„Kai jūs manęs paklausite, kas iš įvairiausių įspūdžių bei išvadų mane labiausiai įkvėpė, nedvejodamas atsakysiu: ŠAMBALA“, - taip savo kelionių po Himalajus dienoraštyje kadaise rašė Nikolajus Rerichas. Paklausta to paties aš tik patvirtinčiau: ŠAMBALA. Nepamenu, kada pirmą kartą išgirdau šį pavadinimą, turbūt paauglystėje, tačiau prisimenu neapsakomos, nenumaldomos nostalgijos jausmą, kurį many jis sukėlė: ŠAMBALA.
Tas veik kosminis ilgesys ir vėlei užplūsta, vos išgirstu žodį, visada tariamą tarsi pašnibždomis: ššššš... (įspėjamai pakeltas smilius prie mįslingai šypsančių lūpų) ...AMBALA (antspaudas, kuriuo užrakinamos didžiosios paslaptys). Nežinau, ar ŠAMBALA yra pasakiškos palaimos erdvė čia, šioje Žemėje, ar kuriame nors paraleliniame pasaulyje, ar žvaigždėje, ar kitoje galaktikoje, ar mumyse pačiuose.
ŠAMBALA, kurią regi tai švytinčią vaivorykštiniu hieroglifu, tai akimirkai blykstelinčią liūdnu klaustuku akyse kelionių po Rytų šalis užgrūdintų piligrimų: gražios moters su popierinėmis gėlėmis puošta skrybėle; užsisvajojusio skustagalvio vienuolio garstyčių spalvos drabužiu; pamišėlės, triumfališkai šypsančios bedante burna; seno barzdočiaus, lydimo būrio šunų; mažo apsiašarojusio žmogučio, grojančio fleita...
Jau kurį laiką skrupulingai renku viską, ką tik apie Šambalą nugirstu, bet šioms retoms žinioms kaupiantis dar neapčiuopiamesnis, dar miglotesnis darosi jos pavidalas. Aš žinau, kad Šambalos bei jos sostinės Kalapos pavadinimai pirmą kartą buvo paminėti seniausiuose Indijos šventraščiuose - Puranuose ir Mahabharatoje.
Į Vakarus legendą apie Himalajuose paslėptą Žemės rojų 1627 m. atnešė du jėzuitai misionieriai, Joacas Cabrolis ir Estevaras Cacella, mėginę skleisti Kristaus mokymą Butane. Sunku pasakyti, ar kokios nors portugalų bei ispanų ekspedicijos išvyko Šambalos ieškoti, tačiau maždaug po 200 metų, 1820-aisiais, Tibete pasirodęs geografijos atlasas šią Džiaugsmingumo šalį nukėlė... į Europą.
Tibetietiškosios „Pasaulio geografijos“ autorius tvirtino, kad Amerikos atradėjas Kolumbas gimė Genujos mieste, Šambalos karalystėje. Kelionei į Šambalą skirta daug slaptų tibetietiškų knygų ir beveik visose jose tvirtinama, kad šios karalystės dera ieškoti į šiaurę nuo Deimantinio Sosto, t. y. Bodhgajos, vietos, kurios Buda Šakjamunis pasiekė Nušvitimą.
Kai kurie autoriai net nurodė apytikslį mylių skaičių iki Šambalos sostinės Kalapos. Tuo pasinaudojo XIII Dalai Lamos mokytojas, daugelio laikytas rusų šnipu Lhasoje, Agvanas Doržijevas, mėginęs įrodyti, kad 3000 mylių atstu į šiaurės vakarus nuo Bodhgajos yra Maskva arba Peterburgas, o Romanovų dinastija - tai tikrieji Kalki, Šambalos valdovai.
Vakariečių sąmonėje Šambala neretai siejasi su Tibetu arba bent jau tikima, kad tibetiečiai palaiko su ja slaptus, bet labai glaudžius ryšius. Sniegynų šalies gyventojai ir tikrai tvirtina perėmę iš Šambalos savo kalendorinę bei astrologinę sistemą, medicinos žinias, kai kurias religinės muzikos, tapybos, architektūros subtilybes.
Šambala tibetiečiams anaiptol nėra vien miražas, nuaustas iš lakios fantazijos ir Tiesos ilgesio, kaip kad kadais europiečiams buvo Utopijos sala ar Saulės miestas. Tai nei Rojus, nei Pažadėtoji žemė, nors ir šiandien žmonės meldžiasi, kad Šambaloje atgimtų. Šambalos nerasime pasaulio žemėlapyje, kuriame jau nebeliko „baltųjų dėmių“, tad ar verta tikėtis, kad pavyks į ją nukeliauti pasiėmus kompasą, pakankamai amunicijos ir ištikimą vedlį, pažįstantį Himalajus geriau nei savo penkis pirštus...
Viduramžiais Anzelmas Kenterberietis įrodinėjo Dievo buvimą teigdamas, kad be Jo egzistavimo nėra įmanoma ir pati Aukščiausiojo sąvoka. Kaip gali nebūti šalies, jei yra jos pavadinimas ir net knygos, nupasakojančios į ją vedančius kelius?! Jose ne mažiau skrupulingų detalių nei vadovuose po Indiją ar Nepalą iš serijos „The Lonely Planet“.
Ir visuose sutariama, kad Šambala yra čia, dabar, Žemėje, vienišoje žmonių planetoje. Pirmąjį tibetietiškąjį vadovą į Šambalą XIII a. parašė vienuolis ir keliautojas Manlungpa. Tačiau atskaitos tašku jis pasirinko ne Bodhgają, o savo namus, nurodydamas, kad nuo čia dera vykti Ladako link, paskui Horo šalies, tada pasukti į Sogpo karalystę (Mongoliją) ir maždaug po dvejų metų be ypatingų vargų bei rūpesčių Šambala bus pasiekta.
Patį garsiausią šio pobūdžio veikalą, pavadintą „Kelias į Šambalą“ (tib. „Shambhalai Lamiyg“), 1775 m. parašė III Tibeto Pančen Lama* Lobsangas Paldenas Ješė. Jis gimė 1737 m., sulaukęs ketverių buvo atpažintas kaip tulku*, t. y. buvusio Pančen Lamos atgimėlis ir Budos Amitabhos* įsikūnijimas.
Berniukas, apgyvendintas nuolatinėje pančen lamų rezidencijoje, Taši Lhunpo vienuolyne, visus stebino nepaprastais gabumais, ankstyvu polinkiu į misticizmą ir sudėtingas dvasines praktikas, potraukiu į istoriją, poeziją, aforizmo meną. Apie jaunąjį Pančen Lamą visi kalbėjo kaip apie ypatingą, charizmatinę asmenybę, o pirmasis Tibete pabuvęs Britanijos pilietis George Bogle savo dienoraščiuose nupiešė itin patrauklų ir šiltą šio žmogaus portretą. Lobsangas Paldenas Ješė mirė 1780 m.
Pilnas III Pančen Lamos traktato pavadinimas skamba šitaip: „Arijadešos istorija ir Kelias į Šambalą, Šventųjų žemę“. Arijadeša - tai Indija, kurią Lobsangas Paldenas Ješė aprašė su tikru istoriko talentu. Užtat „Kelias į Šambalą“ - tai jau visai kitokio pobūdžio kūrinys. Jis sudarytas kaip sadhana. Sadhana - tai budistinės, dažniausiai tantrinės* meditacijos instrukcija, kurioje labai tiksliai nurodoma, kaip dera elgtis su savo fiziniu bei subtiliuoju* kūnu, kokią mantrą ir kiek sykių kartoti, kokią mandalą ar dievybę įsivaizduoti, kaip pačiam save perkeisti į tobulą aukštesniųjų sferų pavidalą.
Sanskrito kalboje „sadha“ reiškia atlikimą, užbaigimą. Tibetietiškai sadhana vadinasi „sgrub tab“ - priemonė Kelyje į tobulumą, Nušvitimą*, Budystę. Tas, kuris yra pasiryžęs keliauti į Šambalą, šiame tekste vadinamas sadhaka. Manding, jam apibūdinti labai tiktų ir tibetologo Roberto A. F. Thurmano sugalvotas terminas „psichonautas“.
Šis autorius pabrėžė, kad Tibeto kultūra visada buvo orientuota į dvasinius, vidinius žmogaus sielos ir jo proto gelmių tyrinėjimus, o Vakarus labiau domina materija ir plėtimasis į išorę, pradedant kryžiaus žygiais siekiant pavergti kitas šalis bei tautas, baigiant gamtos užkariavimu ar skrydžiais į kosmosą. Psichonautai, pasiryžėliai, atliekantys vidinius sielos žygdarbius, tibetiečių visuomenėje visada nusipelnydavo ir tebenusipelno pačios didžiausios pagarbos.
Čia norėčiau įterpti religijotyrininko Mircea Eliade’s pastabą apie tai, kad Rytų kultūroms ir filosofinėms sistemoms svarbiausias yra ne pats Aukščiausiosios Tiesos teigimas, patvirtinimas, o jos soteriologinė funkcija, nes tik Tiesą pažindamas žmogus tampa laisvas. Filosofinėms spekuliacijoms ir uždaroms metafizinėms teorijoms priešpriešinama „gyvoji materija“ - žmogus ir jo gyvenimas.
Ji privalo būti apvalyta, sutaurinta, perkeista, išlaisvinta dvasinės alchemijos virsme. Religiniai budizmo tekstai visuomet turi ne tik ontologinę, bet ir praktinę pusę, primygtinai siūlančią ištrūkti iš erdvės ir laiko žabangų, sugriauti realybės diktuojamų dėsnių bei sąlygų sienas išsikovojant tikrąją laisvę, aukščiausią palaimą, nemirtingumą.
„Kelio į Šambalą“ įžangoje pabrėžiama, kad sadhaka turi būti vedamas ne smalsumo, godumo, puikybės, avantiūrizmo ar kokių kitų savanaudiškų tikslų, tačiau troškimo pasitarnauti visoms gyvoms ir kenčiančioms būtybėms. Lobsangas Paldenas Ješė pasaulio pabaigą pranašaujančius ženklus, kadais nusakytus Aukso amžiaus dievų, aprašo šitaip: „Ateityje visų Žemėje gimstančių žmonių mąstymas taps vis labiau ligotas ir iškreiptas, o karalienės Majos sūnaus (Budos Šakjamunio) doktrina - vis juodžiau suteršta.
Atsiras vis daugiau žmonių skirtingomis kalbomis siūlančių klaidingas išeitis. Tais laikais nebebus jokių tikrų dvasinių ar transcendentinių laimėjimų - sidhi*. Jausdami, kad visai nebeturi vidinių dvasinių jėgų, žmonės nuolat kovos tarpusavyje. Tobulybė bus jiems nebeprieinama, todėl Žemės gyventojai kurs ir skleis vien tiktai kančią. Aukščiausioji prasmė, kurios vienetai vis dar trokš ir ilgėsis, taps nebepasiekiama.
Tokiems laikams atėjus, pasiryžėliai ir privalo keliauti į Šambalą išminties pasisemti bei kitiems jos parnešti. Lobsangas Paldenas Ješė pabrėžė, kad keliautojas turi būti įvaldęs kontempliacijos bei meditacijos meną, o kvailiams, nesusipratėliams, „vaikiško proto paikšiams, kurie pasilypėję ant mėšlo krūvos tikisi pasiekti mėnulį“, išvis nėra ko net kojos iš namų kelti.
Tam, kuris susiruošė į Kelionę, būtina sulaukti leidimo, dažniausiai pasirodančio sapnuose. Keliauti reikia šiaurės kryptimi, kuri tiek hinduistinėje mitologijoje, tiek budizme buvo laikoma šventa ir siejama su mistiniu Kosminės mandalos centru. Kelionę pradėti patariama Bodhgajoje, prieš tai apsilankius vienoje saloje, esančioje į vakarus nuo kontinento.
Tolesnis III Pančen Lamos pasakojimas gali pasirodyti tik nežabotai lakios fantazijos žaismas. Tačiau iš tikrųjų visos psichonauto Kelyje pasitaikančios kliūtys, priešai, pabaisos, siaubai yra galingos jėgos, tūnančios mūsų pasąmonės gelmėse, neregimos, nesuvoktos energijos, tvyrančios erdvėje aplink mus. Šių dviejų - vidinio ir išorinio - pasaulių nepažinę, mes niekada nepasieksime Šambalos, švytinčios anapus kasdienio, konvencionalaus, atsargaus ir pragmatiško mąstymo ribų.
Lobsangas Paldenas Ješė smulkiai aprašė fantastiškus peizažus, kalnus, giraites, sodus, upes, dykumas, miestus, įkvėptai nupasakojo neregėtus augalus, žuvis, žvėris, paukščius, žmogiškas, pragariškas ir dangiškas būtybes. Taigi Kelionei dar tik prasidėjus, sadhaka prieis Kokerio kalną, ant kurio auganti „tujanajos žolė yra labai saldi, o tilakos - labai karti. Iš jų laša baltas tarsi pienas skystis.
Tujanajos žiedai yra raudoni, kaip tekančios saulės puikybė, jos lapai aštrūs, tarsi karinio kirvio dantis, ji turi tvirtas šaknis ir auga ant uolų žvelgdama į pietus. Tilaka kaba kekėmis nusvirusi į gilias prarajas, o jos žiedai yra balti, tarsi laukinės buivolės tešmens speneliai...“ Keliautojui liepiama išsikasti šių augalų šaknų ir atlikti įvairias magines apeigas, kad įveiktų pikto jėgų rezgamas kliūtis.
Anaiptol ne visada sadhakai pridera elgtis taip romantiškai. Prie Satvalanos upės piligrimas paakinamas sustoti poilsio ir sukaupti jėgų, mat audringus jos vandenis nelengva įveikti. Palei upės krantus auga raudoni laukiniai ryžiai ir sadhaka turėtų maitintis jų koše, užsigardindamas medumi, kurio gausu šios apylinkės medžių drevėse. Užkalbėjęs šį maistą mantra, kuri vadinasi „Erdvės brangenybė“, keliautojas privalo pavaišinti srauniuose vandenyse gyvenančias žuvis.
O jų ten knibžda visokių visokiausių, turinčių įvairiausius veidus: žmonių, beždžionių, tigrų, liūtų, leopardų, karvių, varnų, papūgų ir t. t. Paskui keliautojas prieis snieguotus kalnus, iš kurių teka daugybė upelių, išsiliejančių į 80 000 ežerų ir Baltąją - Sitos upę (pasak A. Csoma de Kőrösi’o, tai Syrdarja). Rytuose ir vakaruose ji susitvenkia į nuodų ežerus, o vandenys ten tokie šalti, kad juose negali gyventi „nei žuvys, nei krokodilai, nei paukščiai, o vien tik pragarų būtybės“.
Upė niekada neužšąla, tačiau jei kokia žmogaus kūno dalis prie jos vandenų prisiliečia, tai tuojau akmeniu pavirsta. Penkių viršukalnių kalnyne keliautojo taip pat lauks pagundos. Ten gyvenančios būtybės - hinarai ir hinarės - yra „visada linksmos, pilnos palaimos, žaidžiančios nuostabiausiais geismo objektais. Norėdamos sadhaką suvilioti, jos griebsis vylingų dainų ir nuostabios muzikos.
Trokšdamos jį įbauginti, skleis gąsdinančius garsus ir mainysis klaikiausiais pavidalais. Stengdamosi galutinai sužlugdyti, ims pūsti dvokiančius dūmus“ ir t. t... Šambalos piligrimui nedera nei žavėtis, nei gundytis, nei išsigąsti, nei nusiminti, nei nevilčiai pasiduoti. Piligrimui siūloma domėtis ne tik išoriniais pavidalais, bet ir sapnais. Pavyzdžiui, jei regės juodą kraują, tekantį iš savo rankų ir kojų, tai bus geras, tikrąjį dvasinį apsivalymą reiškiantis ženklas.
Kelionėje būtina dažnai ilsėtis, maitintis gydomųjų žolelių bei šaknų nuovirais ir visaip kitaip save tausoti. Artėjant prie Šambalos, jokios kliūtys pasiryžėliui bus nebebaisios, o piktąsias dvasias bei demonus jis akimoju sutramdys savo beribės, visa apimančios išminties jėga. Šią galią savyje pajutęs, keliautojas išvys aukštus snieguotus kalnus, primenančius milžiniško baltojo lotoso žiedlapius.
Pasak Lobsango Paldeno Ješės, miestuose, plytinčiuose šių kalnų papėdėje, gyvena žmonės, sujungiantys savyje abi lytis: vyriškieji organai jų kūnuose išsidėstę dešinėje pusėje, o moteriškieji - kairėje. Apie panašias būtybes rašė ir pirmasis keliautojas į Šambalą Manlungpa.
Jis jas šitaip detalizavo: „Ten gyvenantieji yra vyrai ir moterys viename kūne. Vyriškas lyties organas yra vidinėje dešinės šlaunies pusėje, o moteriškas - vidinėje kairės šlaunies pusėje. Androginiška būtybė beveik visose ezoterinėse teorijose simbolizuoja suskaldytos, suardytos, supriešintos egzistencijos sugrįžimą į pirmapradį tobulą būvį, pasaulį, vieningą ir vientisą.
Pasak M. E. Eliade’s, „ši pirmapradės pilnatvės ir palaimos nostalgija įkvepia bei apšviečia visus mokymus ir technikas, siekiančius coincidentia oppositorum viename asmenyje“. Sadhakos kelionė tęsiasi ir perėjęs milžiniško lotoso pavidalo kalnus jis nusileis į puikų slėnį, kuris vadinasi „Amžinai laimingas“. Tuomet horizonte žaižaruojanti ir švytinti pasirodys Šambalos sostinė Kalapa.
Prieš įžengdamas į šį miestą, keliautojas turi sustoti paskutinėms apsivalymo apeigoms, atnašauti smilkalus, gėles, kalbėti mantras ir medituoti. Nelygu kokia piligrimo dvasinė būsena, ši atgaila gali tęstis vieną arba septynias dienas, dvi savaites ar net mėnesį. Nuodugniai aprašęs visą sudėtingą ir sunkią kelionę, III Pančen Lama pačiai Šambalai ir jos sostinei Kalapai teskiria vos kelias pastraipas.
Šambala turi mandalos pavidalą, ją supa kalnų žiedas, trys miškų malos*, gynybinė siena su aštuoneriais vartais, dvidešimt aštuoni miestai, o viduryje - sostinė Kalapa, suplanuota kaip lygiakraštis keturkampis, su apvaliu centriniu rūmu, pastatytu vien tik iš brangakmenių. E. M. Bernbaumas, parašęs apie Šambalą išsamią studiją, teigia, kad III Pančen Lamos nupasakotoji piligrimystė labai primena patį tapimo Prabudusiuoju, Buda procesą, kuris yra vadinamas Marga - Keliu arba Kelione.
Kelio, piligrimystės, tiek fizinės, tiek metafizinės, motyvus rasime visose pasaulio religijose, o jų skelbėjai - Kristus, Buda, Mahometas - buvo nenuilstantys keliautojai, niekada neturėję vienų pastovių namų. Jau gilioje senovėje vyrai ir moterys, prieš tapdami žyniais, šamanais ar Dvasios kariais, privalėdavo atlikti paslaptingas šventas keliones, apie kurias liudija pasakojimai bei dainos, išlikę tiek Sibiro platybėse, tiek tarp Australijos aborigenų, eskimų, Šiaurės Amerikos indėnų arMeksikos magų. Piligrimystė buvo populiari senovės Egipte, pagoniškoje Graikijoje ir Romos imperijoje.