Nuo senų laikų šeimos tradicijos buvo kuriamos, saugojamos ir perduodamos iš kartos į kartą turint tikslą sutvirtint šeimą ir įnešti laimės. Aiškūs ir suprantami tradiciniai veiksmai suteikia progą kiekvienam šeimos nariui pajusti rūpestį, džiaugsmą bendra veikla, vilties kupiną pagalbos petį, supratingumą, asmeninę ir bendrą atsakomybę.
Deja, bet į praeitį nueina daug gerų šeimyninių tradicijų. Šeimos nustoja vakarais susirinkti prie bendro stalo ir aptarti praeinančios dienos įvykių, kartu gaminti kokį tradicinį patiekalą ir po to jį suvalgyti… Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybių greit maitintis ir daug bendrauti - internetu ar telefonu.
Tradicijos vienija šeimą ir stiprina ryšius tarp kartų. Karai, badas, ligos - viską lengviau išgyventi, kai šeima tvirta. Tai padeda skleisti ir įgyvendinti kūrybinius gebėjimus. Šeimos tradicijos atlieka ir organizacinę funkciją, nes kiekvienai šeimai būtinos tam tikros taisyklės, kad galėtume lengviau priimti bendrus sprendimus ir pasidalinti vaidmenimis.
Tradicijos suteikia informacijos apie šeimą. Sąmoningai ar nesąmoningai žmogus elgiasi atsižvelgdamas į šeimos tradicijas, kurios jam padeda laikytis tam tikrų normų ir išreikšti šeimos kultūrą. Vardai, laiškai, atvirukai, fotografijos leidžia suvokti ankstesnių kartų gyvenimus. Tradicijose slypi daugybė emocijų ir tai padeda vaikui sėkmingai vystytis bei prisitaikyti prie aplinkos. Kuo turiningesnės ir įvairesnės tradicijos, tuo geresni santykiai tarp tėvų ir vaikų.
Jei nuo vaikystės vaikai mato, jog atėjus svečiams, tėvai juos kviečia užeiti ir pavaišina arbata, taip greičiausiai elgsis ir jie patys užaugę. Bet vis dėlto egzistavo nerašytos taisyklės: visada sveikintis su vyresniais, nesielgti su jais atžagariai, padėti močiutėms ir seneliams ir kt. Pažeidęs taisykles, galėjai gauti barti. Juk ir ankstesniais laikais tėvais daug dirbo. Vaikams ir tada buvo skiriama nepakankamai dėmesio.
Ir kiekvienoje šeimoje tų tradicijų būta pačių įvairiausių: nuo dainavimo kelionėje automobiliu, savaitgalio tvarkymųsi iki eilėraščių deklamavimo ir spektaklių statymo. Žinoma, kad tradicijų esama ir šiandien. Dėl to jos ir tradicijos - kad suprantamos, nusakomos, atitinkančios mūsų lūkesčius. Ir kuo labiau nusakomas mūsų gyvenimas - tuo mažiau jame stresų, ir, žinoma - daugiau sveikatos, o tai tiesiausias kelias į ilgaamžiškumą.
Šiuolaikinėse šeimose tradicijų vis mažiau ir mažiau. Dauguma šeimų teturi išsaugojusios Kalėdų, gimtadienio šventimo ir bendrų atostogų tradicijas.
Šeimos tradicijos suartina ir sustiprina artimuosius. Verčiant iš lotynų kalbos, „tradicija“ reiškia „perdavimas“. Kartais toks perdavimas įvyksta nesąmoningai, automatiškai ir įamžina vyresniąją kartą, kuri iš tiesų ir yra visuomenės paveldas. Be senelių ir močiučių pagalbos, palaikymo, išminties, nebus ir anūkų bei anūkių. Nematomas vadovavimas įkvepia kurti ir padeda dvasiškai tobulėti.
Vaikystėje tėvai - parama vaikams, suaugus vaikai - parama senstantiems tėvams. Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien, pamiršdami apie šeimos tradicijas, ar sugebėsime ateityje sulaukti laimingos senatvės ir išlikti ilgaamžiai? Kad pratęstume tradicijas ir patys taptume „aukso fondu“, derėtų gerbti ir mokytis iš vyresniosios kartos.
Lietuvių terminų žodyne „tradicija“ reiškia tai, kas nuolat kartojama, t.y. išlaikoma. Šeimos tradicijos suteikia tapatumo jausmo. Paklauskite savęs, ką labiausiai pamenate iš šeimos gyvenimo ir, tikriausiai, dauguma mūsų paminėsime bendras šventes, tai, ką darėte visi kartu.
Kaip puoselėti šeimos tradicijas?
Gyvenimo tempui nuolat greitėjant ir kasdienybei vis labiau užgožiant bendravimo akimirkas, tradicinis šeimos sekmadienis tampa ta brangiausia savaitės dalimi, kurią verta saugoti ir puoselėti. Ritualai - tylioji šeimų superįgalia, apie kurią rečiausiai kalbame, tačiau būtent jie kuria tvirtą pagrindą, ant kurio stovi mūsų santykiai. Šie pasikartojantys, laukiami įpročiai suteikia saugumo jausmą vaikams ir atgaivina suaugusius, primindami, kas iš tiesų gyvenime svarbiausia.
Pavyzdžiai, ką galite daryti:
- Valgymas prie bendro stalo. Visų pirma išjunkite TV, padėkite į šoną planšetes ir telefonus. Raskite laiko kartu susėsti prie bendro stalo. Tebūnie tai tik savaitgaliais, bet svarbiausia - reguliariai. Jei esate tikintys, prieš valgydami trumpai padėkokite už maistą. Kalbėkitės apie dienos, savaitės įvykius, kam kaip sekėsi. Jokiais būdais nesiginčykite!
- Visi vienoje lovoje. Labai smagu, kai visa šeima savaitgalio rytais sulenda į vieną lovą. Bent vieną kartą per savaitę eikite visi kartu pasivaikščioti. Kol vaikai maži, rinkitės vietas, kur bus linksma mažyliams.
- Apkabinimai. Ar įsivaizduojate vidinį šeimos gyvenimą be apsikabinimų? Apsikabinkite vyras ir žmona, apkabinkite vaikus.
- Vaikų kūryba. Matomoje vietoje kabinkite vaikų piešinius ir darbelius. Tegul būna besikeičianti, gyva galerija.
- Žodžiai ir frazės. Vertinkite pasikartojančius žodžius ar frazes. Tai irgi brangi tradicija. Pavyzdžiui, sukurkite gestą prisipažinti meilėje. Kai vaikai toli ir mato jus, gestikuliuokite, kad juos mylite. Išsaugokite frazes, kurios jums svarbios ir dažnai kartokite.
- Filmai. Kartu žiūrėkite su vaikais filmukus. Su vyresniais organizuokite šeimos filmų vakarus. Pasigaminkite spragėsių, išsispauskite sulčių.
- Maisto gaminimas. Savaitgalį kartu gaminkite. Šeštadieniais - lietiniai. Tikriausiai nėra vaikų, kuriems nepatiktų lietiniai. Kai jie užaugs, gal prisimins, kaip gera buvo kiekvieną šeštadienį valgyti blynus, ir net dabar patys juos keps.
- Apsipirkimas. Šeimos apsipirkimas. Vieną kartą per savaitę eikite visi kartu apsipirkti. Su vaikais iš anksto susitarkite, kad nieko neprašinės ir galės išsirinkti vieną kokią nors smulkmeną. Ir, patikėkite, jie garsiai išreikš, ko norėtų, kas patinka ir pan., bet priminkite laikytis susitarimo.
- Žaidimai. Dūkite, kvailiokite. Kilnokite, skraidinkite vaikus. Žaiskite gaudynių, slėpynių ir t.t.
- Nuotraukos. Žiūrėkite nuotraukas. Rodykite savo vaikystės ar iki santuokos vaizdus ir vaikų kūdikystės fotografijas.
- Šventės. Kurkite šventines tradicijas: gimtadienių, Velykų, Kalėdų, Naujųjų metų sutikimo ir kt. Geros tradicijos vienija, suteikia tapatumo, yra neužmirštamos ir gal net perduodamos iš kartos į kartą.
1. Diena, prasidedanti bendru valgymu, turi visai kitokią kokybę. Šeimos, reguliariai praktikuojančios šį ritualą, pasakoja, kad būtent prie pusryčių stalo užsimezga įdomiausi pokalbiai. Neskubant ir mėgaujantis procesu, vaikai dalinasi įspūdžiais, tėvai išgirsta tai, ko dažniausiai nespėja išklausyti per savaitę. O kur dar virimo procesas!
2. Ištrūkimas iš namų sienų ir skaitmeninių ekranų gniaužtų sekmadienį suteikia galimybę visiems šeimos nariams atsinaujinti. Gamtoje įmanoma išvysti savo šeimos narius visai kitoje šviesoje - vaikai atsiskleidžia kaip drąsūs tyrinėtojai, tėvai nusiima kasdienių rūpesčių kaukes. Tyrimai rodo, kad buvimas gamtoje ne tik gerina nuotaiką, mažina stresą, bet ir didina kūrybiškumą bei gebėjimą sutelkti dėmesį.
3. Senosios kartos stalo žaidimai išgyvena renesansą - ir ne be reikalo. Žaisdami stalo žaidimus, šeimos nariai kartu išgyvena jausmų spektrą nuo džiaugsmo laimėjus iki nusivylimo pralaimėjus. Tai puiki galimybė vaikams išmokti tvarkytis su įvairiomis emocijomis saugioje aplinkoje. Šeimos žaidimų popietės stiprina kognityvines funkcijas, moko kritinio mąstymo ir problemų sprendimo įgūdžių.
4. Virtuvė - tai ne tik vieta, kur ruošiamas maistas. Tai erdvė, kurioje atsiskleidžia kūrybiškumas, perduodamos šeimos tradicijos ir vyksta nuoširdūs pokalbiai. Kai kiekvienas šeimos narys turi savo vaidmenį - nuo mažiausio, besiplakančio kiaušinius, iki vyriausio, besidalinančio senelės receptų paslaptimis - sukuriama tikra bendradarbiavimo atmosfera. Bendras darbas virtuvėje moko kantrybės, organizuotumo ir atsakomybės.
5. Filmo žiūrėjimas kartu - tai ne pasyvus ekrano spoksojimas, o galimybė dalintis įspūdžiais, diskutuoti aktualiomis temomis ir geriau pažinti vieniems kitų vertybes. Svarbu, kad filmo pasirinkimas būtų demokratiškas - kas savaitę kitas šeimos narys gali rinktis, ką žiūrėsite. Po filmo verta skirti laiko diskusijai - tai padeda vaikams formuoti kritinį mąstymą, išreikšti savo nuomonę ir išgirsti kitų požiūrį.
6. Šeimos susirinkimai - tai ne biurokratinė procedūra, o galimybė visiems būti išgirstiems. Ypač vertinga tokį susirinkimą pradėti dėkingumo praktika - kiekvienas šeimos narys pasako, už ką jis dėkingas šią savaitę. Šeimos susirinkimuose galima kartu spręsti problemas, planuoti atostogas, tartis dėl namų ruošos darbų pasiskirstymo.
7. Kūrybiškumas - tai langas į sielos gelmę. Tai gali būti šeimos albumo kūrimas, namų dekoracijų gaminimas, piešimas ar fotografavimas. Tyrimai rodo, kad bendros kūrybinės veiklos mažina stresą, didina pasitikėjimą savimi ir skatina pozityvų mąstymą. Šeimos sekmadieniai - tai ne prabanga, o būtinybė šiuolaikiniame pasaulyje, kur dėmesys nuolat išsklaidomas, o tempo diktatūra neretai nustumia santykius į antrą planą. Svarbu nepamiršti, kad geriausi ritualai gimsta natūraliai, atsižvelgiant į kiekvienos šeimos unikalumą ir poreikius.
Galima teigti, kad žmogaus gimimas svarbesnis už jo pavadinimą vienokiu ar kitokiu vardu, bet gimtadienio šventimas ne visiems priimtinas. Dažnai smulkus suvenyras būna daug mielesnis už brangią dovaną, kuri apdovanotąjį tarsi suvaržo ir įpareigoja kažkuo dovanotojui atsilyginti. Reikėtų mums visiems ir visam laikui įsisamoninti labai paprastą tiesą: dovanos vertę sudaro žmogaus, kuris ją duoda, nusiteikimas, jo jausmų tyrumas, jo gera linkinti širdis.
Turbūt šiandien nerasime šeimos, tiek mieste, tiek ir kaime, kur, ypač tuo atveju, kai yra jaunimo, nebūtų švenčiamos jų gimimo dienos sukaktys ar minima vardo diena.
Šeimos šventės, tradicijos, papročiai yra bendrosios tautos kultūros dalis. Jų puoselėjimas turi svarbią auklėjimo funkciją, daro didžiulį poveikį jaunos asmenybės ugdymui.
Šeimos tradicijų raida Lietuvoje
Šeimos santykių raidą neišvengiamai veikia lūžiniai sociopolitiniai įvykiai ir vyraujančios kultūrinės normos. Ši ūkininkų bendruomenė vertino tik šeiminį gyvenimo būdą. XIX a.-XX a. pradžios Lietuvos kaimo vienišiai egzistavo už tradicinės šeimos ir tapdavo marginalinėmis grupėmis. Pagyvenusios ir nebepajėgiančios seserų ir brolių ūkiuose dirbti vienišos moterys (senmergės) sudarė nemažą bažnyčios prieglaudų gyventojų procentą.
Ankstyva sutuoktinio mirtis taip pat suardydavo tradicinį XIX a. lietuvių šeimos modelį ir destabilizuodavo našlio(-ės) padėtį kaimo bendruomenėje. Ūkis, likęs be vieno iš šeimininkų ir kartu be moters arba vyro darbo rankų, neišvengiamai žlugdavo. Tam tikrais metais šis skaičius buvo dar didesnis: 1845 m. - 87%, 1865 m. - 90%. 1835 m. nuotolis iš kur atvykdavo „svetima“ nuotaka ar jaunikis neviršijo net 2,9 kilometro. Partnerio paieška to meto Lietuvos kaime ribojosi 6 kilometrų spinduliu. XIX a. Lietuvos ūkininkui miestai ir miesteliai asocijavosi su kitataučiais, amoraliu gyvenimo būdu ir buvo nepatrauklūs.
Santuoka XIX a. kaimo visuomenėje buvo privaloma ir neišvengiama, jei ūkininko palikuonys norėjo išlikti paveldėtojais. Tačiau XIX a. antrosios pusės-XX a. pradžios vedybas nedera interpretuoti kaip švenčiausių ir intymiausių žmogaus jausmų niekinimą dėl naudos ir pelno. Ūkininkų vedybos, paremtos materialiai tolygiais santykiais, savaime neeliminavo meilės ir laimės lietuvių šeimose, o formavo specifinę jausmų psichologiją bei tam tikrą šeiminės laimės ir meilės sampratą.
Mūsų atgimimo patriarchai Vincas Kudirka, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Stasys Matulaitis, Žemaitė ir kt. suvokė XIX a. tradicinę šeimą kaip stabdį lietuvių visuomenės modernėjimui. Daug metų tautinė lietuvių inteligentija negailestingai kritikavo tradicinę šeimą. Jų publicistika, grožinė literatura, satyra buvo nukreipti į daugelį tradicinės šeimos aspektų: vedybų motyvą, vyro ir žmonos santykius, vaikų auklėjimą.
Lietuvių inteligentų kritika ir jų pačių asmeninis gyvenimas transformavo XIX a. tradicinę lietuvių šeimą. Tarpukario visuomenėje formavosi ir skirtinga šeiminės laimės ir santuokinės meilės samprata: struktūrinė ir kultūrinė visuomenės modernizacija vis didesnę reikšmę teikė romantinės meilės sentimentams. Mylėti, visų pirma, reiškė absoliučią pilnatvę ir emocinį bei psichologinį dviejų žmonių ryšį.
Tuo tarpu dukters Marijos rašytuose laiškuose mylimajam nėra net užuominų apie motinos dvejones. Lietuvos visuomenė vėl išgyvena šeimos tradicijų kaitą ir vertybių lūžį. Prieš šimtą metų XIX a. Tarpukariu santuokos ryškiai skyrėsi nuo XIX a. tradicinės lietuvių šeimos normų ir vertybių.
Po sovietų okupacijos Lietuvoje buvo vykdoma arši ideologinė indoktrinacija, kuri stalinmečiu ir chruščioviniais metais buvo nukreipta į šeimą ir moteris. Daugumą šeiminio gyvenimo aspektų sovietinėje Lietuvoje reglamentavo ir organizavo valstybė, palikdama menką erdvę asmeninėms šeimos narių iniciatyvoms. Visa vyrų ir moterų darbo diena, valstybės organizuojamas tėvų ir vaikų laisvalaikis, išvystyta užklasinė mokinių veikla, reguliuojamos ir koordinuojamos vasaros atostogos bei ribotos laisvalaikio formos mažino laiko sąnaudas, skirtas šeimai. Šeimos nariai praleido vis daugiau laiko už šeimos ribų.
Kaip ir tautinio atgimimo patriarchai turime iš naujo įvertinti tradicijas, kurios nebeatlieka kuriančios funkcijos ir rizikuoja tapti formaliais ritualais. Šiandien žmonių tarpusavio santykiai yra sudėtingesni, o šeimos nėra tik mama, tėtis ir jų vaikai. Turime pasitikti šeimos tradicijos transformaciją ir atverti mūsų visuomenę ir tautą ateičiai.