Šv. Jėzaus Teresė, gyvenusi XVI amžiuje, buvo moteris, kuriai šis laikotarpis buvo labai atšiaurus. Moteris negalėjo įgyti išsilavinimo, studijuoti universitete, užimti aukštesnės socialinės padėties. Tiesa, pasitaikė išimčių. Jos tėvas - žydo pirklio sūnus, kuriam teko nemažai kovoti, siekiant įsitvirtinti to meto visuomenėje.
Tačiau Teresės šeimoje išsilavinimui buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Teresės tėvas ne tik pats skaitė dvasinio turinio knygas, bet ir vaikus skatino skaityti. Toks vaikystės epizodas atskleidžia, kad Teresė ne tik šiaip sau skaitė. Jau tuomet ji ir apmąstydavo tai, ką perskaičiusi, ir priimdavo sprendimus. Tokia skaitytoja ji išliks visą gyvenimą.
Ypatingą įtaką Teresės žmogiškajai ir kultūrinei brandai padarė motina, donja Beatrisė. Pati būdama aistringa knygų skaitytoja donja Beatrisė užkrėtė šiuo pomėgiu ir savo dukterį ir jos abi, slėpdamosi nuo tėvo skaitydavo riterių romanus. Pradėjusi gyventi gilesnį dvasinį gyvenimą, Teresė paliks šias knygas ir vis labiau ieškos tokių, kurios numalšintų jos dvasinį alkį ir suteiktų vidinės šviesos. Šv. Jeronimo „Laiškai“ sustiprino Teresės apsisprendimą įstoti į vienuolyną. Ji taip pat skaitė šv. Grigaliaus Jobo knygos komentarus, Francisko de Osunos (Francisco de Osuna) „Trečiąją abėcėlę“, šv. Augustino „Išpažinimus“, Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“ ir kitas to meto dvasinių rašytojų knygas.
Kalbant apie Teresės skaitytas knygas, reikia paminėti ir Šventąjį Raštą. Ji neretai skundžiasi, sakydama, kad jai stinga Šventojo Rašto pažinimo. Deja, tuo laiku prie Šventojo Rašto Teresė galėjo prisiliesti tik netiesiogiai, skaitydama kitus tekstus, melsdamasi liturgines valandas, klausydama pamokslų, išskyrus keletą Šventojo Rašto tekstų, kurie anuomet buvo prieinami.
Kalbant apie Teresę kaip rašytoją, norisi paminėti ir jos laiškus, nors jie ir neišversti į lietuvių kalbą. Laiškuose Teresė kaip žmogus atsiskleidžia geriausiai. Išlikę beveik 500 jos laiškų, tačiau Teresės gyvenimo tyrinėtojai neabejoja, kad tai tik maža dalis. Juose paliečiamos pačios įvairiausios temos: jos naujai įkurtų bendruomenių reikalai, finansai, šeimos santykiai. Rašydama knygą ji kreipiasi į numanomą skaitytoją, o laiškuose vyksta pokalbis su konkrečiais žmonėmis.
Šv. Teresės knygos, išleistos lietuvių kalba:
- „Šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Gyvenimas jos pačios parašytas“
- „Tobulumo kelias“
- „Šv. Teresė Avilietė. Apie Dievo meilę“
„Šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Gyvenimas jos pačios parašytas“
1998 metais Kaune išleista knyga, pavadinta „Šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Gyvenimas jos pačios parašytas“. Tai sesers O. Galdikaitės vertimo, iki tol sklidusio kai savilaidos knyga, perleidimas. Nežinau, ar šią knygą dar galima kur nors įsigyti, bet įmanu ją rasti bibliotekose. Nors Jėzaus Teresės „Gyvenimo knygos“ vertimas yra pakankamai geras, tačiau palyginus su originalu matyti nemažai netikslumų. Šios knygos ispaniškojo leidimo pavadinimas yra „Gyvenimo knyga“ arba „Gyvenimas“. Pavadinimą sugalvojo ne pati Teresė, jis atsirado vėliau.
Šį veikalą Teresė rašė du kartus, pirmasis rankraštis, rašytas 1562 metais, neišliko. Tačiau tyrinėtojai neabejoja, kad, rašydama antrą kartą, Teresė juo rėmėsi, tik kai ką papildė. Pridėjo baigiamuosius skyrius 32-40. Juose kalbama apie Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyno steigimą. Tikėtina, kad įterpė ir dvylika skyrių (nuo 11 iki 22 skyriaus), kuriuose aiškina apie maldą. Knygą Teresė baigė rašyti 1565 metais ir patikėjo ją patikrinti teologams. Deja, iki pat savo mirties ji šios knygos neatgavo.
Kaip ji pati paaiškina, pagrindinė knygos tema - „[mano] maldos būdas ir Viešpaties man suteiktos malonės“. Tuo laikotarpiu Teresės dvasinis gyvenimas tapo labai intensyvus, daugelį Dievo teikiamų malonių jai pačiai buvo sunku suprasti. Todėl norėdama geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta, taip pat trokšdama būti atvira savo dvasios vadovams, Teresė pradeda rašyti.
Labai dažnai Teresė pradeda šlovinti Dievą, kreipiasi į Jį arba spontaniškai prabyla į skaitytoją, kuris klausydamasis jos savaime atsigręžia į savo paties gyvenimą, į savo santykį su Dievu, į malones, kuriomis yra apdovanotas.
„Tobulumo kelias“
Kita šv. Jėzaus Teresės knyga, išversta į lietuvių kalbą, yra „Tobulumo kelias“. Ir šią knygą išvertė sesuo Ona Galdikaitė. 2017 metais karmeličių bendruomenė išleido sesers Kryžiaus Ievos Marijos iš ispanų kalbos išverstą „Tobulumo kelią“. Knyga pirmą kartą išleista 1583 metais, netrukus po šv. Teresės mirties. „Tobulumo kelias“ yra tarsi šv. Teresės seserims parašytas laiškas. Seserys prašė jos kalbėti apie maldą, tačiau apie maldą ji pradeda kalbėti tik nuo 16-ojo knygos skyriaus.
Pirmojoje knygos dalyje, iš pradžių paaiškinusi, kas ją paskatino steigti basųjų karmeličių bendruomenes ir koks čia gyvenančių seserų tikslas, Teresė pamažu kreipia seserų dėmesį į tai, kas padeda ir kas kliudo maldai, pateikia daug subtilių jų kasdieniško gyvenimo detalių, niekaip neleisdama atskirti dvasinio gyvenimo nuo kasdienybės. Antroje knygos dalyje ji aiškina, kas yra meditacija, kontempliacija, susitelkimas, ką maldoje galime ir ko negalime pasiekti savo pastangomis, o nuo 27 iki 42-ojo skyriaus aiškina „Tėve mūsų“ maldą ir ja meldžiasi. Melstis drauge su skaitytoju - toks šv. Jėzaus Teresės mokymo būdas.
„Šv. Teresė Avilietė. Apie Dievo meilę“
2006-aisiais metais Kaune išleista Vynmedžio Šakelės (toks buvo sesers Onos Galdikaitės slapyvardis) ir Aleksandro Žarskaus iš vokiečių kalbos versta knygelė „Šv. Teresė Avilietė. Apie Dievo meilę“. Į ją sudėti „Giesmių giesmės apmąstymai“, „Šūksniai“ ir „Pamokymai vienuolėms“ Čia reikia patikslinti, kad Teresės raštų tyrinėtojai neabejoja, jog „Pamokymus vienuolėms“ parašė ne šventoji Teresė.
„Gyvenimo knygoje“ Teresė pasakoja, kad kartais jos sielą apimdavo galingi įkvėpimai šlovinti Dievą, ji troško išreikšti savo garbinimą šūksniais. Arba „šaukti“ niekais užsiimantiems žmonėms, kad jie „suprastų tiesą“. Kiekviename šūksnyje slypi tam tikras šauksmas - ne rėksmingas ir nukreiptas į išorę, bet vidinis. Teresė šaukia slapčiausioms savo gelmėms arba Dievui.