Ši komanda įsikūrė ant kelerius metus gyvavusios „Balticos“ pamatų, žaidžia toje pačioje Rusijos organizuojamoje jaunimo lygoje (MHL). Neseniai pasipiktinimo bangą sukėlė Vilniuje susikūrusi ledo ritulio komanda, kuri taip pat pasivadino legendiniu „Žalgirio“ vardu. Šios dvi komandos savo vardą yra patentavusios, tad jokia kita šalies krepšinio ar futbolo komanda „Žalgiriu“ vadintis negali.
Tiesa, vilniečių klubas vis dar oficialiai vadinasi Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ vardu, nes „FK Žalgiris“ pavadinimas priklauso buvusiems komandos vadovams. Moterų rankinio tradicijos, anot „ACME-Žalgiris“ interneto svetainės, skaičiuoja daugiau nei 80 metų istoriją. Su „Žalgirio“ vardu rankininkės rungtyniauja nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio, o Kauno rankininkės 1967 ir 1968 metais laimėjo Europos čempionių taurę.
A.Vasiliausko teigimu, draugija užsiima tik mėgėjišku sportu, sveikatinimu, o profesionalūs klubai yra nuėję savo keliu. „Manau, kad toks vardo naudojimas, kaip tai daro ledo ritulio komanda, yra pasityčiojimas. „Žalgirio“ vardas yra visos Lietuvos - vieno jo savininko dabar nėra.
„Vardo patentuoti mes negalime, bandėme jau 1991 metais. Bandėme ir į Heraldikos komisiją kreiptis, tačiau tai problematiška. Vardo neužsipatentuosi, todėl dabar kas tik nori ir vartoja tą vardą - ne tik sporto klubai, bet ir parduotuvės, gamykla buvo, yra net trauktinė.
LSD „Žalgirio“ draugijos nariais yra 99 visuomeniniai registruoti sporto klubai bei sporto organizacijos. Be to, draugijos veikloje aktyviai dalyvauja 108 juridiškai neregistruoti sporto klubai.
Svaigiųjų gėrimų istorija
Svaigiuosius gėrimus žmonija pradėjo gamintis nuo tada, kai tik ji pati atsirado. Įvairios rasės, giminės ir tautos, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, supančios aplinkos atrasdavo jiems prieinamus būdus gamintis svaigalus.
Pirmieji homo bibiens (žmogus geriantysis), matyt, bus atsiradę Afrikoje - pirmosios žmonijos lopšyje, kurios gamta pati pateikdavo įvairiausius augalus gyvūnijai svaigti, o vėliau, nusižiūrėjus, ir žmonijai svaigintis. Amerikoje ne tik džiunglės išmokė vietinius gyventojus gamintis įvairius svaigalus, ne tik indėnai žemdirbiai mokėjo gamintis svaigius gėrimus iš manijokos, bet net ir dykumoje gyvenantys indėnai svaiginosi iš mėlynųjų agavų sulčių pagamintais raugais, kurie vėliau tapo ir lietuviams jau žinoma tekila.
Azijoje klajoklių tautos pradėjo svaigintis raugintu kumelių pienų - kumisu, žemdirbių tautos -palmių syvų, bambukų, ryžių ir pan. augalų raugais. Taip Babilone buvo atrastas alus, vynuogių vynas ir vėliau arabų atrasta vynuogių degtinė, pergalingai užkariavę visą pasaulį.
Į Europą svaigiuosius gėrimus atsinešė čia susikrausčiusios indoeuropiečių gentys. Iš visų indoeuropiečių daugiausia svaigiųjų gėrimų mokėjo gamintis baltai, tai ir kumisas (Lietuvoje buvo gaminamas net iki XVIII amžiaus), ir gira, ir alus, ir ypatingas, ekskliuzyvinis baltų svaigusis gėrimas - midus, ir svarbiausiais baltų, o ypač lietuvių išradimas - degtinė iš javų.
Jei Senovės Graikijoje daugiausia būdavo svaiginamasi vynuogių vynu, tiesa atskiestu su vandeniu, nes blogas tonas būdavo gerti gryną vyną, tai romėnai vyną pradėjo gerti ne tik gryną, bet ir atrado dar stipresnį svaigalą grapą - degtinę iš vynuogių, o armenų protėviai urartai - čačą. Į Europą susikraustę bulgarų ir vengrų gentys atsinešė mokėjimą gaminti palinką - degtinę iš slyvų.
Baltų, t.y. lietuvių svaigusis gėrimas degtinė buvo perimta ir kitų žemdirbyte gyvenančių indoeuropiečių, ypač po didžiųjų kryžiaus karų prieš lietuvius. Taip germanų gentys išmoko gamintis iš javų silpną šnapsą, o vėliau ir viskį.
Lietuviai pirmieji pasaulyje išrado degtinės gamybą iš javų.
Degtinė Vilniaus miestiečių gyvenime XVI amžiuje
Kelno geografas Georgas Braunas, 1523 metais išleidęs pasaulio miestų atlasą, trečiajame tome 59-jį planą paskiria Lietuvos sostinei Vilniui. Šalia šio Vilniaus plano atlase labai kruopščiai aprašytas XVI amž. Vilniaus miestiečių gyvenimas.
Be karališkųjų Aukštosios ir Žemosios pilies, diduomenės rūmų ir bažnyčių pristatymo, G.Braunas nusako ir miesto prastuomenės (plebso) gyvenimą. Apie Vilniaus miestelėnus G.Braunas rašo: "Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie židinio ir vieną gurkšnį alaus, degtinės ar midaus išgerti nemokamai ir paskui išeiti.
O jeigu jau kas daugiau geria, jeigu pusryčius arba pietus su šeimininku valgo, tada reikia mokėti, tačiau taip mažai, kad iš tikrųjų tvirčiausias vyras už 4 pinigėlius gali nusipirkti tiek maisto, kad jam drąsiai užteks visai dienai".
Lietuviška degtinė ir Rusijos propaganda
Pirmieji pasaulyje degtinę iš javų pradėjo varyti lietuviai !!! Kad ir kaip rusai dabar propoguoja, kad, būktai, jie XVII amžiuje bus pradėję degtinės gamybą, nei istoriniai, nei jokie kiti šaltiniai to patvirtinti negali.
Bet rusai nesėdi sudėję rankų, - vyksta pašėlęs vajus įteigti visiems, kad rusai būktai yra atradę degtinę. Net internete lietuviškai visokie ruskeliai mažai išprususiems lietuvaičiams mėgina įdiegti, kad degtinė yra rusų atrastas gėrimas.
Štai vienas toks šauklys teigia, kad 1174 m. Viatsko metraščiai rašo, kad rusai gamino degtinę. Tai visiškas blūdas. Visų pirma istorikai jokių Viatsko metraščių nežino, bet jei minima Viatka, tai tais metais Viatkos net nebuvo, - ji buvo įkurta 14 amž., o beto ji priklausė ne Rusijai o Kazanės totorių chanatui, o totoriai sulyg savo religijos dogmomis nei vyno, nei juolab degtinės negėrė ir niekada negamino.
Jau šiomis dienomis, t.y. 2003 spalio 12 d internetinė svetainė Delfi.lt paskelbė dar vieną „sensaciją", kad būktai degtinę bus atradę rusų vienuoliai Maskvos Kremliuje prieš 500 metų., t.y. 1503 metais. Čia tai jau visiška nesąmonė. Pirma, Maskvos Kremlius visą laiką buvo Rusijos carų rezidencija, o ne koks nors vyrų vienuolynas.
Antra, - Rusijoje tais laikais pravoslavų tikyba rusams griežtai draudė gerti įvežamą iš Lietuvos degtinę (žiūr. Lituani M. De moribus tartarorum, lituanorum et maschorum, Basileae.MDCXV). Tad jei kas ir atrado Maskvos Kremliaus rūsiuose kelis degtinės butelius, išlikusius nuo tų laikų, tai tikrai yra iš Lietuvos atvežta degtinė, nes ją mėgo ne tik rusų bojarinai, bet ir carai, ir iš lietuvių pirklių pirko bei krovėsi nemažas jos atsargas savo rūsiuose.
Rusai tikros degtinės gaminti nemokėjo iki tol, kol rusų chemikas D. Mendelejevas (1834 -1907 m) neatrado spirito rektifikacijos. Jis taip pat pirmasis pasiūlė spiritą su vandeniu maišyti ne pagal tūrį, o svorį, - ko nūnai nežino Vakarų Europos visokiausių ypatingai prastų degtinių gamintojai.
(Nusipirkę kokios nors "gorbačiovkos", "putinovkos" ar "kremliovkos" niekada nerasite, kad jose būtų vienodas procentas alkoholio, kas įrodo, kad Belgijoje, Vokietijoje ar dar šiaip kur kitur daro iškvaišusiems skirtą "šmugelį" - prastą spiritą lygiomis dalimis atskiedžia vandeniu, - pijokai ir taip išgers, jie skirtumo jokio nejaučia, tiems svyrūnėliams gi nesvarbu kad vakarietiški lapsniai irgi pastebimai svyruoja...)
Ir senovėje, ir dabar rusai kaimuose degtinės nemokėjo ir nemoka gaminti, - senovėję jie gerdavo perrūgusią girą - "самогон", "cивуха", "брандахлыст " - 15-20 laipsnių stiprumo svaigalą. Štai kodėl rusai savo svaigalus gerdavo stiklinėmis arba net kibirais... O ukrainiečiai, išmokę degtinės varymo iš lietuvių, bet neturėdami daugiametės patirties, išsivarydavo apie 25 - 30 laipsnių stiprumo balzganą svaigalą "горилка", turintį savyje visus spiritus ir vandens garus.
Ir nors ukrainiečiai net tris šimtus metų išbuvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdžioje, bet taip geros degtinės išsivaryti ir neišmoko. Matyt, pirklių atvežama degtinė iš Lietuvos buvo pigiau nusipirkti, nei pasidaryti, o pasidarymui juk buvo reikalingas ir išmanymas, ir patirtis.
Degtinės varymas Lietuvoje
Tuo tarpu Lietuvoje degtinė iš javų buvo varoma jau mūsų eros pradžioje. Girą, alų ir midų lietuviai d a r y d a v o, o degtinę v a r y d a v o, degindami (kaitindami) specialiai iš javų paruoštą brogą tiek, kad ji jokiu būdu neužvirtų, o išgaruotų degtinė - iš čia ir pavadinimas - DEGTINĖ.
(Beje, vienintelis terminas pasaulyje, nusakantis svaigiojo gėrimo gamybos procesą (!), - šis lingvistinis-semantinis argumentas yra archajiškiausias pasaulyje. Wiski - gi reiškia "vanduo" pagal senąją anglo-saksų kalbą. Le de vi - irgi "vanduo" pagal senąją prancūzų-galų kalbą).
Senovės lietuviai iš patirties žinojo, kad etilo spiritas išgaruoja 78,3 laipsnių temperatūroje. Net ir dabar geri naminukės varytojai plika ranka nustatinėja ir reguliuoja, kiek reikia deginti (kaitinti) brogą, kad gautųsi švari kaip ašara, be jokių pašalinių (kitų spiritų) kvapų ir priemaišų 60 - 70 laipsnių stiprumo naminukė.
Tikrieji degtinvariai taip pat žino, kad varant degtinę, nuodingas metilo spiritas išsiskiria anksčiau - prie 71 laipsnio temperatūros. Nūdienos degtinės gamybos technologai, ypač iš Rusijos ir Europos, kur degtinės niekas nemokėjo gaminti, nesupranta, kaip lietuviai senovėje galėdavo rektifikuoti degtinę, ypač kai pati rektifikacija pasaulyje dar nebuvo žinoma ir atrasta.
Lietuvių protėviai pavojingąjį metilo spiritą rektifikuodavo labai paprastai, - degtinės gamintojams šiukštu (tabu) būdavo gerti pirmąjį degtinės kaušą, kurį būtinai reikėjo ir net nūnai reikia paaukoti dievams, išpilant degtinę žemėn.
Šis paprotys ir dabar gajus ir būtinas Lietuvoje, - varant naminę degtinę, pirmasis degtinės prilašėjęs kaušas jokiu būdu negeriamas, o per petį išpilamas žemėn, sakant - "Dievams". Žemaitijos kaimuose net ir šiandien tarp degtinvarių galima išgirsti sakant - "Pirmuoje puodielii atidouk deivulelems", "Katrus deivams nedoud, tam veizuolaa išvarv", " Pirma deivams ont sveikatas, paskiaus i žmogou", "Douk deivou ont sveikatas, tumet i ons tavei dous", "Pirmuoje degtinele nupilk deivulelem, je nenupelse, deivaa sveikataa atims".
Kiti spiritai, kurie pradėdavo garuoti aukštesnėse temperatūrose, degtinėn nepatekdavo, nes išmanantys degtinvariai įkaisti brogai iki tokios temperatūros tiesiog neleisdavo.
Apie šitokią Lietuvos naminukės darytojų elementarią ir tik labai didelės praktikos ir patirties padiktuotą ir išmoktą rektifikaciją sužinoję žymiausi Airijos ir Škotijos viskio gamintojai net amo netenka ir žemiai lenkia galvas, degtinės atradimo pirmenybę ir laurus iškart pripažindami tik lietuviams, o airiai (pirmieji Britų salose pradėję gaminti viskį) tiesiai šviesiai prisipažįsta, kad tai, jog XIII amž. Airijoje vienu ir tuo pačiu metu buvo pradėtas gaminti viskis ir alus, įrodo, kad ši gamyba yra ne šiaip sau spontaniškai atsiradusi, o pradėta iš atsivežtinių receptų, ir, ko gero, iš Lietuvos.
Tas teiginys nėra iš piršto išlaužtas, nes airių legenda, kad būktai šventasis Patrikas airius išmokė gaminti viskį yra ne šiaip sau pramanas. Airių istorikų rasti rašytiniai šaltiniai nurodo, kad viskį ir alų (elį) liaudžiai pradėjo pardavinėti vienuoliai 1250 metais vieną ir tą pačią dieną. (Vien tas faktas įrodo, kad airiai nei viskio, nei alaus nėra atradę, o pradėjo gaminti pagal jau turimą receptūrą).
Nebūtų nieko stebėtino, jei ne vienas įdomus faktas - 1236 m. popiežius Grigalius IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, kuriame dalyvavo ir nemažas būrys karingų airių vienuolių. Ir reikia manyti, kad būtent iš šių žygeivių kuris nors ir bus iš Lietuvos parsinešęs alaus ir degtinės gamybos žinias ir receptūras.
Airijos ir Škotijos viskio gamintojai, lankęsi Lietuvoje ir pamatę, kaip degtinė varoma namų sąlygomis beveik kiekviename Lietuvos kaime, pripažino, kad šį metodą žino tik iš rašytinių šaltinių, bet niekaip negalėjo nei suprasti, nei įsisavinti šios senovinės technologijos. Tos, kurią žino kiekvienas Lietuvos kaimo gyventojas ir, suprantama, reikalui esant moka ir sugeba savo reikmėm pasidaryti tikrai geros naminukės.
Beje, jau Lietuvos Statute buvo griežtai reglamentuotas apynių auginimas ir naudojimas. Štai 1588 m Lietuvos Statuto 10 artikule nurodoma, kad „jeigu kas nuskynė arba iškirto svetimus apinynus, ir buvo išaiškintas tą darant pagal įstatymą, tai turi už padarytą nusikaltimą sumokėti 12 rublių grašiais. O jei kas medžių nenukirto, o tik apynius nuskynė, turi sumokėti tris rublius grašiais". Nemaža apynių, taip pat kaip ir pelynų, stumbražolės, jonažolės, kraujažolės ir kitų kvapniųjų žolių būdavo naudojama degtinės skonio gerinimui, trauktinių darymui.
"Trejos devynerios" - seniausia pasaulio trauktinė
"Trejos devynerios" - 26-nių gydomųjų augalų (būtent 26-ių gydomųjų augalų, o ne 27, nes dvidešimts septintasis būdavo pats skroblas, t.y. šviežiai pagaminta skroblo statinė) trauktinė senovėje buvo varoma naktį prieš Jonines, saulei nusileidus.
Gydomieji augalai, tik žiniuonims (dar ankščiau - vaidiloms) žinomu būdu būdavo surenkami, atitinkamai sudžiovinami, specialiai sukomponuojami ir tik žiniuonims žinoma proporcija užpilamos tą trumpiausiąją metų naktį i š v a r y t a 60 laipsnių stiprumo degtine.
Užpilimo procesas atliekamas lauke, kad trauktinė per ilgiausią metų dieną įgautų kuo daugiau Saulės jėgos, galių ir energijos. Po Saulės nusileidimo trauktinę supildavo į šviežiai pagamintas būtinai tik skroblo statines, statines apipildavo tirpintu bičių vašku, pačias statines sudėdavo žemėje iškastuose rūsiuose ir ten hermetiškai uždaryta degtinė būdavo traukinama tris metus, tris mėnesius ir tris savaites.
"Trejas devynerias", kaip universalų vaistą nuo peršalimo ir sąnarių ligų, karo žaizdų dezinfikavimo ir gydymo, organizmo tonizavimo ir profilaktinę priemonę naudojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės riteriai ir kariai, kai Lietuva, XIII -XVII amž., būdama viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių, kurios teritorija buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros (apimdama šiuolaikinę Baltarusiją, Ukrainą ir Vakarinę Rusiją), turėjo daug kariauti, - iš Rytų saugodami Europą nuo totorių mongolų ordų (Lietuvos kariuomenė, XIII-XVII amž. turėdama pačią moderniausią Europoje ginkluotę, naudodamasi savo pačių talentingų karo vadų sukurtomis karo vedimo taktika ir strategija sumušė Batijaus kariuomenę ir taip sustabdė jų invaziją į Europą), o iš Vakarų - visus tuos ilgus amžius kaudamiesi su agresyviais kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais, atlaikydami visos Europos riterių su Romos popiežiaus palaiminimu ir skelbiamais kryžiaus karais, veržimąsi į Lietuvą.
Lietuvos vyrai visą savo gyvenimą daugiausia praleisdavo karo žygiuose, tad gydomoji trauktinė "Trejos devynerios" net buvo įtraukta į kariuomenės proviantą, ką ir rodo XV amž. senieji Lietuvos kariuomenės proviantų sąrašai. Beje, Lietuvos kariuomenėje girtų karių negalėdavo būti, nes už girtumą lauko hetmonas bausdavo labai paprastai, - kardu nukirsdavo galvą. Nes jei jau praradai galvą, tai tau jos ir nereikia...
(Bet čia būtina padaryti dar vieną ekskursą, - lietuvių įgimtas karingumas net iki šių dienų žinomas visam pasauliui. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Rusija okupavo Lietuvą, lietuviai vieninteliai visoje Europoje vedė prieš Rusiją partizaninį karą.
Nežiūrint į tai, kad Lietuvą išdavė visos didesnės Europos tautos, JAV, lietuviai patys vieni, be jokios užsienio pagalbos pasiaukojamai net iki 1956 metų kovojo su tada galingiausia pasaulyje Rusijos armija. Šis karas, kaip visiems žinoma, pasibaigė lietuvių pergale, - tremtyse ir mūšiuose 300000 kritusių žmonių gyvbės kaina Lietuva pribaigė Sovietų sąjungos galybę ir iškovojo ne tik sau, bet ir kitos Rusijos okupuotoms Europos tautoms nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Įdomu tik, ar kada nors dabar laisvos nuo baisiojo sovietino komunizmo Europos tautos prisimins Lietuvos partizanus, kurių gyvybės kaina atgavo savo laisvę?)
Praėjus šešiems amžiams, t.y. 1878 m. "Trejos devynerios" pasirodo nedideliame Vokietijos miestelyje Velfenbiutelyje, bet jau kitu pavadinimu - "Jagermeister" - pagal vokišką skonį gerokai pasaldinta ir, visdėlto, su etiketėje pažymėtu užrašu, kad receptas gautas iš Lietuvos vienuolynų.
Tačiau, kai "Jagermeister" tampa žinomu visam pasauliui, tai ir užrašas, kad gėrimas pagamintas pagal Lietuvos receptūrą, jau nebededamas, o nuo 1954 metų jau rašoma, kad "Jagermeister" gaminamas iš 57 žolelių.
Bet užtat dar išliko Vokietijoje gaminamų gydomųjų žolelių "Krauter Meike" (ant jų, būtent ir buvo pradėtas traukinti "Jagermeister") etiketėje nuroda, kad tai yra 27 vaistažolių mišinys pagal senovės lietuvių vienuolyno originalų receptą.
Lietuva, tuo tarpu, gamina Maskvoje (?!) patvirtintą neaiškios kilmės pigią trauktinę "trejos devynerios" ir nūnai šituo alkoholikų pamėgtu svaigalu (ypač prastos kokybės yra AB "Vilniaus degtinė" trauktinė, pavadinta "trejos devynerios") gali įrodyti tik tai, kad nuo sovietų okupacijos pasilikę valstybiniai degtinės fabrikai senovinių garsiųjų lietuviškų degtinių gaminti ne tik nebemoka, bet ir toliau vykdo sovietinės Maskvos direktyva...
Bičių pikis (propolis) gerai žinomas dėl jo antimikrobinių, priešuždegiminių, oksidacinį stresą stabdančių ir žaizdų gijimą skatinančių savybių, apie kurias rašėme straipsnyje “Kas yra propolis (bičių pikis), kokia jo nauda mums ir kaip jį vartoti” Na, o dabar, dalijamės keletu receptų, kaip pritaikyti bičių pikį sveikesniam savo gyvenimui. Tikimės, bičių pikio užpiltinės receptas ir patarimai, kaip paruošti bičių pikio ektraktą padės šį nuostabų bičių kūrinį panaudoti savo sveikesniam gyvenimui.
Bičių pikio užpiltinės receptas
Bičių pikio užpiltinės receptas padės Jums namuose pasigaminti bičių pikio spiritinį tirpalą. Kaip skiesti bičių pikį su spiritu? Pirmiausia - žinoti, kokios koncentracijos tirpalo norime. Dažniausiai naudojami 5 % ir 10 % propolio tirpalai. Taigi, norint turėti 10 % tirpalą 100 g propolio reikia 900 g spirito, o 5 % tirpalui tam pačiam propolio kiekiui reikės 1900 g spirito.
Paruošimas: Sudėkime propolį ir spiritą į stiklinį indą ir gerai išmaišykime. Proporcijos pateiktos aukščiau. Geriausia naudoti 70 % stiprumo medicininį spiritą. Stipresnį galima atskiesti vandeniu.
Sandariai uždarius indą pastatome šiltoje tamsioje vietoje ir maišome bent porą kartų per dieną. Taip mišinį laikome ne trumpiau nei savaitę.
Po dviejų savaičių tirpalą būtina perkošti. Tada jau galima supilstyti į buteliukus ir vartoti. Kadangi tai - spiritinė ištrauka, jos galiojimo laikas neribotas.
Vandeninis bičių pikio ekstraktas, mokslininkų teigimu, turi net didesnes antibakterines ir fungicidines savybes, nei etanolinis. Taigi, kaip paruošti bičių pikio ekstraktą vandenyje?
Gerai susmulkinus pikį užpilame vandeniu 1:9. Galime pavirti arba sandariame inde laikyti keletą dienų. Po to viską nukošiame ir laikome tamsioje vietoje.
Kaip paruošti bičių pikio ekstraktą aliejuje
Aliejinis bičių pikio tirpalas mažiau dirgina gleivines ir labai tinka naudoti į nosį ar ant žaizdų.
Paruošimas: Bičių pikį šildome kartu su norimu natūraliu aliejumi (kokoso, rapsų, saulėgrąžų, migdolų…) vandens vonelėje maišant pamažu. Santykis 1:20 ar 1:10.
Šildome iki 50 0C temperatūroje ne ilgiau nei 10 min. arba tol, kol propolis visiškai ištirps. Nufiltruojame įvairias nuosėdas. Laikome tamsioje vietoje ar tamsiame įpakavime.
Norime priminti, kad bičių pikis - nėra vaistinis preparatas, todėl jis negali pakeisti visų Jums būtinų vaistų.