Leonardo da Vinci (1452-1519) asmenybė žavėjo jo amžininkus, tačiau jau tada jis buvo neįminta mįslė. Tai vienas iš žymiausių Italijos Renesanso menininkų, kurio kūryba ir gyvenimas kelia daug klausimų ir interpretacijų.
Neįprasti Leonardo Bruožai
Laimingas ir linksmas Leonardo da Vinci buvo tik pirmame savo kūrybos etape. Anot Freudo, Leonardo charakteryje buvo neįprastų bruožų ir akivaizdžių prieštaravimų. Jis dažnai buvo neveiklus ir viskam abejingas. Leonardo da Vinci buvo taikus, ramus, visiems malonus žmogus. Jis nevalgė mėsos. Turguje pirkdavo paukščius ir juos paleisdavo į laisvę. Nors smerkė karą ir kraujo praliejimą, jis stojo tarnauti vyriausiuoju karo inžinieriumi pas Cesare Borgia, konstravo mirtinus ginklus. Kitiems rodėsi, kad jis neskiria gėrio nuo blogio.
Vėliau, kai turėjo išsikelti iš Milano, gyventi nepasiturinčiai ir nesaugiai, galiausiai persikelti į Prancūziją, jo domėjimasis menu nukrypo į mokslą ir taip jis dar labiau nutolo nuo savo amžininkų. Leonardo da Vinci vis mažiau domėjosi tapyba, nesirūpino savo kūrinių likimu, nebaigdavo tapyti paveikslų. Dažnai juos tapydavo labai ilgai. Pavyzdžiui, „Paskutinę vakarienę“ tapė Milano Šv. Marijos malonės vienuolyne trejus metus po ilgų tyrinėjimų prieš tai.
Lytinė Abstinencija ar Homoseksualumas?
Freudas teigia, kad norint suvokti asmens psichiką, būtina nagrinėti jo lytinį gyvenimą. Nedaug yra žinoma apie Leonardo da Vinci seksualinį gyvenimą, bet tai, kas žinoma, yra labai svarbu. Leonardo da Vinci atsižadėjo seksualumo, ko mažiausiai galima buvo tikėtis iš menininko ir moteriško grožio portretisto.
Pomirtiniuose dailininko užrašuose nerasta jokių užuominų į lytiškumą. Leonardo da Vinci yra palikęs keletą anatominių eskizų, kuriuose vaizduojami vidiniai moters lytiniai organai, embriono padėtis gimdoje ir pan. Freudas cituoja paties da Vinci sakinį, kad įrodytų jo lytinį šaltumą: „Dauginimosi aktas ir visa, kas su juo susiję, yra taip šlykštu, kad žmonija būtų seniai išmirus, jei tai nebūtų seniai įsigalėjęs paprotys ir jei neegzistuotų dailūs veidai ir jausmingi charakteriai“.
Tobulybės Troškimas
Edmondo Solmi, kuris nagrinėjo da Vinci keistumą, teigė, kad menininko darbai likdavę nebaigti dėl to, kad jis turėjo nepasotinamą geidulį suvokti viską aplink, suprasti didžiausią paslaptį, t.y. tobulybę. Pats da Vinci savo rašinyje „Conferenze Fiorentine“ mąsto, kad „niekas neturi teisės ko nors mylėti ar nekęsti, kol tinkamai nesuvokė to prigimties“.
Freudas visgi suabejoja šio teiginio nuoširdumu ir mano, kad da Vinci pats žinojęs, jog tai netiesa: „Žmonės myli impulsyviai, skatinami emocinių motyvų, kurie visiškai nesusiję su žinojimu ir kurių apmąstymas ir svarstymas tik susilpnina jausmą“.
Po nevaisingų pastangų išreikšti kūrinyje viską, ką su juo siejo savo mintyse, Leonardo da Vinci tekdavo apleisti kūrinį jo neužbaigus arba pareikšti, kad jis nėra baigtas. Sigmundas Freudas tai apibūdina tokia metafora: „Kadaise menininkas pasitelkė mokslininką, kad jam padėtų, tačiau dabar padėjėjas tapo stipresnis ir užvaldė savo šeimininką“.
Sublimacijos Potencialas
Daugeliui žmonių pasiseka nukreipti nemažą dalį savo lytinių instinktų į savo darbinę veiklą. Lytinis instinktas labai lankstus, nes turi sublimacijos potencialą, t.y. pajėgumą pakeisti tiesioginį tikslą kitais tikslais, kurie yra aukščiau vertinami ir nėra seksualinės kilmės, - aiškina Freudas.
Atsižvelgus į Leonardo da Vinci nenugalimą aistrą tyrinėjimams ir jo seksualinio gyvenimo atrofiją, galima teigti, kad jo seksualinis smalsumas kilo vaikystėje, o vėliau jam pavyko sublimuoti dalį savo libido į geidulį tyrimams.
Neišreikštų Polinkių Pėdsakai
Freudas mėgina išsiaiškinti, ar Leonardo da Vinci kada siekė seksualinio pasitenkinimo. Deja, randa tik neišreikštų lytinių polinkių pėdsakus. Yra žinoma, kad savo mokiniais menininkas rinkdavosi tik gražius jaunuolius ir jais labai rūpindavosi, pvz., pats slaugydavo susirgusius. Kadangi juos rinkosi ne dėl talento, o dėl išvaizdos, nė vienas mokinys netapo garsiu dailininku. Jie niekada neatsiskyrė nuo savo mokytojo ir po jo mirties išnyko be pėdsako.
Smulkmeniška laidotuvių sąmata išreiškia slopinamą Leonardo meilę savo motinai. Niekur kitur dienoraštyje ji neaptariama. Freudas pavadina šią dailininko būklę „obsesine neuroze“. Represijos būdu į pasąmonę išstumti stiprūs jausmai yra pakeičiami trivialiais ir net kvailais veiksmais. Būtent tokiu veiksmu Freudas ir laiko detalų laidotuvių išlaidų sąrašą. Dailininkas buvo prisirišęs prie savo motinos lytinį atspalvį turinčiais jausmais. Užgniaužęs vaikystės meilę, Leonardo nesąmoningai išreiškia ją kitais būdais.
Ką Slepia Mona Lizos Šypsena?
Freudas tikisi atrasti paaiškinimų apie Leonardo da Vinci emocinį ir seksualinį gyvenimą darbuose. Tam psichoanalitikas pasitelkia garsųjį šedevrą „Mona Liza“. Leonardo da Vinci stiliaus ženklu jau seniai laikoma paslaptinga šypsena, kuri puošia ne tik Monos Lizos, bet ir kitų jo tapytų moterų veidus.
Sakoma, kad Leonardo da Vinci negailėjo išmonės, kad užimtų ledi ir neleistų karališkai šypsenai dingti nuo jos veido. Dar tapymo metu paveikslas buvo laikomas aukščiausiu meno pasiekimu, tačiau tikrai žinoma, jog pats Leonardo nebuvo juo patenkintas, nes pareiškė, kad paveikslas neužbaigtas ir neatidavė jo savo užsakovui. S. Freudas teigia, kad turbūt Monos Lizos šypsena ir keistas žvilgsnis dailininką taip sužavėjo, kad šis nuo tol suteikdavo ją kitoms tapomoms moterims.
Mona Liza - tai menininko moters idealas, joje jis susitiko su savim pačiu ir tai jame kažką sujudino, turbūt seną atsiminimą. Yra žinoma, kad pirmieji meniniai Leonardo da Vinci bandymai buvo molinės besijuokiančių moterų ir mažų vaikų galvos. Taigi Freudas prieina išvados, kad gražios vaikų galvos - tai paties menininko atvaizdas, o šypsančių moterų veidai įkūnija jo motiną Kateriną. Vadinas, jo motina galėjo turėti panašią šypseną, kurią jis pamiršo ir taip susižavėjo vėl atradęs.
Paslaptinga šypsena, primenanti Džokondą, žaidžia ir abiejų moterų lūpose. Manoma, kad menininkas tapė abu paveikslus vienu metu. Todėl nekeista, kad priminta motinos šypsena paskatino jį nutapyti motinystę išaukštinantį paveikslą.
Freudas mano, kad Šv. Ana paveiksle vaizduoja Kateriną, tikrąją dailininko motiną, kurios graži šypsena maskuoja jos skausmą dėl atimto sūnaus. Marija čia - berniuko pamotė Donna Albiera. Atrodo, kad menininkui dvi jo vaikystės moterys susilieja į vieną formą.
Tėvo Įtaka
Nors jis negyveno su berniuku iki 5 metų, vėliau visgi jo vaidmuo dailininko psichoseksualiniame vystymesi buvo itin svarbus. Anot psichoanalizės, įsimylėję savo motiną berniukai neišvengiamai tapatinasi su tėvu. Toliau jie nori būti už tėvą viršesni. Kaip žinoma, žmogui išaiškėja, kad jis homoseksualas lytinio subrendimo metu.
Menininką kamavo potraukis mėgdžioti ir pralenkti tėvą. Leonardas perkėlė tėvo elgesį į savo kūrybą. Jis baigtais savo paveikslais nebesirūpindavo, kaip kad jo tėvas nesirūpino juo. Vėlesnis jo tėvo elgesys mažai ką pakeitė, nes vėlesni įspūdžiai neišstumia pirmais vaikystės metais patirtos nuoskaudos, kuri lieka pasąmonėje.
Kai Leonardo išvyko, jo globėjas netrukus buvo įmestas į kalėjimą, kur ir mirė. Savo dienoraštyje menininkas įrašo: „Hercogas prarado savo hercogystę ir turtą ir laisvę ir nė vienas jo pradėtų darbų nebuvo užbaigtas“. Šiame tarsi priekaište hercogui užslėptas paties Leonardo noras ką nors iš savo tėvo kartos apkaltinti tuo, kad jis pats niekada nebaigia savo meno kūrinių, - mano Freudas.
Leonardas - Neurotikas?
Apibendrindamas savo knygą „Leonardo da Vinci: jo vaikystės prisiminimas“, Sigmundas Freudas teigia, kad iš nežymių simptomų Leonardo asmenybėje nustatė, jog dailininkas buvo beveik neurotikas, priskiriamas obsesiniam tipui. Leonardo mokslinius tyrimus reikėtų priskirti neurotikų „obsesiniams rūpesčiams“, o jo varžymųsis - abulijomis (liguistu bevališkumu).
Freudas nurodo, kad jo studijos tikslas buvo „paaiškinti Leonardo lytinio gyvenimo ir jo meninės veiklos suvaržymus“. Freudas teigia, kad visų menininkų kūryba yra būdas išreikšti savo lytinius troškimus. Leonardo atveju, tai aiškiai įrodoma pirmaisiais jo darbais - besijuokiančių moterų ir dailių berniukų galvų skulptūrėlėmis, kurios atspindėjo jo lytinius objektus.
Jau dirbant prie paveikslo „Paskutinė vakarienė“, jo technika buvo pakitusi. Netrukus prasidėjo procesas, psichoanalizėje vadinamas „neurotikų regresija“. „Vystymąsi, kuris pavertė jį menininku lytinio subrendimo metu, pakeitė procesas, pavertęs jį tyrinėtoju, ką lemiantys veiksniai jau buvo ryškūs ankstyvoje vaikystėje“.
Jau pradėjus šeštą dešimtį Leonardo asmenybėje įvyksta dar viena transformacija - jis sutinka moterį, kurios šypsena jam primena motiną ir nuo to laiko pastebima visuose dailininko tapytų moterų veiduose. Leonardo darsyk džiaugiasi įveikęs savo suvaržymą mene.
Greitoji Akis
Didelis mirksėjimo dažnis L. da Vinci atveju gali paaiškinti, kaip jis sugebėjo apibūdinti krintančių vandens lašų formos pokyčius - ir atpažinti trumpalaikes išraiškas, matomas daugelyje jo paveikslų. „Siūlau versiją, kad „Monos Lisos“ atveju Leonardo pavyko pagauti momentą, kai gimsta šypsena. Tai nėra pozuojama šypsena, kuri specialiai laikoma statiškai, bet išraiška, kai šypsena tik atsiranda“, - teigia D.Thaleris.
Leonardo piešinys „Paskutinė vakarienė“ - freska ant Milano bažnyčios sienos - taip pat fiksuoja trumpalaikes apaštalų išraiškas - tariamai po to, kai Jėzus Kristus jiems pasakė, kad „vienas iš jūsų čia mane išduos“, - sako mokslininkas.
D.Thalerio tyrimas rodo, kad laumžirgio užpakalinių sparnų mostai per šimtąją sekundės dalį skiriasi nuo priekinių sparnų mostų. Tačiau renesanso genijaus užrašų knygelės komentaras rodo, kad Leonardo galėjo pamatyti tą šimtosios sekundės dalies skirtumą - kas atitinka 100 Hz mirgėjimo sintezės dažnį ir kas yra daugmaž dvigubai daugiau, nei būdinga daugumai žmonių, sako D.Thaleris.