Pilkasis vilkas (lot. Canis lupus) - stambiausias iš visų laukinių šuninių šeimos atstovas, pasižymintis ištvermingumu, jėga, dideliu intelektu ir sumanumu.
Vilkai yra vieni labiausiai paplitusių šiuolaikinių plėšrūnų.
Puikiai prie aplinkos prisitaikyti gebantys pilkieji vilkai (Canis lupus) gyvena tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje.
Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių.
Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje.
Kailis priklausomai nuo gyvenamos teritorijos ir metų laiko yra pilkos, gelsvos ir rusvos spalvos derinys.
Tačiau pasitaiko visiškai baltų ar juodų individų.
Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30-65 kg (rekordas - 79 kg).
Kūnas apaugęs šiurkščiu pilkos spalvos kailiu, nors gali pasitaikyti ir juodų, baltų, rudų, gelsvo atspalvio vilkų (spalva skiriasi priklausomai nuo porūšio, hibridizacijos).
Patinai yra stambesni už pateles, o svoris gali siekti 50 ir daugiau kilogramų.
Šie gyvūnai Lietuvoje labiausiai paplitę didelėse miškingose teritorijose, turinčiose vienokio ar kitokio pobūdžio vandens telkinių.
Pirmenybę teikia toms teritorijoms, kuriose gali jaustis saugūs ir netrikdomai vesti jauniklius.
Laisvėje gyvenančių vilkų amžius labai priklauso nuo medžioklės intensyvumo. Kur ji intensyvesnė, ten vidutinis vilkų amžius siekia 3-6 metus.
Vilkų Socialinė Struktūra ir Elgsena
Vilkai - bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis.
Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų.
Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė.
Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado.
Tik jie gali susilaukti jauniklių.
Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės.
Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti.
Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos.
Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas.
Vienišas vilkas - tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos.
Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų.
Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa.
Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms.
Mityba ir Medžioklė
Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus.
Apsiginklavę galingais aštriais dantimis nusagstytais žandikauliais, šie gyvūnai jaučia didžiulį apetitą.
Vidutiniškai vilkams reikia mažiausiai 1,7 kilogramo mėsos per dieną, tačiau pasitaikius progai jie neretai suryja apie 4 kilogramus.
Šie plėšrūnai gyvena pereidami bado ir apsirijimo periodus, mėgindami prikimšti skrandžius vos tik pasitaikius progai.
Kai nepasiseka medžioklė, vilkai taip pat gali ieškoti maitos ir misti kitų gyvūnų sumedžiotu grobiu.
Vilkai medžioja labai organizuotai.
Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas.
Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas.
Medžioja dažniausiai naktį.
Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai.
Minta beveik viskuo ką pagauna - nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas - laukiniai kanopiniai.
Jei maisto mažai - neatsisako vabzdžių ir uogų.
Vilkų grobiu dažniausiai tampa labai seni ar jauni, sužeisti arba ligoti laukiniai žvėrys.
Mitybos pagrindą paprastai sudaro teritorijoje vyraujanti laukinių kanopinių (taurusis elnias, stirna, šernas, briedis) rūšis.
Ten, kur gausu bebrų, ženklią raciono dalį gali sudaryti šie graužikai.
Taip pat nevengia misti įvairiais smulkiais gyvūnais, gaišena ar net uogomis.
Naminiai gyvuliai gali sudaryti nemažą raciono dalį vasaros antroje pusėje - rudenį, kai išauga stipriai paaugusių jauniklių mitybiniai poreikiai.
Sumažėjus vienos rūšies medžiojamų žvėrių populiacijai, keičiasi ir vilkų mityba.
Vilkų Reikšmė Ekosistemai
Vilkai yra vieni iš svarbiausių plėšrūnų ekosistemoje, reguliuojantys kitų gyvūnų populiacijas.
Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus.
Puikus pavyzdys, kokį svarbų vaidmenį ekosistemoje vaidina vilkai, kokią įtaką jie turi jos sureguliavimui, ir kaip gamtos pusiausvyra gali būti visiškai pažeista, eliminavus vieną iš gyvūnų rūšių, šiuo atveju - vilką yra Jeloustouno (Yellowstone angl.) nacionalinio parko (Jungtines Amerikos Valstijos) istorija apie vilkų išnaikinimą ir jų reintegravimą.
Šis pasakojimas yra apie tai, kaip vilkai grąžino upes į savo vagas.
Vilkai ne tik pakeitė Jeloustouno fauną ir florą, bet ir jo fizinę geografiją.
Šių išdidžių gražuolių plėšrūnų dėka upės vėl susiaurėjo ir pagilėjo.
Jose padaugėjo natūralių baseinų, sumažėjo krantų erozija.
Vandenys nustojo nevaldomai išsilieti ir upės įsitvirtino savo vagose.
Jos tapo daug sraunesnės.
Po tragiško vilkų išnaikinimo, vėl džiugina lankytojus savo didingu grožiu.
Be to, atgimusi ir subujojusi augmenija sutvirtino kalnų šlaitus, tuo sustabdydama didingų Uolinių kalnų masyvo eroziją.
Parko gamta yra tokia savita, turtinga ir įvairi, kad į jį kasmet suvažiuoja daugiau nei 4 milijonai lankytojų iš viso pasaulio.
Dėl savo išskirtines gamtinės įvairovės parkas pritraukia didžiulį skaičių menininkų, mokslininkų ir tyrinėtojų.
Vilkai Lietuvoje
Lietuvoje gyvena apie 200-300 vilkų (tačiau dėl skirtingų skaičiavimų šis skaičius svyruoja nuo 100 iki 500).
Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose).
Vidurio Lietuvoje reti.
Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo.
Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos.
Per I ir II pasaulinius karus vilkų buvo gerokai padaugėję.
Po karo pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus skirtos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo, vėliau po truputį atsistatė.
1938 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) suskaičiuota 146 vilkai, 1948 m. - 1732, 1955 m. - 270, 1960 m. - ~100, 1965 m. - 34, 1970 m. - 56.
1987 m. Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir ne daugiau 20 individų per visą šalį.
Lietuvių tautosakoje, mitologijoje, sakmėse vilkas yra dažnas veikėjas.
Žinoma, kad vieniši, atsiskyrėliai vilkai ieškodami poros, su kuria galėtų pradėti naują gaują, nuo savo tėvų teritorijos nukeliauja šimtus kilometrų.
Mitybos Grandinė
Mitýbos grandnė - vienoje ekosistemoje gyvenančių ir mitybos ryšiais tarpusavyje susijusių organizmų seka.
Parodo kryptį, kuria toje ekosistemoje keliauja biomasė ir joje sukaupta energija.
Kiekviena mitybos grandinės rūšis minta prieš ją grandinėje esančios grandies organizmais ir kiekviena tampa maistu po jos esančios grandies organizmams.
Pvz., kopūstas → kopūstinis baltukas (vikšras) → zylė; fitoplanktonas → zooplanktonas → planktonu mintančios žuvys → plėšriosios žuvys.
Pagal pirmųjų lygmenų organizmus skiriami 2 svarbiausi mitybos grandinių tipai: gamintojai ir skaidytojai.
Ekosistemoje mitybos grandinės susipynusios ir sudaro mitybos tinklus.
Mitybos grandinėmis keliauja ir iš aplinkos į organizmus patekę greitai nesuyrantys teršalai, jų koncentracija didėja nuo žemiausiojo mitybos lygmens iki aukščiausiojo.
Gamintojai (producentai) - tai žalieji augalai, kai kurie protistai (dumbliai), ir chemosintetinančios bakterijos.
Vartotojai skirstomi į pirminius vartotojus, antrinius, tretinius ir t. t. Pirminiai vartotojai - minta gamintojais (žaliaisiais augalais, chemosintetinančiomis bakterijomis), antriniai vartotojai - pirminiais vartotojais ir t. t.
Grandžių skaičius mitybos grandinėje yra ribotas, paprastai 4-5, retai 10.
Energijai keliaujant iš vienos grandies į kitą didelė jos dalis (apie 80-90 %) išsisklaido šilumos pavidalu ir susidaro dideli suminės biomasės skirtumai (pvz., vikšrų biomasė daug didesnė nei zylių, fitoplanktono - nei žuvų).
Ta pati rūšis gali priklausyti kelioms skirtingoms mitybos grandinėms.
Mitybos grandinė gali būti vaizduojama grafiškai, sujungiant atskiras mitybos grandis rodyklėmis, nukreiptomis pagal biomasės ir energijos judėjimo kryptį.
Biomasė ir energija į mitybos tinklus patenka su organinėmis medžiagomis iš gamintojų (autotrofų), kurie organines medžiagas sintetina iš neorganinių naudodami Saulės arba cheminių reakcijų metu išsiskiriančią energiją (šie autotrofai dar vadinami chemoautotrofais).