Ruduo įvairiaspalvis. Ruduo gražus. Gražus visur, kur tik bebūtum: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje... Juk tai ruduo. Geltoni, žali, raudoni medžių lapai lėtai krenta ant pilko ir šalto asfalto...
Dabar jis nebe pilkas. Dabar jį nudažė daugybė nuostabių, prikritusių lapų... Aš taip pat galiu jausti rudenį... Aš esu rudens dalis... Mano kojos lėtai plaukia šia ilga lapų karalyste... Mano ausys girdi tokį malonų ir išsiilgtą jų šlamėjimą po kojomis... Aplinkui nėra nieko. Esu tik aš - ir ruduo. Juk daugiau nieko ir nereikia. Užtenka to, kad gali džiaugtis šia akimirka, kada gali pamiršti viską, kas tave slegia, kas neduoda tau ramybės.
Štai ir dabar, eidama Laisvės Alėja, pradedu mąstyti... Mintys bėga viena po kitos. Susimąstau apie laimę. Banali, bet miela tema, miela būsena, kurią noriu jausti ne tik šią akimirką, bet ir visą gyvenimą. Tvirtai žinau, jog noriu gyventi taip, jog laimė nebūtų tiesiog akimirka. Noriu, jog tai būtų nuolatinė mano būsena.
Iš dangaus pradeda kristi sunkus rudenio lietus. Einu toliau. Neišsitraukiu skėčio, nes jaučiu, kaip švelniai lietus glosto mano veidą, kaip įsigeria į drabužius, odą... Pajuntu aplinkinių žvilgsnius, kurie priverčia mane sugrįžti i realybę, į tokį rudenį, kokį mato šie pikti ir nelaimingi žmonės. Ir vėl jų pikti ir visuomet kažkur skubantys veidai, kurie niekad nesustoja, kuriuos taip siaubingai išdarkiusi rutina ir nuovargis, jog jie neturi laiko sustoti.
Tiesiog. Sustoti ir apsidairyti. Tiesiog. Apsukti ratą aplink save ir įsižiūrėti į šį grožį aplinkui, kuris galbūt padės suprasti, dėl ko neverta šitaip skubėti. Bet jie to nedaro. Jie toliau skuba, skuba, skuba... Staiga man jų pasidaro taip gaila, jog pradedu garsiai kvatotis. Kvatotis iš to, jog jie nesupranta, kad laimė yra visai čia pat ranka pasiekiama. Juk tereikia tik vieno. Sustoti!
Su savo mintimis patraukiu į namus, kur manęs laukia mylima ir mylinti šeima, karštas arbatos puodelis ir firminis mamos pyragas, kuris priverčia pirštus apsilaižyti.
Eilėraščiai apie Tėtį ir Mamą
Tėti, tėti, būk šalia, Tėti tėti - visada. Apkabink, kai man sunku, Nuramink, kai aš liūdžiu. Pasakyti tau „myliu“ Man taip lengva ir smagu. Žaisti su tavim patinka Krėsti pokštus mums taip linksma. Kai bus liūdna tau kada, Būsiu prie tavęs šalia, Ir žinok, kad tu brangus...
Kai iš darbo grįžta tėtis, Pasitinka jį mama. Jiedu pradeda kalbėtis, O aš laukiu nelinksma. -Tėti, imk mane ant kelių,- Aš prašau prieidama. -Tu nevarginki tėvelio,- Man prikaišioja mama. -Mama, leiski man ant kelių Pasėdėt su tėveliu: Aš nevarginu tėvelio, Aš, mamyte, jį myliu....
Eilėraščiai Vaikams
Ir berniukai, ir mergytės Bėgo sveikinti mamytės. Ir pasakė man vaikučiai: - Apkabinki mamą drūčiai! Ak, berniukai ir mergytės! Jie nežino, kad mamytės Aš pasiekti negaliu, Nors labai labai myliu... - Paprašyk tu savo tėtį Lig mamytės pakylėti, - Pakuždėjo man senelė Ir... 2014 m.
Kiški piški, Greitakoji, Pasakyk, Kur tu nakvoji? - Prie miškelio, Po egle, Balto sniego Patale. Kiški piški, Stačiaausi, Kur šiandieną Tu keliausi? - Pamiškėj Ugnelė dega, Kepsiu ten Vaikams pyragą. O ar mums Pyrago duosi, Kiški piški, Skeltanosi? - Kas klausys Mamytės, tėtės, Tam...
Kiti Eilėraščiai
Apšerkšniję mūsų žiemos - Balta, balta - kur dairais - Ilgas pasakas mažiemus Seka pirkioj vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, Saulės nukirptas kasas - Apie žąsiną moliūgą, Kur išskrido į dausas.
Susikibę už rankučių, Lietui lyjant, vėjui pučiant, Šokam šokam sau ratu - Ir po vieną, ir po du. Tru tu tū, tru tu tūl Ir po vieną, ir po du. Mūs žali žali švarkeliai, Mus j šviesą saulė kelia, Saukia šaukia mus vardu - Ir po vieną, ir po du. Tru tu tū, tru tu tū, Ir po...