Senovės lietuvių religija ir mitologija pastaraisiais metais intensyviau tyrinėjima, nes pradėta suvokti jų reikšmė visai lyginamajai indoeuropiečių mitologijai.
Tačiau lietuvių ir kitų baltų mitologija kol kas tiriama gana vienpusiškai - daugiau aprašinėjami ir analizuojami mitinio dangaus dievai ir retai kada užsimenama apie chtoniškąjį (žemės ir požemio) pasaulį. Tokia tradicija iš dalies susidarė todėl, kad senuosiuose istoriniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose, kalbant apie pagrindines dievybes, dažniausiai dangiškosios ir teminimos. Baltų mitologijos šaltiniai yra fragmentiški, o lietuvių folkloras mitologijos problemoms spręsti dar menkai tepanaudojamas.
Religijos ir mitologijos tyrinėjimai nėra savitiksliai. Jie padeda geriau suvokti senąją visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Religija bei mitologija ankstyvaisiais istorijos laikotarpiais sudarė žmonijos pažiūrų į pasaulį branduolį.
Ištyrus velnio vaizdinį, aiškesnė darosi daugelio lietuvių tautosakos kūrinių, kuriuose jis veikia, prasmė ir istorija. Velnias - spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir įvairią išvaizdą.
Analizuojant mitinį velnio vaizdinį, pagrindinė medžiaga yra lietuvių tautosakos kūriniai: sakmės, padavimai, pasakos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir kt. Gausiai naudojama etnografinė ir kalbinė medžiaga (tikėjimai, papročiai, vietovardžiai, įvairūs velnio pavadinimai, su juo susiję šnekamosios kalbos posakiai). Nustatant velnio vietą senovės lietuvių religijoje ir mitologijoje, pravertė istoriniai baltų mitologijos šaltiniai, o aiškinant krikščioniškuosius jo bruožus - ir senieji lietuvių pasaulietinio bei religinio turinio raštai.
Mitai - pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų.
Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija - pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos - vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių.
Senieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas - augimas - brendimas - nykimas - mirtis - atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįždamas į tą patį tašką, prie mitologinės visa ko pradžios. Pasaulį suvokė lyg pakartojimą. Žmogaus veiksmai reikšmingi tuo, kad pakartoja tam tikrą mitinį pavyzdį.
Svarbiausi baltų mitinio pasaulėvaizdžio poliai - dangus (vyriškasis) ir žemė (moteriškasis) bei jiems būdingi reiškiniai. Dangaus polius dinamiškas, siejamas su šviesa, ugnimi, garsu, dangaus kūnais, žemės - statiškas, siejamas su augalais, laukais, kalnais, akmenimis, vandenimis. Pasaulis amžinas, šventas, jame nėra mirties.
Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika, papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai, gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniai ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą.
Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasi aplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiai apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės, mėnulio simboliai siekia neolito laikus.
Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno ir Dievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. Šaltiniai mini prūsų garbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką ir pan. Svastika - priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu (iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu.
Baltai buvo įsitikinę, kad kovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu, ratas. Iš pradžių ratas negalėjo turėti nieko bendro su vežimo ratu, nes žmogus jį išrado tik bronzos amžiuje, o vaizduoti imtas paleolite. Tad ratą, apskritimą reikėtų aiškinti kaip įsuktą figūrą. RATAS simbolizuoja Saulę. Pati Saulė, būdama dangaus šviesos Dievo valioje, gali simbolizuoti šviesą, dangų, Dievą. Liaudies sąmonėje ratas visų pirma yra Perkūno ženklas.
Su rato simbolika siejasi ir VAINIKAS. Dabar vainikas, ypač rūtų, laikomas skaistumo, dorybės, nekaltumo simboliu. Senovėje vainikas pintas iš Gyvybės medžio (diemedžio) šakelių (rūta išplito tik XVI-XVIII a.) ir reiškė svarbiausią moters gyvenimo metą (t.y. pribrendimą tekėti ir gimdyti). Tuo laikotarpiu moteris tarsi sutapatinta su Gyvybės medžiu. Vainikas simbolizuoja pasaulio tvarkos ir gyvybės kulminaciją, pribrendimą kitam gyvenimo ciklui.
SAULĖS ir MĖNULIO simboliai ypač dažni geležiniuose kryžiuose. Mėnulis dažniausiai vaizduojamas rageliais į viršų - jauno mėnulio įvaizdis (jei rageliai į apačią - delčia). Vis dėlto centrinę vietą kryžiuose užima saulė, jos diskas gali būti užpildytas augmenijos motyvų (rūtų, eglučių, paparčių).
GYVULINIAI MOTYVAI. Labiausiai paplitę arklio, ožio, jaučio vaizdiniai. Jie dažnai susipynę su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ar gyvatės ženklais. Tai svarbiausi baltų pasaulėjautos, vyriškojo prado simboliai.
ŽIRGAS gali simbolizuoti dvasios lydėtoją į aną pasaulį, t.y. tarpininką tarp dviejų pasaulių (jojimas gali reikšti išsiskyrimą su kūnu). Kalendorinėje, apeiginėje tautosakoje žirgas simbolizuoja mėnulį, o vestuvinėje tautosakoje - vyriškumą.
PAUKŠČIAI - dangaus ir žemės tarpininkai, turėję jungti dievybes su žmonėmis. Vieni jų simbolizuoja vaisingumą (gulbė, gandras, gaidys), kiti - sielų persikūnijimą (gegutė, balandis, lakštingala, volungė), povas sietinas su Pasaulio medžiu.
Reikšmingi ROPLIŲ (žalčių, gyvačių) motyvai. Garbintas ne roplio kūnas, bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis. Būta tikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl žalčius laikydavo namuose. Žalčių motyvai dažni baltų papuošaluose, stogastulpiuose, kryžiuose, prieverpstėse, margučiuose.
AUGALINIAI MOTYVAI simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemės sąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Neatsitiktinai senajame mene augaliniai motyvai jungiami su dangaus simboliais (pvz., stilizuota eglė apsupta duobučių, apskritimų, ratų). EGLĖ - gyvybės amžinumo simbolis.
Ypač dažnas tautodailėje PASAULIO MEDŽIO simbolis. Krikšto pavidalu pasaulio medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapų. Pasaulio medis - tai ir tradiciniai pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Juose ryškus skirstymas į tris dalis: viršūnė su dangaus šviesulių simboliais, koplytėlė su dievukais, globojančiais visus žmogaus darbus ir rūpesčius, ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis.