Marija Teresė Rožanskaitė gimė 1933 m. Menininkės darbai išsiskyrė ne tik savitos meninės kalbos paieškomis, bet ir socialiniu angažuotumu. Jos kūrinių turi įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai ir privatūs kolekcininkai. Nuo 1966 m. ji dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Jos tapyboje unikaliai susipina fotorealizmas ir abstrahuotos erdvės, sukuriančios klaustrofobišką atmosferą. Pateikiame meno kritikės Monikos Krikštopaitytės išnagrinėto M.T. Rožanskaitės kūrinio "Žaizda" analizę.
Kūrinio Elementai: Dangus, Lova ir Kūnas
Kūrinio sudedamosioms dalims įvardinti užtenka trijų žodžių: dangus, lova (arba patalas) ir kūnas. Tačiau Marijos Teresės Rožanskaitės dangus nėra realistiškas dangus, nors ir yra tikėtinos tikram dangui mėlynos spalvos.
Paveikslo mėlis pernelyg vientisas, pernelyg plokščias, pernelyg abstraktus - toks, koks būna auksinis fonas ikonose žymintis transcendentinę erdvę. Nors menininkė mėgsta naudoti auksą su visa jos Kristoforiškąja (perkeliančia į kitą „krantą“) simbolika, šį kartą fonui parinkta Dievo motinos (Dangaus karalienės) drabužio spalva.
Kad tas kiaušinio pavidalas visgi yra kūnas, mums pasako trys dalykai: rusvai rausva jo spalva, vieta ir padėtis (horizontaliai guli lovoje) ir gan realistiškai nutapyta, trimis siūlėmis susiūta žaizda, kokios būna tik ant gyvo, oda saugančio kraują ir kitus poodinius darinius, kūno.
Uždaigstytą plotelį pratęsia kraujo raudonumo įpjova, kuri patvirtina pavidalo ryšį su gyva „mėsa“. Kaip žinia, kraujuoti gali bet kuris žinduolis, todėl natūraliai kyla klausimas iš ko suprasti, kad pavaizduotas žmogus.
Šįkart atsakymą mums kište pakiša neperkeltinės prasmės kūrinio pavadinimas - „Žaizda“. Šioji sutampa su žmogiškuoju kūnu ir yra jo metonimija (jis/ji lyg skaudanti žaizda). Kenčiantysis tyčia apibendrintas iki išblukusio kontūro juosiamo neatpažįstamo objekto.
Tokiu būdu gulintysis žiūrovui regisi kaip svetimas, neaiškus ir todėl bauginantis ne mažiau nei Hieronymo Boscho ar Bruegelio pragaruose deformuotos žmogystos. Kūnas, kad ir pavirtęs pačiu skausmu, kad ir nebetoli dangiškojo gailestingumo uždangos, kol kas dar yra žemėje, tiksliau sakant - gausiai drapiruotuose pataluose.
Pagalvė ir antklodė nutapyti preciziškai realistiškai, nors turi savyje metalo kietumo (turbūt dėl to pilko atspalvio ir kampuotų raukšlių), palietus regis pajustum įšalusio medvilninio audinio šiugždėjimą. Gultas vienintelis kūrinyje turi svorį ir sukibimą su žeme.
Nei grindų, nei pačios žemės mes nematome, nes ji pasislėpusi už paveikslo rėmų, bet lovos materialumas neleidžia suabejoti pastarosios buvimu. Žvelgiant į paveikslo struktūrą kaip į peizažą (A. Andriuškevičiaus teigimu, jei jau paveiksle yra horizonto linija, tai kūrinį galima vertinti kaip peizažą), patalai, užimantys apatinę vieną trečiąją ploto dalį, šiame peizaže ir būtų toji žemė.
Jau vien dėl anksčiau mano minėto guolio šaltumo, pilkumo ir, žinoma, jo gyventojo niūrumo, nesunku suprasti, kad šis neturi nieko bendro su dekadansiškųjų Venerų gultais. Nors į spindulius panašūs pagalvės linkiai bei improvizuotai susirangiusios klostės, esančios tolėliau nuo pasliko kūno, vizualiai primena Rembrandto Danajos guolį, kūrinio tema sugestijuoja lyginimą verčiau su Dievo motinos mirties patale ikonografija.
Marijos mirties scena, daugeliu atvejų, būna labiau simbolinė, mažiau kūniška, todėl patalai religiniuose paveiksluose tvarkingi. Tuo tarpu šioje scenoje, susijusioje su mirtingumu, antklodės sujauktos, pažymėtos po ja spazmiškai judančio kūno. Šį teiginį geriausiai iliustruoja rodyklės smaigalio formos raukšlės esančios prie atidengto gulinčiojo.
Bandant atkurti judesį, kuris suformavo tokią antklodės konfigūraciją, galima būtų manyti, kad buvo atliktas staigus stumiantis judesys lyg ginantis. Lygiai taip pat ir su pagalve - tai, ką sąlyginai būtų galima pavadinti galva, yra stipriai įsirėžę, lyg genama spazmo.
Krikščioniškai ikonografijai, lygiai kaip ir Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybai, kančios motyvas yra itin būdingas, todėl jų keliai susitinka. Tik jei pirmoji turi aiškius herojus ir konkrečias istorijas, menininkei - atvirkščiai - labiau rūpi bevardis skausmas įkalintas vienatvės ir nevilties. Kita vertus, abiem atvejais kančiai siekiama suteikti universalumo kokybę.
Šalia kitų kūrinių, kaip tuomet vadinta „medicinos tema“, kur vaizduojamos į neviltingą meditaciją panirusios senutės tarp tipiškų ligoninės lovų, po rentgeno aparatu gulinčios moterys ir panašiai, „Žaizda“ legitimuojasi kaip dar vienas ligonio skausmą ir netikrumą nusakantis tapybos darbas. Tačiau būdamas atskiru kūriniu, jis atsiduria arčiau sakralumo lygmens nei dailiai ištapytas Antano Kmieliausko „Kristaus prisikėlimas“.
Deformuotas figūras slegia, maitoja ar joms grasina įvairūs mechanizuoti, savo masteliu galingesni pavidalai. Tuo tarpu M.T. Rožanskaitės personažus daugeliu atvejų griaužia kažin koks neįvardintas blogis iš vidaus. Jei minėtų tapytojų darbuose figūros dar turi kovos, pasipriešinimo su išoriniu priešu užtaiso, tai Rožanskaitės žmogus yra pasidavęs, trapus, netgi laukiantis išlaisvinančios baigties.
Bacono kankiniai irgi išeksponuojami grėsmei lyg neišryškinta fotojuostelė šviesai nesvetingoje erdvėje. Čia taip pat nenurodomas blogio kaltininkas jokia matoma forma. Beje, šiam dailininkui irgi nesvetima krikščioniškoji ikonografija, tik šią jis naudoja tiesiogiai (rėkiantys popiežiai) ir iškreiptu būdu (ne sekdamas tradicija ir naudodamas šios reikšmes, o keldamas abejones, ironizuodamas).
Kitaip tariant, ten laikas yra nepakenčiamas. Tuo tarpu Rožanskaitės kūrinių veikėjai, nors taipogi yra atiduoti mirčiai ar jos pasiuntiniams į nagus, priima kančią, plūduriuoja jos sunkybėje. Kitaip tariant - laikas yra kenčiamas, kad ir koks begalinis jis atrodytų. Todėl galėtume ir „Žaizdą“, ir ne vieną kitą jos darbą pavadinti meditatyviu.
Nesunku pastebėti, kad, lyginant su Baconu, menininkė savo veikėjams daug švelnesnė. Kitaip tariant - empatiška. Pavyzdžiui „Žaizdoje“ kenčiantysis yra užklotas. Kas, kad patalas yra mažai guodžiantis lyg kokia amžino įšalo žemė, tačiau pats veiksmas „užkloti“, „apgaubti“, savo prigimtimi labai krikščioniškas ir verčia prisiminti ne kartą jos kūryboje tapusią atspirtimi - menininkės autoritetą - gailestingą vienuolę Motiną Teresę.
Jei Bacono nelaimėliai būva patalpinti ankštoje, tamsioje, mitologinio banginio vidurius primenančioje erdvėje, tai Rožanskaitės žaizdotasis esti šalia abstraktaus mėlio, jo vidinio puvimo neapsukina dar ir išorinis slėgis.
Kaip teigė menotyrininkas Jonas Valatkevičius, išskirtinė menininkės savybė yra drąsa. Gebėjimas žvelgti nepakeliamiems dalykams tiesiai į akis. Regis M.T. Rožanskaitė numatė ir tai - refleksyviam bjaurumo atstūmimui sutramdyti tapytoja pasitelkia estetiką ir ikonografiją.
Pirma - ji moka tapyti realistiškai, daug kas pasakytų - tiesiog gražiai. Kaip antai „Žaizdoje“ patalynės klosčių ritmas primena graikiškų deivių drabužius siūbuojančius džiaugsmingos procesijos metu. Antra - realistiškumas peržengia pats save ir kartais vaizdas tampa net nebetikroviškas, t.y. - leidžia atsirasti saugiam atstumui su kūriniu. Ir galiausiai - referencijos į krikščioniškąją ikonografiją, kuri mus išmokė ir per daugelį amžių pripratino būti paguostiems, teikia mažutę viltį.