Vadinamoji plokščios Žemės teorija yra archajiška ir seniai moksliškai paneigta.
Senovės Egipte ir Mesopotamijoje buvo tikima, kad Žemė yra tarytum diskas, plūduriuojantis vandenyje. Panašiai rašė ir senovės graikų poetai Homeras bei Heziodas. Pastarųjų tautiečiai filosofai taip pat palaikė plokščios Žemės teoriją.
Senovės Kinijoje irgi galvota, kad Žemė yra plokščia, bet kvadratinė, o dangus - apskritas.
VI a. pr. m. e. esą gyvenęs Pitagoras metė iššūkį tokiam įsitikinimui - tvirtino, kad planeta yra sferos formos. Maždaug 330 m. pr. m. e. Aristotelis ne tik pritarė šiai idėjai, bet ir paskelbė numanomą pusiaujo ilgį.
Senovės Indijos religiniuose tekstuose vedose Žemė taip pat buvo aprašoma kaip diskas. Bet jau mūsų eros pradžioje astronominiuose tekstuose imta kalbėti apie rutulio formą. Krikščionybės pradžioje buvo laikomasi pastarojo požiūrio, nors buvo palaikančiųjų ir kitas idėjas.
Islamo mokslininkai jau prieš daugelį šimtmetį manė, kad Žemė yra apvali.
Plokščios Žemės teorija atgimė prieš porą šimtmečių.
Bendruomenės nariai tikėjo, kad Žemė yra apskritas diskas, kurio centre yra Šiaurės ašigalis, o disko kraštus juosia ledo siena, sulaikanti vandenynus.
Tai, kas tapo šiuolaikine plokščios Žemės koncepcija, tyliai atsirado 1956 m. kaip Plokščios Žemės draugija (Flat Earth Society) - nedidelė marginalinė grupė taip pat Jungtinėje Karalystėje, jai priklausė mažiau nei 4 tūkst. žmonių.
Dėl didėjančios interneto ir socialinės žiniasklaidos įtakos 2009 m. organizacija pradėjo veikti visame pasaulyje.
Kai kurie draugijos modeliai atkartoja senovinį požiūrį į Žemę kaip į diską, virš kurio sukasi žvaigždžių kupolas. Kiti mano, kad plokščią planetą ir jos atmosferą gaubia didžiulis pusrutulio formos sniego gaublys, nuo kurio kraštų niekas negali nukristi.
Vadinamieji plokščiažemininkai tiki, pavyzdžiui, kad vyriausybės kontroliuoja orus ar kad lėktuvai leidžia „chemtreilus“ - chemines ar biologines medžiagas.
Lengva būtų atmesti šiuos žmones kaip paprasčiausiai suklaidintus dėl išsilavinimo stokos.
Taip pat skaitykite: Kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei Žemė iš tiesų būtų plokščia „Tai tikrai nėra išsilavinimo dalykas, - pabrėžia ji.
- Iš tikrųjų tai susiję su nepasitikėjimu autoritetais ir institucijomis.
Atrodo, kad tai grindžiama ir sąmokslo mąstysena, ir giliai įsišaknijusiu tikėjimu, kuris labai panašus į religingumą, bet nebūtinai konkrečiai susijęs su religija.“ Žemė yra Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo šios žvaigždės.
Didžiausia, tankiausia ir masyviausia iš keturių Žemės grupės (kieto paviršiaus) planetų.
Bene akivaizdžiausias planetos formos patvirtinimas yra jos nuotraukos, padarytos iš kosmoso.
Jų radosi tik gerokai įsibėgėjus XX a.
Pirmą nuotrauką, kurioje aiškiai buvo matyti Žemės išgaubtumas, padarė kapitonas Stevensas kartu su kapitonu Orvilu A.Andersonu.
Pagal bendrą JAV karinių oro pajėgų korpuso ir Nacionalinės geografijos draugijos programą, 1935 m. lapkričio 11 d. jie pakilo iš Pietų Dakotos helio pripildytu balionu į tuo metu rekordinį 72 395 pėdų (22 066 metrų) aukštį.
Vyrų padaryta nuotrauka parodė troposferos ir stratosferos ribą bei tikrąjį Žemės išlinkimą ir pademonstravo tolimosios žvalgybos iš didelio aukščio oro balionų galimybes.
1946 m. buvo padarytos pirmos planetos nuotraukos iš kosmoso, 1959 m. - pirmos nuotraukos iš orbitos.
1966 m. sovietų ryšių palydovas „Molnija 1-3“ padarė pirmą nuotrauką, kurioje Žemė buvo matoma visa. Kitąmet amerikiečių palydovas padarė pirmą spalvotą visos Žemės nuotrauką.
Nors nuotraukose iš kosmoso Žemė, kaip ir kitos planetos, atrodo apvali, ji yra netaisyklingos formos elipsoidas.
Dėl išcentrinės jėgos, atsirandančios planetai sukantis, Šiaurės ir Pietų ašigaliai yra šiek tiek plokšti.
Dėl Žemės sukimosi, svyruojančio judėjimo ir kitų jėgų planetos forma keičiasi labai lėtai, tačiau ji vis dar yra apvali.
Yra dar keletas priežasčių, kodėl mokslininkai žino, kad Žemė yra apvali, o ne plokščia. Kai kuriuos dalykus galime patikrinti ir patys.
Pavyzdžiui, jei planeta būtų plokščia, dairydamiesi lauke galėtume įžvelgti labai toli esančius dalykus, jei tik netrukdytų jokie pastatai.
Vienas iš būdų tai patikrinti - stebėti saulėlydį. Kai saulė pasislepia už horizonto, palypėkite aukščiau - iš ten trumpam vėl ją matysite.
Jei Žemė būtų plokščia, šešėliai būtų vienodo ilgio, nepriklausomai nuo vietos, mat Saulės spinduliai į visas Žemės vietas kristų tuo pačiu kampu.
Iš tiesų dėl Žemės apvalumo kiekvieną vietą Saulė apšviečia vis kitaip.
Pavyzdžiui, švytuoklę, pavadintą prancūzų fiziko Leono Foucault.
Jis 1851 m. Paryžiaus Panteone ant 67 m ilgio grandinės pakabino 28 kg svorio žalvarinį rutulį.
Ši švytuoklė, galinti svyruoti bet kurioje plokštumoje, per dieną pakeičia kryptį ir tiesiogiai įrodo Žemės sukimąsi.
Tiesa, anot čekų fiziko Jano Slegro, tai netrukdo kai kuriems teigti, kad visos Foucault švytuoklės yra apgaulingos ir kad muziejuose naudojamos magnetinės ritės, kurios pasuka švytuoklės sukimosi plokštumą.
Kitas panašus įrodymas, kaip pažymėta 2020 m. liepos „Physics World“ numeryje, - Corioliso jėga, dėl kurios ciklonai pietų pusrutulyje sukasi pagal, o šiaurės - prieš laikrodžio rodyklę.