Paukščiai yra vieni iš ryškiausių gyvūnijos pasaulio atstovų. Jų gebėjimas skristi, plunksnų spalvingumas ir savitas gyvenimo būdas nuo seno traukia žmogaus dėmesį. Pavasarėjant labiausiai pasigendame paukščių ir jų giesmės.

Tačiau keičiantis klimatui ir ekologinei situacijai, vis mažiau pagaunama žmonių mitybai reikalingų žuvų. Norint tenkinti žmonių poreikius, žuvys auginamos ir veisiamos dirbtinai.

Daugiausia jų auginama 2002 m. balandžio 4 d. įkurtos Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos (toliau - Asociacijos) narių tvenkiniuose. Ši Asociacija vienija 18 kolektyvų, tarp jų 11 žuvininkystės ūkių dalyvauja ekologinėje gamyboje. Du Asociacijos nariai žuvis augina uždarose akvakultūros sistemose.

Pasak direktoriaus Rolando Morkūno, susibūrę į Asociaciją žuvininkystės ūkiai per metus gamina iki 5,5 tūkst. tonų prekinių žuvų bei išaugina apie 1 600 tonų vertingų žuvų jauniklių ir ištisus metus tiekia Lietuvos ir užsienio rinkoms šviežias, aukštos kokybės žuvis ir ekologiško statuso produktus. Tai sudaro apie 98 proc. visų išauginamų žuvų kiekio Lietuvoje.

Kiekvienais metais pabaigus žuvų išgaudymą tvenkiniuose, žuvininkystės ūkių vadovai ir specialistai renkasi į Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos (Asociacijos) tradicinę akvakultūros konferenciją.

Mintančių žuvimis paukščių rūšių Lietuvoje nėra daug. Sparnuočiai įvairūs ir jų žala žuvininkystei nevienoda.

Iš Lietuvos plėšriųjų paukščių žuvimis minta žuvininkas, anksčiau vadintas ereliu žuvininku, jūrinis erelis. Žuvų pasigauna dančiasnapiai, kragai, narai, žuvėdros ir kirai.

Akvakultūros ūkių santykiai su žuvilesiais paukščiais sudėtingi, nuolat stebimi ir tyrinėjami. Dar 2019 metų konferencijoje didžiųjų kormoranų, didžiųjų baltųjų bei pilkųjų garnių, didžiųjų dančiasnapių ir ausuotųjų kragų konfliktus tarp žuvininkystės ūkių aptarė Klaipėdos universiteto (KU) Jūros tyrimų instituto ornitologas Julius Morkūnas.

Teikdamas, kad didžiausią žalą žuvininkystės ūkiuose auginamai produkcijai daro gausėjantys garniai ir kormoranai, J. Morkūnas informavo apie atliekamus didžiųjų baltųjų garnių ir pilkųjų garnių gausos dinamikos bei jų mitybos Lietuvos žuvininkystės ūkių tvenkiniuose tyrimus.

Jų rezultatus konferencijoje AKVA-2020 pristatė dr. R. Morkūnė ir J. Morkūnas. Paukščių gausos dinamikos duomenys surinkti 1-2 kartus per mėnesį atliekant jų apskaitą.

"Trys siųstuvai 2019 m. rudenį buvo pritvirtinti prie pilkųjų ir baltųjų garnių. Du buvo uždėti baltiesiems garniams 2020 m. balandžio mėn. Žymėti garniai 2019 m. tvenkiniuose išbuvo nuo 3 dienų iki 2 mėnesių. 2020 m. vienas pilkasis garnys grįžo perėti į Drūkšių ežerą, po to apsistojo Birvėtos tvenkiniuose, kitas liko žiemojimo vietoje. Vienas baltasis garnys į Lietuvą negrįžo, du paliko šalį nepasibaigus perėjimo sezonui. Garnių naudojamos buveinės priklauso nuo maisto pasiūlos ir kokybės.

Perėjimo, žiemojimo, migracijų metu pilkieji ir baltieji garniai daugiau maitinasi natūraliose buveinėse ir nuo kolonijos gali nuskristi iki 15 km.

„Stebėti bandymai sulesti keletą didesnių karpių ir lydekų - vieno karpio pilkieji garniai neprarijo, bet kitą karpį ir vienvasarę lydeką prarijo. Išanalizavus 63 didžiųjų baltųjų garnių išvamas, surinktas Birvėtos tvenkinių teritorijoje, aptikta mažiausiai 76 gyvūnų individų liekanos. Tarp jų buvo pelėnai, kiti smulkūs neidentifikuoti žinduoliai, vabzdžiai ir vienas kiro arba anties dydžio paukštis. Išanalizavus 42 išvamas, rinktas Raseinių žuvininkystės Paupio ūkio vandens saugyklos pakrantėje, identifikuoti 61 objektai: vabzdžiai, žuvys, varlės, smulkūs žinduoliai.

Įvertindami garnių daromą žalą žuvų ištekliams pranešimo „Garnių mitybos ypatumai žuvininkystės ūkiuose“ autoriai nurodo, jog vienas pilkasis garnys per sezoną gali sulesti nuo 69 kg iki 105 kg žuvų ir nuo 0,4 iki 9 proc. Didieji baltieji garniai už pilkuosius garnius aptinkami rečiau. Jie globojami ir saugomi.

2007 m. ši rūšis buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvininkystei daroma žala ženkliai mažesnė nei didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių.

Štai upių ir upelių pakrantės skardžiuose urvelius išsikasantis nedidelis paukštukas tulžys, dažnai vadinamas žuvininkėliu, be pasigaunamų smulkių žuvyčių, minta varliagyviais, vabzdžiais, vėžiagyviais ir kitais bestuburiais bei jų lervomis. Šis spalvingas paukštis vertingų žuvų ištekliams žalos nedaro, nusipelno globos ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Kas kita kažkada kaip gamtos puošmena globotas, o dabar galvos skausmu žuvininkams ir miškininkams tapęs didysis kormoranas. Šis dar jūrų krankliu vadinamas paukštis per dieną sulesa apie 0,75 kg žuvies ir daro žalą žuvų ištekliams.

Reguliuojant šių paukščių populiaciją naikinami jų lizdai arba atšaldomos dėtys.

Dažniausiai Lietuvoje aptinkamos vandens paukščių rūšys:

• Juodakaklis naras
• Kuoduotoji antis
• Laukys
• Upinis kirlikas
• Rudagalvis kiras
• Upinė žuvėdra
• Remeza
• Krantinis tilvikas
• Didžioji antis
• Tulžys
• Švygžda
• Ausuotasis kragas

---