidelis, iki 10 m aukščio medelis. Juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra) yra ypatingas augalas, pavasarį pražystantis baltais ar gelsvais žiedais, į skėtį panašiose kekėse. Baltų mitologijoje laikytas šventu, juodauogis šeivamedis - sausmedžių šeimai priklausantis vaistingas augalas.

Šeivamedis priskiriamas vaistiniams augalams. Šis augalas paplitęs Europoje, Azijoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Dažniausios šeivamedžio rūšys yra: juoduogis (juodasis) šeivamedis (Sambucus nigra), kanadinis šeivamedis (Sambucus canadensis), mandžiūrinis šeivamedis (Sambucus williamsii), peruvinis šeivamedis (Sambucus peruvianus), pietinis šeivamedis (Sambucus australis).

Ypač vertinami žiedai ir uogos, plačiai naudojami įvairiose pramonėse. Iš šeivamedžių gaminami ne tik gėrimai ar uogienės, bet ir šeivamedžio uogų sirupas, guminukai, pastilės, arbatos, maistiniai dažikliai, kūno losjonai ir dar daugiau. Tiesa, perdirbtos šeivamedžio uogos rinkoje paplitusios labiau nei šviežios.

Pasaulyje yra apie 30 šeivamedžio rūšių, tačiau populiariausia Europoje yra juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra), dar vadinamas europietiškuoju šeivamedžiu. Labiausiai vertinamos jo uogos, nors visas augalas, išskyrus žiedus ir uogas, yra nuodingas.

Šeivamedžio uogų sveikatinamosios savybės minimos dar 400 m. pr. Kr., kuomet medicinos tėvas Hipokratas šeivamedį pavadino „vaistų skrynia“. Jam šiuo augalu sekėsi išgydyti daugybę negalavimų. Bėgant amžiams, juodauogis šeivamedis buvo naudojamas daugiau kaip 70 ligų gydymui, pradedant dantų skausmu ir baigiant maru.

Šeivamedžio žiedų ir uogų sudėtis

Šeivamedžio žieduose aptinkama cholino, glikozidų ir eterinių aliejų, skatinančių prakaitavimą. Uogose yra kalio, aminorūgščių, karotino, askorbo rūgšties, fruktozės, gliukozės ir vitamino C. Viename puodelyje šeivamedžio uogų yra 52,2 mg vitamino C, 10,2 g skaidulų, 26,7 g angliavandenių, 0,7 g riebalų ir 1 g baltymų.

Šeivamedžio uogos yra fenolio rūgščių šaltinis. Tai antioksidantai, padedantys sumažinti oksidacinio streso žalą organizme. Taip pat šios uogos yra puikus antioksidantų flavonolių, kvercetino, kempferolio ir izorhamnetino šaltinis (tiesa, žieduose flavonolių yra iki 10 kartų daugiau nei uogose). Be minėtų elementų, uogose gausu antocianinų, suteikiančių būdingą tamsiai violetinę-juodą spalvą, ir pasižyminčių stipriomis antioksidancinėmis savybėmis.

Šeivamedžio žiedynuose ypač gausu flavonoidų, ypač antocianinų, kurie yra atsakingi už jų giliai violetinę (beveik juodą) spalvą. Šie galingi antioksidantai padeda išlaikyti imuninę sistemą stiprią ir elastingą.

Šeivamedžio nauda, grindžiama tyrimais

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad juodasis šeivamedis, o ypač šio šeivamedžio uogos, turi antivirusiniu poveikiu pasižyminčių biologiškai aktyvių junginių. Atliktų klinikinių tyrimų analizės parodė, kad tam tikri augaliniai juoduogio šeivamedžio, afrikinės palergonijos ar švitrūno ekstraktai yra veiksmingi gydant infekcines kvėpavimo takų ligas. Šeivamedžio ir afrikinės palergonijos polifenolių antivirusinis aktyvumas prieš žmogaus koronavirusus įrodytas laboratoriniais tyrimais.

Gerhardas Rechkemmeris, Vokietijos federalinio mitybos ir maisto tyrimų instituto prezidentas savo tyrimais įrodė, kad šeivamedžiuose esantys antocianinai skatina citokinų - baltymų, kurie veikia kaip imuninės sistemos pasiuntiniai, - gamybą ir taip sustiprina organizmo imuninį atsaką. Citokinai vaidina lemiamą vaidmenį imuninės sistemos reakcijoje į ligą ir veikia labai panašiai kaip hormonai.

Juodauogis šeivamedis bene garsiausiai naudojamas peršalimo ir gripo gydymui. Keliautojai, kurie šeivamedžio uogų sirupą naudojo 10 dienų prieš kelionę ir 5 dienas po atvykimo į užsienį, vidutiniškai 2 dienomis trumpiau sirgo peršalimo ligomis ir pastebimai sumažėjo jų simptomai.

Šeivamedis ligų gydymui bei profilaktikai

Atlikus daugiau išsamių mokslinių tyrimų, buvo patvirtinta, kad juoduogio šeivamedžio žiedai ir vaisiai yra natūralus, biologiškai aktyvių junginių, pasižyminčių stipriomis antioksidacinėmis savybėmis, šaltinis. Jie gali būti naudojami gydymo tikslais taip pat profilaktikai dėl daugelio ligų:

• Kvėpavimo takų infekcijos;
• Galvos skausmas;
• Aterosklerozė;
• Diabetas;
• Artritas;
• Vėžys.

Liaudies medicinoje seniai žinoma, kad juoduogio šeivamedžio žiedai dažnai pasitarnauja kaip pirmas vaistas peršalus ar susirgus gripu. Tokia arbata taip pat tinka esant įvairiems uždegimams, nes varo šlapimą ir dezinfekuoja.

Šeivamedžio derliaus rinkimas ir paruošimas

Šeivamedžio žiedai renkami gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį. Nereikia rinkti dar neprasiskleidusių žiedų ir tokių, kurie yra apdeginti saulės ir parudavę. Taip pat svarbu nenuskinti visų žiedynų nuo vieno krūmo, nes rudenį šeivamedis subrandina savo puikias uogas. Surinktus šeivamedžių žiedus reikėtų paskleisti ant staltiesės, kad išsibėgiotų vabalėliai. Rekomenduojama žiedų neplauti. Džiovinti reikėtų kaip ir visas vaistažoles - pavėsyje ar vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Sudžiovintus šeivamedžio žiedus rekomenduojama laikyti medžiaginiuose maišeliuose iki 1 metų.

Šeivamedžio uogos subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Rekomenduojama uogas pirmiausiai apvytinti ir tik po to džiovinti 60-65 °C temperatūroje.

Šeivamedžių gana lengvai galima rasti senose sodybose, taip pat drėgnuose mišriuose ir lapuočių miškuose. Jų taip pat galima aptikti ir upių pakrantėse. Svarbu nerinkti šeivamedžių arti kelių, judrių gatvių ir miestų teritorijose.

Jau paruoštų naudojimui šeivamedžio žiedų ir preparatų galima įsigyti vaistinėse.

Šeivamedžio arbatos receptai

Šeivamedžio uogų arbata su rozmarinais ir obuoliais

Ši arbata ne tik labai skani, bet ir sveika. Ji gali padėti nuo nugaros skausmo ir neuralgijos. Ją galima gerti ir šiltą, ir atvėsintą.

Jums reikės:

• 100 g šeivamedžio uogų;
• 100 g obuolių;
• 2 šakelių rozmarino;
• 1 valgomojo šaukšto čiobrelių.

Supjaustykite obuolį plonais griežinėliais ir sudėkite kartu su kitais ingredientais į karščiui atsparų indą. Jei norite, obuolio luobelę galite nulupti. Užpilkite viską verdančiu vandeniu, uždenkite dangčiu ir užklokite rankšluosčiu. Palikite brinkti 15-30 minučių ir galite mėgautis kvapniu bei skaniu gėrimu.

Šeivamedžio žiedų arbata

1 litrui arbatos Jums reikės:

• Arbatinuko ar kito, karščiui atsparaus indo;
• 4 arbatinių šaukštelių džiovintų šeivamedžio uogų;
• 1 litro vandens;
• Pagal poreikį cukraus ar kito pasirinkto saldiklio;
• 1/2 apelsino arba citrinos (nebūtina).

Užvirinkite vandenį, tada leiskite jam truputį atvėsti. Tuo tarpu šeivamedžio žiedus supilkite į arbatinuką. Užpilkite juos karštu virintu vandeniu. Apelsiną arba citriną gerai nuplaukite ir supjaustykite griežinėliais. Sudėkite griežinėlius į arbatinuką ir palikite 10 minučių. Po to galite nukošti (nors nebūtina) ir gerti.

Šeivamedžio žiedų arbata (užplikant)

Šeivamedžio žiedai naudojami priešuždegiminei arbatai ruošti sergant inkstų ligomis, žarnyno uždegimu, kasos ir tulžies ligomis, taip pat kvėpavimo takų ligomis.

Jums reikės:

• Puodelio arbatos paruošimui;
• 1 valgomojo šaukšto juoduogio šeivamedžio žiedų;
• 500 ml verdančio vandens.

Šeivamedžio žiedus užplikykite verdančiu vandeniu ir palikite pastovėti 5-10 min. Prieš geriant arbatą galite nukošti. Ši arbata geriama 20 minučių prieš valgį.

Norint pastiprinti šeivamedžio veikimą, galima šeivamedžio žiedus lygiomis dalimis maišyti su liepų žiedais. Taip pat galima pridėti šiek vaistinio čiobrelio ir šalavijo.

Galimas šalutinis šeivamedžio poveikis

Jau buvo užsiminta, jog šeivamedžio uogos gali būti ne tik maistas, bet ir nuodas. Dauguma gydytojų laikosi nuomonės, jog šviežias šeivamedžio uogas saugu vartoti tik mažomis dozėmis. Apsinuodijimas šeivamedžio uogomis retai būna pavojingas gyvybei. Tačiau neprinokusios arba termiškai neapdorotos uogos ir žiedai gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo ar skrandžio spazmus.

Moksliniais tyrimais yra įrodytas imunologinis juoduogių šeivamedžių nepageidaujamas poveikis. Šeivamedžių žiedadulkės gali sukelti alerginę reakciją, pasižyminčią rinitu ir dusuliu žmonėms, kurie alergiški žolės žiedadulkėms. Įrodyta, kas švieži juoduogių šeivamedžių vaisiai gali sukelti nepageidaujamą neurologinį poveikį, silpnumą, galvos svaigimą ir galūnių tirpimą.

Todėl prieš vartojant šviežias uogas būtina atminti:

• Įsitikinkite, kad uogos yra pilnai prinokusios;
• Vaikams, nėščiosioms ir maitinančioms moterims valgyti jų negalima;
• Visos likusios šeivamedžio dalys (išskyrus uogas ir žiedus) yra nuodingos: šakos, šakelės, žievė, stiebai, lapai, šaknys ir sėklos;
• Žmonės su silpnu imunitetu gali jautriau reaguoti į uogas;
• Išbėrimas arba pasunkėjęs kvėpavimas gali reikšti alergiją uogoms;
• Būkite atsargūs, jei vartojate vaistus, skatinančius šlapinimąsi, - uogos yra diuretikas ir gali tai dar labiau paskatinti.

Jei suvalgius šeivamedžių uogų pajutote bent vieną aukščiau aprašytą simptomą, nedelsiant kreipkitės į gydytojus.

Juoduogių šeivamedžių nepatariama vartoti nėščiosioms ir maitinančioms, vaikams iki 2 metų.

Svarbu! Reikia nepamiršti, kad visose šeivamedžių dalyse kaupiasi cianidino glikozidai, kurie yra nuodingi.

---