Aktorius, režisierius ir Valstybinio jaunimo teatro ilgametis vadovas Algirdas Latėnas džiugino teatro žiūrovus Jasono, Treplevo, Aliošos Karamazovo, Jedigejaus, Veršinino vaidmenimis Eimunto Nekrošiaus ir D.Tamulevičiūtės spektakliuose.
O vyresniojo Andriaus Šato vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona" nuo 1978-ųjų žavi galbūt jau trečią kino mėgėjų kartą. Aktorių padangę iš tikrųjų persmelkė riešutų duonos kvapas.
Priminsime, kad filmas „Riešutų duona“ pasakoja tragikomišką istoriją apie dvi šeimas ir jaunuolių meilę. Filme vaidina Algirdas Latėnas, Elvyra Piškinaitė, Saulius Sipaitis, Doloresa Kazragytė, Kristina Kazlauskaitė, Antanas Šurna, Vladas Bagdonas.
Štai ką apie filmą sako aktoriai, praėjus nemažai metų:
Prieš keturiasdešimt metų sukurtoje lietuviškoje kino juostoje „Riešutų duona“ vaidinę aktorius, režisierius Algirdas Latėnas (66) ir Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Elvyra Piškinaitė (62) prisipažįsta nė karto tokios duonos neragavę.
Pagrindinius filmo herojus suvaidinę Algirdas ir Elvyra prisipažįsta: ne filmuojantis užsimezgė jų pačių meilė, bet filmas jiems tapo lemtingas. Todėl kaskart prisiminti jį smagu.
Kaimo scenos buvo filmuojamos Žiogelių kaime prie Druskininkų, bažnyčios - Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, orkestro ir dainuojančio choro - ant Užutrakio rūmų laiptų.
Net pagrindinė troba, svirnas, kurie filme priklausė Šatų šeimai, išlikę. „Smagu, kad filmuota ne paviljone, ne kokiuose butaforiniuose namukuose, o tikrame kaime - autentiškoje, dviejų galų dzūkiškoje sodyboje, - pasakoja Algirdas. - Daugiausia scenų buvo toje namo pusėje, kuri vadinama kamara. Ten buvo ir tikra didžiulė šeimininkės lova, kurioje filme guli senelis, ir laikrodis ant sienos. Pro kamaros langą į trobą karvė žiūrėjo... Ir obelų sodas buvo tikras.“
„Per filmavimus dalijomės paprasta juoda duona, - prasitaria Elvyra. - Pamenu, Šiauliuose pristatant filmą į susitikimą atėjo moterys ir atsinešė iškeptą ragaišį, ant kurio buvo įspausta - Riešutų duona. Bet kažkaip neparagavau jos. O neseniai lyg kažkurio prekybos centro duonos skyriuje mačiau tokios duonos.
Todėl pats prisimena buvęs kiek susireikšminęs - atsisakė bandytis Andriaus Šato vaidmeniui „Riešutų duonoje“, pareiškė: arba režisierius kaip teatre žino, ką ima vaidinti, arba visai nereikia.
„Bet paskui nusprendė, jog visgi reikia tam tikros patirties, kad galėtum suvaidinti jaunystę, - prisimena Elvyra, kuriai tada buvo jau apie dvidešimt metų. - Įdomiausia, kad su Algirdu poroje mes net ir nesibandėme, bet kažkodėl ant sienos, kur buvo sukabintos visų aktorių nuotraukos, mudviejų portretai buvo sudėti vienas šalia kito.“
Jai tai buvo pirmas vaidmuo ir dar pagrindinis. „Pats baisiausias ir nejaukiausias buvo pirmas filmavimas: iš vakaro atvažiuoju į Druskininkus, kitą rytą - jau į Žiogelių kaimą, ir nei labas, nei viso gero, bandymuose nesusitikusius mus su Algirdu iškart suguldė į lovą! Pati pirma scena, kurią filmavome, buvo lovos scena! Baisu, nejauku... Gal režisieriui ir reikėjo to natūralaus, nesuvaidinto nejaukumo, bet, man atrodo, išėjo kiek per daug užspausta“, - prisimena Elvyra.
Filmo kūrimo darbai vyko nuo birželio iki pat rudens. „Jau buvo spalis, o reikėjo dar kelias vasaros scenas nufilmuoti. Buvo siaubingai šalta! O aš - trumpom kojinytėm, su uniforma, nes vaidinome šiltą rugsėjo pradžią... Meilės kibirkštis, kuri taip dažnai įskelia ugnį kartu dirbant, tąkart tarp jaunų aktorių neįsižiebė. Elvyra tikina: todėl, kad Algirdas jai atrodęs labai svarbus, didelis aktorius, be to, jų kursui netgi dėstęs.
Internete galima rasti, kad filmas išleistas 1978 metais, Elvyra patikslina - plačiuosiuose kino ekranuose jis pradėtas rodyti tik 1979-aisiais. „Tais laikais kiną filmuodavo ir montuodavo labai ilgai, užtrukdavo bent kelerius metus, - pasakoja. - Tiksliai žinau, nes mes su Algirdu tuokėmės 1979 metų gegužės 18 dieną, o po savaitės kino teatruose pradėjo rodyti filmą. Dar atsimenu, kaip Algirdo kursiokė Violeta Podolskaitė stovėjo prie santuokų rūmų su žurnalu „Savaitės ekranas“ rankose - viršelyje buvo mūsų su Algirdu nuotrauka iš kino filmo. O mieste kabojo didžiuliai stendai su „Riešutų duonos“ reklama.
A.Latėną galima drąsiai vadinti savo mokytojos D.Tamulevičiūtės reikalų perėmėju. Išugdė visą būrį scenos meistrų, tarp jų - Aldona Bendoriūtė, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Rolandas Kazlas, Jurgis Damaševičius, Sergejus Ivanovas, Dalia Morozovaitė, Lukas Petrauskas, Nerijus Gadliauskas, Ignas Ciplijauskas. Nuo 1997 metų tapo jį išauginusio Jaunimo teatro vadovu.
Kaskart bendraudamas su A.Latėnu įsitikinu, kaip jam rūpi teatro reikalai ir kaip skaudina visokios naujos direktyvos, trukdančios vadovams kurti, padalyti teatro duonos jauniesiems scenos menininkams.
„Biudžetinė įstaiga - Nobelio premijos vertas darinys. Jį reikėtų gerokai ištyrinėti, net daktaro disertaciją apie tai galima parašyti", - karčiai nusijuokė Jaunimo teatro vadovas.
- Kelionę pradėsiu nuo Zarasų rajono. Aplankysiu vietas, bažnytkaimius, kuriuose A.Strazdelis kunigavo. Per kūrybos vakarus norisi ne tik skaityti, bet ir pasikalbėti su žmonėmis.
- Gimėte Dusetose, nepaprasto grožio krašte.
- Tai būtinai atsiliepia tavo sieloje. Daug keliavęs po pasaulį grįžti ir susimąstai, kokioje gražioje vietoje augai, praleidai vaikystę; kaip reikia dėkoti Aukščiausiajam, kad tau buvo skirta būti čia. To krašto grožį pripažįsta daugelis. Ežerų akys, kalvelės, miškai... Pasak Antano Baranausko, kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų - kalnai ir maži kalneliai. Regis, rašo apie Kaukazą.
Tačiau taip jau atsitiko - beveik varu varomas turėjau atstovauti mokyklai respublikiniame skaitovų konkurse Panevėžyje. Ten pirmą kartą pamačiau tikrą spektaklį, vaidino puikūs aktoriai, pajutau teatro atmosferą. Kažkas manyje sukirbėjo. Nors apie tą sritį neturėjau jokio supratimo, maniau, literatūra ir teatras - labiau mergičkų reikalas.
- Kursą rinko šviesaus atminimo režisierius Vytautas Čibiras.
Būtina kuo daugiau iš jo pasisemti. O kaip tai padarysi? Kasdienėmis repeticijomis, juodu darbu, mokantis iš pastabų, aptarimų. Aišku, dar buvome ir įsimylėję ją. Mums pasisekė kaip tiems pirmaklasiams, kurie nori, kad jų mokytoja būtų jauna ir graži.
Kartais atrodo, kad kai kurie pastatymai per anksti buvo sustabdyti. Niekaip nesuprantu, kodėl dar ir dabar negalėtų būti rodomas spektaklis „Pirosmani, Pirosmani"? Juk visi jo kūrėjai gyvi ir sveiki.
Dar konservatorijoje buvau užsikrėtęs režisūra, D.Tamulevičiūtė tai turbūt matė. Ji liepdavo pateikti ištraukų režisūrinius sprendimus. Tarp ištraukų buvo ir „Dėdė Vania".
Tačiau juk neuždrausi. Nuo mažens buvo teatre, žiūrėjo spektaklius vaikams. Jei sulaukęs aštuoniolikos, kai tavo gyvenimiški vektoriai jau nukreipti, imi ir „sudurniuoji", tai ką kalbėti apie mažą žmogutį, nuolat matantį scenos stebuklus...