Šakotis, dar vadinamas baumkuchenu - vienas populiariausių Lietuvos kulinarinio paveldo kepinių. Zanavykų krašto moterys išsaugojo senąsias šakočio kepimo tradicijas ir receptus. Užsukome į Lekėčius pušynuose besislepiantį, mažą pakaunės Zanavykų miestelį, tarp Šakių ir Kauno rajonų „rubežiaus“.

Anksčiau Lekėčiuose gyveno apie 15 moterų, kurios kepdavo šakočius savo sodybų kiemo virtuvėse ar net garažuose pastatytose krosnyse, dabar šiame krašte senas baumkuchenų kepimo tradicijas puoselėjančių šeimininkių beliko vos dvi. Viena jų - p. Romutė Mureikienė, kuri savo pirmąjį šakotį iškepė prieš beveik 60 m.

Lapkričio 19 d. Valstybinio turizmo departamento kartu su Europos Komisija rengiamuose geriausių Lietuvos gastronominių gaminių rinkimuose laimėjo šakotis. Mūsų šalies virtuvės vizitine kortele tituluojamas šakotis jau gruodžio mėn. Jaskonių kaime (4 km nuo Druskininkų) galima išvysti ir išbandyti, kaip kepamas lietuviško švenčių stalo pasididžiavimas - šakotis, paragauti ką tik iš židinio ištraukto deserto.

Daugiau nei 10 metų Europos Komisija vykdo projektą „Europos turizmo traukos vietovės“ (ang. „European Destinations of Excellence“, EDEN), kurio tikslas - atkreipti dėmesį į Europos turistinių vietovių įvairovę, vertę, originalumą bei skatinti naujų turizmo krypčių plėtrą. Kiekvienais metais Europos šalys išrenka po viena įdomiausią šalies turizmo traukos vietovę, atitinkančią tų metų Europos Komisijos projekto temą bei kriterijus.

Kaip apdovanojimų ceremonijoje teigė Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė, kulinarinis turizmas yra sparčiai populiarėjanti turizmo niša, tad šių metu tema aktuali ir svarbi visam šalies turizmo sektoriui. Būti pripažintais geriausiais Lietuvoje panoro 16 kulinarinių projektų iš įvairių šalies vietovių. Paraiškas pagal Europos Komisijos nustatytus kriterijus vertino turizmo ekspertų komisija.

Šakočių kepimo čempionato laurus ir šiais metais nuskynė B. Drevinkaitienės įmonės „Rugelis“ atstovai - broliai Žydrūnas, Raimondas ir Rasita. Šiais metais čempionatas tarptautinis, mat jame edukaciją pristatė svečiai iš Vengrijos, tačiau dėl pagrindinio prizo rungėsi aštuoni kepėjai iš Lietuvos.

Ne pirmą kartą čempionate dalyvaujantys ir jame laimintys B. Drevininkaitienės įmonės „Rugelis“ atstovai ir šiais metais, kaip sako Rasita Drevininkaitė, ruošėsi maksimaliai ir orientavosi į pagrindinius konkurso kriterijus kuo labiau atskleisti senąsias tradicijas, perteikti tautinio paveldo produkto - šakočio - unikalumą. Tad net ir vaizdas buvo sukurtas it senoje sodyboje su autentiškais atributais.

„Ir karvės muliažą pasiskolinome, ir šieno vežėmės, ir žolę pasiklojome“, - apie įsikūrimą ir pasiruošimą procesui pasakojo R. Drevininkaitė. Pas šakiečius užsukę svečiai, kaip pridera vaišingumu garsėjantiems suvalkiečiams, buvo sutikti itin svetingai - vaišinami namine duona, sūriu bei lašinukais. O patį šakotį jie kepė ant iš senų plytų čia pat sumeistrautos krosnies.

Tešlą pagal močiutės receptą broliai Žydrūnas ir Raimondas maišė senoviškame mediniame kubile, Rasita rankomis plakė 60-ies kiaušinių baltymus su iš karkliuko pagaminta šluotele, o jaunosios šeimos atstovės Barbora, Kotryna, Elzė ir Vytė demonstravo, kaip senoviškai mušama grietinė.

„Neneigsiu, kad turėjome viltį laimėti, bet niekada negali žinoti, kaip viskas pasiseks, nes darbas vyksta lauko sąlygomis, tad ir lyti gali pradėti, ir šakotis nukristi, bet džiaugiamės, kad viskas pavyko ir buvome įvertinti“, - pripažįsta R. Drevininkaitė, pasakojusi, kad kompetentinga komisija vertina visą procesą, tad nuolat užsuka pažiūrėti, kaip vyksta darbas.

Šis laimėjimas čempionate jau ketvirtasis, tačiau porą metų „Rugelis“ jame nedalyvavo, kaip juokiasi Rasita, leido laimėti ir pasireikšti kitiems kepėjams. Beje, čempionate ne pirmą kartą dalyvavo ir jėgas išbandė dar vieni kepėjai iš Šakių rajono - prekiniam ženklui „Gamtos girnos“ atstovaujantys Valensas Balsevičius ir Renata Rėklaitytė iš Beduonės kaimo (Lukšių sen.), tačiau prizinės vietos laimėti jiems nepavyko. Antrąją ir trečiąją vietas pelnė kepėjai iš Ukmergės bei Utenos.

Šakočio kepėjo patirtis

Iš Už­ven­čio ki­lęs, da­bar su šei­ma ki­ta­me Kel­mės ra­jo­no ga­le, Bur­bai­čiuo­se gy­ve­nan­tis Ste­po­nas Ba­go­čius jau­nys­tė­je il­go­kai svars­tė, ku­rią pro­fe­si­ją - me­cha­ni­ko ar vi­rė­jo - pa­si­rink­ti. „Per dve­jus me­tus daug su­ži­no­jau, iš­mo­kau: ir kaip mė­siš­kus, ir kaip sal­džius pa­tie­ka­lus ga­min­ti. Ka­dan­gi mo­kyk­la bu­vo kon­di­te­ri­jos, la­biau­siai mo­kė ke­pi­nių.

„Per ka­rą ma­no mo­čiu­tė, ma­mos ma­ma, gy­ve­nu­si Pa­van­de­nė­je, už ke­lių ki­lo­met­rų nuo Už­ven­čio, iš­slaps­tė dvi paaug­les žy­dai­tes. Mer­gi­nos iš­mo­kė pa­gal žy­diš­kas tra­di­ci­jas „nen­dzia­vo­ti“ (far­ši­ruo­ti) ly­de­ką, ki­to­kių sa­vų ska­nu­my­nų. Vė­liau ir aš pra­mo­kau iš sa­vo ma­mos, pra­ver­tė“, - sa­kė S. Ba­go­čius.

Jis užau­go tarp še­šių bro­lių ir se­se­rų. De­šimt­me­tį S. Ba­go­čius dir­bo Kel­mė­je: ke­pė gar­sią­sias py­nes, ki­to­kius py­ra­gus. „Iš kar­to se­no­jo­je ke­pyk­lė­lė­je ša­ko­čiams kep­ti ne­tu­rė­jo­me spe­cia­lios kros­nies, tik kū­re­na­mą mal­ko­mis. Da­bar, kai iš­ke­pė ne vie­ną de­šim­tį ša­ko­čių, Ste­po­nui vis­kas aiš­ku. O iš pra­džių bu­vo vis­ko. Pir­ma­sis iš­kep­tas ša­ko­tis su­lū­žo, su­trū­ko tik nuo vo­lo nuim­tas. Per daug pri­dė­jo grie­ti­nės, to­dėl ša­ko­tis iš­ke­pė per tra­pus.

„Vir­ši­nin­kas lei­do pa­si­da­lin­ti, į na­mus ne­tin­ka­mo par­duo­ti ke­pi­nio par­si­neš­ti. Šei­my­na pri­si­sal­di­no iki so­ties. Duk­ros bu­vo dar ma­žos, la­bai jas pra­džiu­gi­nau“, - šyp­so­jo­si S. Ba­go­čius.

Vie­nas iš svar­biau­sių da­ly­kų, pa­sak šei­mi­nin­ko, ir yra pa­ruoš­ti tin­ka­mą teš­lą, iki rei­kia­mos kon­sis­ten­cijos iš­plak­ti kiau­ši­nių bal­ty­mus. Per ma­žai iš­plak­si - blo­gai, per daug - ir­gi ne­ge­rai. Vie­nu me­tu pla­ka­mi tik pen­kių kiau­ši­nių bal­ty­mai, tiek pat try­nių mai­šo­ma su cuk­ru­mi. 4 ki­log­ra­mų ša­ko­čiui rei­kia 70 kiau­ši­nių, po ki­log­ra­mą svies­to ir grie­ti­nės, po ki­log­ra­mą 200 gra­mų mil­tų ir cuk­raus, va­ni­li­nio cuk­raus. Tin­ka­miau­si na­mi­niai kiau­ši­niai, svies­tas - at­virkš­čiai, iš par­duo­tu­vės. Na­mi­nis ne­tin­ka, nes yra per rie­bus. Teš­lai pa­ruoš­ti su­gaiš­ta vi­są va­lan­dą. „Bet pro­ce­sas la­bai įdo­mus“, - aiš­ki­no S. Ba­go­čius.

Kai jau teš­la pa­ruoš­ta, pra­si­de­da il­gai trun­kan­tis ša­ko­čio ke­pi­mas. Apie dvi va­lan­das ten­ka di­džiu­lia­me karš­ty­je iš­sto­vė­ti, teš­lą ant elekt­ra su­ka­mo vo­lo pil­ti. Kai pra­de­da „aug­ti ra­gai“, vi­sas karš­tis į ša­ko­tį pe­rei­na.

„Pa­vargs­tu, kol iš­ke­pu, bet ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas vi­sus var­gus at­per­ka. Gra­žu net žiū­rė­ti į sa­vo dar­bą. Ma­no iš­kep­tas ša­ko­tis pui­kiau­siai tin­ka­mas tris mė­ne­sius, tik sau­so­je vie­to­je jį rei­kia lai­ky­ti“, - sa­kė S. Ba­go­čius.

Šakočio ingredientai

Ingredientas	Kiekis (4 kg šakočiui)
Kiaušiniai	70
Sviestas	1 kg
Grietinė	1 kg
Miltai	1.2 kg
Cukrus	1.2 kg
Vanilinis cukrus	Pagal skonį

---