Vasario 5-ąją minima šv. Agotos diena, dar vadinama Duonos diena.
Nuo senų laikų lietuviai šią dieną prisimindavo papročius ir tradicijas, o jų namuose pasklisdavo gardus kepamos duonos aromatas.
Šią dieną nuo senų senovės yra šventinama duona, tikima, kad ji padės apsisaugoti nuo gaisrų ir kitokių nelaimių.
Katalikai švenčia Šv. Agotos dieną, per kurią nuo senų senovės namuose iškeptą duoną neša šventinti į bažnyčią.
O kada gi lietuviai pradėjo valgyti duoną? Šaltiniai skelbia, kad mūsų kraštuose duona buvo kepama nuo pirmųjų amžių po Kristaus.
Duona kepama ir šiais laikais, nors parduotuvėse jos daugybė ir visokiausios.
Duonos kepimas namuose visada buvo didelė tradicija.
Sakoma, kad šviežiai keptos duonos kvapas į namus pritraukia gerovę ir sėkmę.
Šios programos metu kiekvienas suformuos savo duonos kepalėlį ir jį dekoruos.
Kol duonelė keps duonkepėje krosnyje, susipažinsite su duonos keliu - nuo rugio iki ant stalo, išgirsite apie protėvių kasdienius darbus ir senovinius įrankius.
Sužinosite, kodėl duonos kelias nėra lengvas ir kodėl duoną reikia mylėti, gerbti bei saugoti.
Programą veda sertifikuota duonos kepėja, kurios amatas yra paveldėtas ir perduodamas iš kartos į kartą.
Edukacinės programos, skirtos duonos kepimo tradicijoms puoselėti:
- Aukštaitija: Anykščių Arklio muziejus. Aukštaitijoje, už 8 kilometrų nuo Anykščių esančiame Arklio muziejuje organizuojama edukacija „Duonelė kasdieninė“, kurios dalyviai supažindinami su duonos keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės. Pažintinė pramoga vyksta autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje, kurioje lankytojus pasitinka gaspadinė, pasirengusi pasidalinti įkvepiančiomis istorijomis ir atskleisti senovės duonos paslaptis.
- Dzūkija: Užsukus į Dzūkijos etnografiniame regione įsikūrusį Trakų krašto tradicinių amatų centrą laukia pažintis su senuoju lietuvių duonos kepimo amatu. Specialios dzūkiškos duonelės kepimo edukacijos metu mažieji kartu su tėveliais ar mokytojais galės paruošti savo duonos kepalėlį ir jį individualiai dekoruoti.
- Suvalkija: Prienų krašto muziejus. Autentiška duonos kepimo patirtis laukia ir Prienų krašto muziejaus edukacinėje programoje, kuri vyksta išskirtinėje XIX a. Suvalkijos krašto valstiečio troboje. Programos dalyviai gali patys sudalyvauti duonos kepimo procese, o grįžę namo pavaišinti namiškius šviežiai iškeptos duonos kepalėliu. Įdomus faktas, kad Prienuose vienu metu galima pasijusti ne tik suvalkiečiu, bet ir dzūku.
- Žemaitija: Kretingos muziejus. O štai Pajūrio regione, norint gyvai pamatyti ir pajusti žemaičių paveldą, verta užsukti į Kretingos muziejų, kurio tradicinių amatų centre susipažįstama su dvariškų kepinių paslaptimis. Edukacijos dalyviai patys formuoja duonos kepaliukus arba ragaišius ir kepa juos duonkepėje. Norintiems mokytis jaukiai įsitaisius klasėje ar namuose, patiks virtuali edukacinė ekskursija, kurios metu vaikai galės susipažinti su duonos keliu.
Duonos kelias Dzūkijoje
Keliaujant po Alytaus kraštą galima paragauti ne tik dzūkiškos virtuvės perliukų, bet ir užsiimti nepažintomis veiklomis, įdomiai praleisti laisvalaikį.
- Dzūkiška sodyba „Sodzius Dzūkijon”. Nauja ekspozicija apie dzūkiškus papročius, tautosaką, buitį, kostiumą, dzūkų patarmę autentiškoje aplinkoje, kurioje naudojamos šiuolaikiškos technologijos.
- Alovės amatų kiemelyje bendruomenės visuomeninė organizacija „Susiedai“ besidomintiems Dzūkijos krašto praeitimi siūlo teatralizuotą mokomąją pažintinę programą „Duonos kelias iki stalo“. Ji vyksta autentiškai atkurtoje XIX a. šio krašto valstiečio pirkios aplinkoje.
- Pivašiūnų amatų centre svečiui bus suteikta galimybė pačiam suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo ruginės duonos kepalėlį, sumušti sviestą dzūkiška „buikele“ ir čia pat jį skanauti.
Keliaukime į Alytaus kraštą - pažinti dzūkišką paveldą.
Dzūkiškos Duonos Kepimas Šiandien
Audronė Bernackienė iš Naujosios Kirsnos kaimo naminę duoną kepa jau 15 metų.
„Aš nesugadinusi to pirminio raugo. Jį labai saugau“, - teigia moteris.
Tiesa, kepėja sako, kad jos kepama duona nėra ta tikroji - ruginė - duona, tai labiau sveikuoliška duona, tinkama ir šventėms, ir kasdieniam stalui.
„Mano duona nėra ta tradicinė - senovinė, bet labai skani. Dabar, kai žiema, šalta, pūga už lango, aš visada kepu duoną. Visi namai kvepia namine duona. Man šilti, jaukūs namai asocijuojasi su namuose gaminamu maistu, o jei dar namuose kepama naminė duona, tai išvis puiku. Ir nesvarbu, kokia ta duona, svarbiausia, kad mano rankomis ji minkyta, be jokių pridėtinių dalykų. Man ji - šventa, tai mano duona“, - su meile apie savo duonelę kalba Audronė.
Perka duoną parduotuvėje Audronė tik vienu atveju: jei pritrūksta savo keptos, naminės duonos.
„Stengiuosi, kad niekad nepritrūktų, bet kartais vis tik pritrūksta“, - neslepia.
„Iškepu didelį kepalą. Man jo būna per daug. Tad aš supjaustau juostelėmis maždaug 5 centimetrų pločio, kartais ir daugiau. Tokius gabalėlius išdalinu“, - pasisako ji.
Duoda kaimynams, artimiesiems, į darbą nusineša.
Audronė savo duonai ir pavadinimą yra sugalvojusi.
„Tai „Bičiulių“ duona“, - sako ji.
Prisipažįsta, kad ji visiems pasakoja šitą, kaip pati vadina, legendą apie savo duoną.
„Esu labai išgarbinusi savo duoną.
Sako, kad šitos duonos skonį visada galima pakeisti.
„Vieną kartą galima įdėti daugiau moliūgų sėklų, kitą kartą - saulėgrąžų, o galima iškepti išvis be jokių papildomų sėklų.
Tik raugas, miltai ir sėlenos.
Jei užsimaišo iš vakaro, tada kepa ryte, jei ryte maišo, tada vakare kepa.
„Turi 12 valandų pastovėti užmaišyta“, - konstatuoja.
O kai iškepa, tada labai gausiai aptepa sviestuku.
„Tada mano duonelė įgauna sviesto skonį, būna minkšta pluta“, - giria duonelę kepėja.
Vasarą deda ant dugno ajerų.
„Tada dar ji ir ajerais kvepia“, - priduria.
Paklausta, iš kur ji savo apylinkėse dar suranda ir ajerų, sako, kad žino vieną vietelę.
„Kas paprašo, duodu raugo, patariu, kaip kepti, recepto neslepiu“, - sako kepėja.
Raugo „vaikučius“ yra išdalijusi po visą Lietuvą.
„Dabar tokią duoną kepa ne tik mūsų krašte, bet ir Žemaitijoje.
Kur tik turiu giminių ar bičiulių, ten ir kepa.
Kudirkos Naumiestyje, Rietave“, - vardija ji.
Kas paragauja, prašo raugo, kiti nori, kad pati Audronė iškeptų tokios duonos.
„Mano giminaitė dirba ligoninėje Kėdainiuose, tai ji kepa, vaišina namine duona iš mano duoto raugo.
Bet ar kitai šeimininkei gali pavykti išsikepti tokios pat skanios duonos kaip Audronės?
„Drąsiai“, - iškart atsako pašnekovė.
Ją netgi kviečia į edukacijas, kad ji pamokytų, kaip išsikepti tokios naminės duonos.
„Lengvai, paprastai užmaišoma ši duona.
Pavyks kiekvienai.
Tik reikia labai norėti.
Vienai vienaip išeis, kitai kitaip, bet tikrai pavyks“, - sako patyrusi kepėja.
Tiesa, Audronė pastebi, kad jos mamos kepta duona kitokia nei jos.
„Ji man visada sako, kad aš jai ne viską pasakau, todėl jai gaunasi kitokia“, - juokiasi pasakodama Audronė.
Priežastis paprasta.
„Kiekviena įdeda dalelę meilės ir šilumos.
Ši duona labai tinka ir svečiams pasitikti.
„Pagal seną paprotį svečiai pasitinkami su duona.
„Raugo „vaikutį“ vežuosi visur, kur keliauju, kur tuo metu gyvenu“, - prisipažįsta A. Bernackienė.
Duonos raugo „vaikutis“ pabuvojo ir Švedijoje, ir Olandijoje, ir Danijoje.
Audronei teko šiose šalyse gyventi ir dirbti.
Ir ten ji kepė lietuvišką duoną.
„Tokios jie neturi.
Jų duona kaip mūsų parduotuvėse, ta vadinama „forminė“ - sumuštinių duona“, - paaiškina.
Moteriai neteko matyti, kad kas ten užsiimtų kepti naminę duoną.
„Danijoje viena moteris man net pasakė, kad čia ne duona, o pyragas, kai paragavo mano iškeptos duonos“, - prisimena Audronė.
Bet jai taip patiko lietuviškos duonos skonis, kad ši užsiprašė iškepti tokios duonos kiekvieną savaitgalį.
Tad lietuvaitė Danijoje kepdavo lietuvišką naminę duoną kiekvieną savaitgalį.
„Jų šeimynai iškepti lietuviškos duonos buvo mano darbas“, - sako Audronė.
Anksti atsikėlusi, pirmiausia imdavosi duonos kepimo.
Duona labai skani su medumi.
„Oi, skani“, - patikina.
Ir su sviestu naminiu tinka.
„Ant karštos duonos riekės užsidedi sviesto, šis tirpsta, bėga.
Kosmosas kažkoks, skonis neišpasakytas.
Aš visada pirmiausia atsipjaunu tą vadinamą „užpentuką“ - kriaukšlę.
Per visą kepalą nusipjaunu, užsidedu ant jo sviesto ir suvalgau, pilna burna valgau“, - pasakoja Audronė.
Prisipažinsiu: net seilė tįsta beklausant.
Pati kepėja labiausiai mėgsta valgyti tik ką iškeptą, dar karštą duoną.
Tokia pasimėgauti tenka gan dažnai, mat kepa maždaug kas dvi savaites.
„Kad raugas man nesugestų, todėl kepu dažnai, nors jis gali stovėti ir ilgėliau.
Apie mėnesį gali stovėti - nesugenda.
Dzūkiška sodyba „Inos Sodyba"
Alytaus rajone esančiame Plasapninkų kaime Ina ir Petras Kaškonai gyvena 13 metų.
Ne veltui vietos gyventojai sako, kad Plasapninkai kvepia tai kepamos duonos kvapu, tai levandomis.
Ina kraštiečius itin žavi savo išskirtine kepama duona.
Moteris kepa tradicišką dzūkišką „bulką“ bei tradicišką dzūkišką duoną.
„Atsikėlę čia radome seną sodybėlę ir pliką dirvoną. Nebuvo čia net jokio medelio.
Pradėjome įgyvendinti savo vizijas.
Apsitvarkėme kaip įmanoma namą, ypač vidų.
Pasak moters, kaimiečiai skeptiškai žiūrėjo į poros užmojus sodinti medžius.
Tačiau, šypsosi sodybos šeimininkė, vyras buvo labai užsispyręs ir visi sodyboje esantys medžiai yra jo rankomis sodinti.
Kasmet atvykstančių svečių susižavėjimas įkvėpė moterį plėsti levandų lauką.
Ūkyje auga per 600 levandų krūmų.
„Taip pat ir kūdra iškasta.
Žodžiu viskas, kas aplinkui sukurta, yra padaryta mūsų pačių rankomis, - tikina Ina.
- [...] Dabar jau, galima sakyti, gyvename savo malonumui.
Abu esame pensininkai.
Aš dar truputį uždarbiauju - buhalterinę apskaitą tvarkau.
Galima sakyti, kad kaip pensininkai gyvename oriai [...].
Bandome kurti grožį.
Prieš dešimt metų kepti duoną, prisimena pašnekovė, buvo itin populiaru tarp jaunimo.
„Marti atvežė raugo, parodė, kaip jinai kepa.
Pamakalavo, supylė į indelį.
Aš tada pasakiau, kad čia nėra duona ir pradėjau ieškoti tos senosios dzūkiškos duonos receptų, mat grįžusi iš Sibiro mūsų šeima jau nebekepė duonelės.
Dėl to jokio pavyzdžio aš jau nemačiau.
Punioje visų senų moterėlių klausinėjausi ir bandžiau (dzūkiškos duonos receptą - LRT.lt) atkurti.
Ina kepa tradicinę ruginę duoną.
Moteris vadovaujasi Punios krašto duonos receptu.
„Aš dar dedu, kaip dabar vadina, ruginius dribsnius.
Tai yra tiesiog perskeltas rugio grūdas, - aiškina tradicinės dzūkiškos duonos kepėja.
- Taip pat dedu druskutės, kmynų.
Ina tikina, kad jai labai svarbios tradicijos.
„Viskas ateina iš šeimos.
Aš turėjau fantastišką senelį.
Buvau jo uodega.
Tai jis buvo tikras dzūkas, kilęs iš Varėnos.
Aš mokėjau visas vyriškas dzūkiškas dainas, nes senelis jas dainuodavo.
O paveldui visada buvo skiriamas dėmesys: tiek maistui, tiek dainoms.
O šiaip mėgstu ir vaikščiodama padainuoti be jokios priežasties.
Močiutė taip pat labai gražiai dainavo, bet ji dainuodavo, kaip dabar sakytų, medituodama - kai labai supykdavo, nesibardavo, o dainuodavo.
Norinčiųjų nusipirkti Inos kepamos duonos gausu.
„Mano duoną ypač perka jauni vyrai, - tvirtina tradicinės dzūkiškos duonos kepėja Ina Kažkonienė.
- Gal sveikai gyventi visi nori?
[...] Vėliau pradėjau kepti dzūkišką pyragą.
Mano močiutė niekada pyragu nevadino - sakydavo „bulka“.
Taip pat senovinis receptas.
Kuomet dzūkai buvo labai „biedni“ (neturtingi - LRT.lt), tai sviestą ir kiaušinius naudojo tik per Velykas, Kalėdas ir vestuves.
O pyrago juk dažniau norėjosi.
Tai jie atrado, kad galima išsiversti tik su pienuku, miltais, mielėmis, cukrumi ir kiaulės taukais.