Lietuvos vandenyse aptinkamos keturios rūšys vėžių: vietinės - plačiažnypliai, siauražnypliai - ir invazinės - žymėtieji bei rainuotieji. Nors vietinių vėžiagyvių gaudymui galioja tam tikros taisyklės, invazinius galima iš upių traukti visus metus neribotais kiekiais, tai net skatina daryti aplinkosaugininkai.
Primename: plačiažnypliai vėžiai yra įtraukti į saugomų rūšių sąrašą, todėl jų gaudyti griežtai draudžiama.
Kokių rūšių vėžių yra mūsų telkiniuose?
- Plačiažnypliai vėžiai - vietinė rūšis, saugoma ir negalima gaudyti.
- Siauražnypliai vėžiai - vietinė rūšis, galima gaudyti tik sezono metu.
- Žymėtieji ir rainuotieji vėžiai - invazinės rūšys, kurias galima gaudyti visus metus.
Invaziniai vėžiai sparčiai prisitaiko ir keičia ekosistemas, todėl jų gaudymas yra netgi naudingas vietiniams vėžiams.
Leidimai vėžiavimui
Nepriklausomai nuo rūšies, vėžiaujant visada reikia mėgėjų žvejybos leidimo. Jį galima įsigyti Aplinkosaugos leidimų informacinėje sistemoje (ALIS).
Galimos trys rūšys leidimų:
- Žvejo mėgėjo bilietas - žvejybai neišnuomotuose valstybiniuose telkiniuose.
- Žvejybos leidimas - žvejybai išnuomotuose telkiniuose.
- Žvejo mėgėjo kortelė - limituotos žvejybos telkiniuose su nustatytais apribojimais.
Yra grupės asmenų, kurios gali žvejoti nemokamai (pvz., nepilnamečiai, pensininkai, asmenys su negalia), tačiau būtina turėti dokumentus, įrodančius teisę į tokią žvejybą.
Svarbiausi apribojimai vėžiaujant
- Plačiažnyplių vėžių gaudyti negalima visai.
- Siauražnyplių vėžių gaudyti negalima nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d.
- Vieno vėžiavimo metu galima naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius.
- Leidžiama sugauti iki 50 vnt. siauražnyplių vėžių, kurių ilgis ne mažesnis kaip 10 cm (matuojama nuo galvos smaigalio iki ištiestos uodegos plokštelės galo).
- Gaudyti galima tik bučiukais ar samteliais, atitinkančiais leidžiamus matmenis.
Invaziniai vėžiai - jokių limitų
Rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių gaudymui netaikomi jokie kiekybiniai ar dydžio apribojimai. Juos galima gaudyti net rankomis ar graibštais, o bučiukų skaičius neribojamas.
Svarbu: jei kartu su invaziniais vėžiais pagauni plačiažnyplį ar siauražnyplį - jį privaloma nedelsiant paleisti atgal į telkinį.
Atsakomybė už pažeidimus
- Už neteisėtą siauražnyplių vėžių žvejybą skiriama bauda nuo 30 iki 90 eurų.
- Už neteisėtą plačiažnyplių gaudymą - nuo 600 iki 1500 eurų.
Be to, už kiekvieną neteisėtai sužvejotą vėžį priskaičiuojama papildoma žala gamtai - 15 eurų už vienetą.
Ką daryti pastebėjus pažeidimus?
Pastebėjus neteisėtą vėžių gaudymą ar kitus aplinkosaugos pažeidimus, praneškite telefonu 112 arba siųskite informaciją ir nuotraukas el.
Ne visai „mūsiškiai“ yra ir siauražnypliai vėžiai, tačiau kadangi jų gimtinė - Baltarusija, laikoma, jog per Lietuvą eina jų paplitimo arealo riba. Deja, jie populiacijos gausumu stipriai pralaimi įsibrovėliams.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Laura Janulaitienė sako, jog plačiažnypliai vėžiai, visuomet gyvenę Lietuvoje, sugeba apginti savo slėptuves, tačiau pralaimi kovoje dėl maro, jie neprisitaiko gyventi tokiose sąlygose (vandens užterštumas, uždumblėję vandens telkiniai), kokiose išgyvena rainuotieji.
Geriausiai jų skaičių mažinti padėtų visuomenės švietimas. Lietuvoje žmonės taip įpratę: jei ežere šalia namų nėra vėžių, tai nuėjo iki kito, artimiausio, prisigaudė, įleido į savo vandens telkinį, ir po kelerių metų vėl, žiūrėk, yra vėžių. Panašiai elgiamasi ir su rainuotaisiais - žmonės juos aktyviausiai platina. Kodėl? Pirma priežastis, kad žmonės vėžių nepažįsta ir neatskiria. Tiesa, kiti atpažįsta puikiai, tačiau vadovaujasi mintimi: „Geriau tokie vėžiai, nei jokių“.
Aplinkos ministerijos atstovė Laura Janulaitienė priduria, jog lietuviai nuo seno tikėjo, kad vandens telkinyje rastas vėžys yra tarsi švaraus, neužteršto vandens garantas. Šiandien rainuotasis ir žymėtasis vėžiai išgyvena ir užterštame, ir dumblėtame vandenyje. Jie ištveria netgi deguonies stygių. Taigi, nenešiokite vėžių iš vieno vandens telkinio į kitą - paplitę invaziniai vėžiai tikrai neparodo vandens kokybės.
Dr. G.Vaitonis sako, jog tai būdinga visoms gausioms populiacijoms - įsisuka kokia nors liga. Ir čia žmogaus ranka taip pat gali pakreipti įvykius - vadinamasis vėžių maro užkratas plinta ir per bučiukus bei vėžių gaudykles.
Ungurys vienintelis jį gali iškrapštyti iš urvelio. Tačiau beatodairiškas ungurių leidimas į ežerus sumažino ir mūsų, vietinių, vėžių populiacijas. Dar viena problema: rainuotieji vėžiai mėgsta laikytis pakrantėje, kur seklu, o unguriai tokiose vietose nemedžioja.
Kaip atskirti vėžių rūšis?
Tam, kad žinotumėte, ar vėžį mesti į puodą, ar paleisti (gamtininkai šiandien įsitikinę, kad valgyti vietinius plačiažnyplius vėžius - netgi amoralu), G.Vaitonis dalijasi paaiškinimu:
- Rainuotasis vėžys už žnyplių, sekančiame narelyje turi aštrų pentiną (išaugą). Taip pat galvakrūtinės priekinėje dalyje kiautas turi visą eilę dantelių. Bruožas, dėl kurio rainuotasis taip ir vadinamas - jo uodegos viršutinė dalis - su ryškiais dryžiais, o žnyplių galiukai - geltoni. Tačiau kartais dryžiai būna gana neryškūs, todėl reikia patikrinti ir kitus požymius.
- Lietuviškas plačiažnyplis vėžys ant žnyplių turi du dantelius - tai vienas iš išskirtinių jo bruožų.
Kai pagavę vėžį jį apverčiate - žnyplių spalva gali būti arba raudona (su įvairiais atspalviais), arba balta, pilkšva. Pilkšvą apačią, gamtos mokslų daktaro teigimu, turi siauražnypliai ir rainuotieji vėžiai. Raudoną - žymėtieji ir plačiažnypliai.
Belieka įvertinti šarvo grublėtumą ir jei narelis už žnyplės turi ataugą, „pentiną“ - tai tikrai bus invazinis ir vandens telkiniuose nepageidaujamas rainuotasis vėžys. Jei žnyplė lygi - tai bus siauražnyplis vėžys. Žymėtieji vėžiai judančios ir nejudančios žnyplės dalies sandūroje turi šviesesnę dėmę - tai vienas pagrindinių požymių, kaip juos atskirti.
„Patys didžiausi užauga siauražnypliai vėžiai - iki 20 centimetrų, plačiažnypliai ir žymėtieji - iki 18 centimetrų, o rainuotieji tik kartais pasiekia 12 centimetrų dydį“.
Taigi, rainuotieji vėžiai vasarą gali pakeisti krevetes, o jei tingite juos virti ir bandyti išlukštenti bent kiek mėsos - vėžį vis tiek sunaikinkite.
Vėžių gaudymo patarimai
Vyras tęsia, kad jau pirma vėžiavimo išvyka buvo sėkminga: „Nusipirkau kelis specialiai vėžiams gaudyti skirtus bučiukus ir nuvažiavau. Jau pirmą kartą pagavau kelias dešimtis vėžių. Buvau girdėjęs, kad vėžiai aktyvūs tik naktį, bet žymėtųjų nemažai galima pagauti net vidurdienį, ypač jei apsiniaukę, lašnoja.“ Jis pasakoja, kad tose vietose, kuriose šie vėžiai įsikūrę, jų tiek daug, kad žvejai jau nebeišgaudys.
Matas sako, kad vėžiauti jam patinka dėl kelių priežasčių: „Pabūnu gamtoje prie gražiausių upių (visos man žinomos upės, kuriose gyvena žymėtieji vėžiai, yra šaltavandenės, labai švarios ir skaidrios. Tose pačiose upėse gyvena kiršliai ir upėtakiai, neršia lašišos). Šie vėžiai užauga gana dideli, mano rekordas yra 25 cm ilgio vėžys, o jų mėsa, kurios daug uodegoje ir žnyplėse labai skani ir daugelyje pasaulio šalių labai vertinama. Sakoma, kad skoniu menkai nusileidžia omaro mėsai“.
Vėžių gaudymas, tikina pašnekovas, labai azartiškas užsiėmimas tiek gaudant rankomis, nes reikia greičio, sugebėti vėžį pačiupti už nugaros, kitaip jis įžnybs, tiek bučiukais, kai keli juos iš dugno niekada nežinodamas, kiek vėžių įlindo ir kokio jie dydžio.
Matas pasakoja, kad vėžius pradeda gaudyti pavasarį, nors iš tiesų būtų galima pradėti tik birželio pradžioje, mat iki vasaros pavyksta pagauti vos vieną kitą. Sezonas, sako jis, baigiasi spalį. Kuo vanduo šaltesnis, tuo vėžiai nenoriau lenda iš savo urvų po akmenimis, šakomis, paplautų medžių šaknų, kur slepiasi.
Pastebėjau, kad nemažai vėžiautojų naudoja savadarbes gaudykles, padarytas iš vielos ir tinklo, bet ir parduotuviniai bučiukai nėra brangūs - 6-10 eurų. Man pakanka keturių bučiukų, kad per dvi-tris valandas pagaučiau šimtą vėžių.
Vyras yra išbandęs įvairių masalų, bet geriausiai jam tiko vienas - šaldytos strimelės. „Jų pirkti būna prekybos centruose. Kilogramas kainuoja apie porą eurų. Šiaip naudojamos įvairių rūšių žuvys. Sakoma, kad vėžius labai vilioja česnako kvapas ir kai kurie vėžiautojai traiškytus česnakus meta į bučiukus. Aš to nebandęs“.
Patarimai pradedantiesiems vėžiautojams
Matas turi ir patarimų tiems, kurie vėžiauti norėtų, bet dar niekad nebandė.
- Norintiems pradėti gaudyti vėžius patarčiau visų pirma išmokti skirti jų rūšis. Jei invazinius - žymėtuosius ir rainuotuosius - galima gaudyti ištisus metus bet kokiais kiekiais, tai vietinėms rūšims - plačiažnypliams ir siauražnypliams - galioja griežtos taisyklės. Siauražnyplių pagauti galima tik 50 vienetų ir tik nuo liepos 15 d. iki spalio 15 d., o plačiažnyplius vėžius gaudyti Lietuvoje apskritai draudžiama.
- Žymėtuosius vėžius atskirti nesunku - ties žnyplių sujungimu jie turi ryškiai baltą arba gelsvą dėmę.
Vyras tikina, kad į vėžiavimo vietas anksčiau važiuodavo tikėdamasis pasigauti penkias dešimtis vėžiagyvių, paskui jau ir šimtas neatrodydavo daug, nes gerose vietose tiek pagauti įmanoma ir per valandą. Na, o dabar vyras taiko kitą strategiją - stengiasi gaudyti ne kuo daugiau, o ieško didesnių. „Jie ir mėsos turi daugiau, ir ant stalo gražiau atrodo“.
Dar vienas patarimas - nelaikyti vėžių vandenyje: „Negalima pagautų vėžių laikyti vandenyje, nes jame greitai pradeda trūkti deguonies, pakyla temperatūra ir vėžiai ima kristi. Vėžius geriausia laikyti kibire be vandens, apdėjus dilgėlėmis arba kitais augalais. Taip net ir karštą vasaros dieną jiems nieko nenutiks ir kelias valandas.“
Kaip paruošti vėžius?
Anot jo, vėžius virti reikia dar gyvus - dėti į gausiai pasūdytą vandenį su krapais ir prieskoniais. „Aš dažniausiai verdu, kartą esu kepęs ant grilio. Vienas skaniausių patiekimo būdų - paprasčiausi virti vėžiai su česnakine duona. Labai skanios ir įvairiausios salotos su vėžių uodegėlėmis, sriubos ir pan.“
Siauražnypliai vėžiai privačiuose tvenkiniuose subręsta trečiais metais, gamtos sąlygomis maždaug penktaisiais. Jų ilgis 7-8 cm. Daugintis gali jau trečiaisiais gyvenimo metais, patelė vienu metu subrandina apie 100-400 kiaušinėlių. Dauginasi rudenį, kai vandens temperatūra pasiekia 4-5 laipsnius. Gamtoje išgyvena iki 10 metų.
Mūsų gruntiniai vandenys tam tikrai tinkami. Kadangi vėžiai yra gėlo vandens mėgėjai, geriausia, kad tvenkinys būtų su pratekančiu vandeniu. Tačiau ši sąlyga nėra būtina.
Vėžių šėrimas
Vėžių šėrimas prasideda vandens temperatūrai pasiekus 7 laipsnius šilumos. Nors jie ėda viską, geriausiai tinka specialus kombinuotasis pašaras. Taip pat į racioną galima įtraukti gyvus sliekus, sraiges, uodų lervas, virtas morkas, bulves, košę. Vidutinė pašaro norma - 2 procentai kūno svorio.
Dirbtinai šeriami vėžiai užauga didesni nei gamtoje, todėl jie greičiau tampa tinkami patiekti į stalą. Įprastai iš tvenkinių į prekybos vietas keliauja trejų metų sulaukę vėžiai.
Liepos 16 d. prasidėjo vėžiavimo sezonas. Rainuotąjį vėžį nesunku atskirti pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas. Žymėtasis išsiskiria ir ryškia šviesia dėme ant žnyplių.
Žymėtieji vėžiai Lietuvoje aklimatizuoti prieš gerus dvidešimt metų. Jie atsparūs lietuviškus vėžius šienaujančiam vėžių marui ir mažiau jautrūs taršai.
Gaudomi naktį: į bučių ar samtelį dedama negyva prapjauta varlė ar žuvis. Aktyviausiai vėžiai eina link dar šviežiai kraujuojančios varlės kvapo. Samteliai palaikomi vienoje vietoje nuo 20 minučių iki kelių valandų ir perkeliami į kitą vietą.
Vėžiai gyvi metami į verdantį vandenį, į kurį prieš tai įdedama šviežių dilgėlių, krapų ir druskos. Verdama apie 5 minutes.