Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“ - tai tiesiog geras literatūros kūrinys, įsukantis, įsimenantis. Ši apysaka, pirmąkart pasirodžiusi 1972-aisiais, kai Lietuva dar buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, iki šiol laikoma lietuvių literatūros klasika. Knygoje rasite ir keturis Sauliaus Šaltenio apsakymus.
Šią knygą parašęs Saulius Šaltenis buvo vienas iš šmaikščiausių ir aštriausių katės ir pelės (t. y. rašytojo ir cenzoriaus) žaidimo žaidėjų, nes sugebėjo ir kritikuoti okupacinę santvarką jai pačiai to nesuvokiant, ir parašyti nesenstančius kūrinius, kuriuos drąsiai galima vadinti gyvąja klasika.
Apysakos temos ir stilius
„Riešutų duona“ - tai apysaka apie dviejų jaunų žmonių meilę pokario provincijos miestelyje. Joje pasakojama apie praeitį, tačiau ji yra ir apie dabartį. Tai istorija apie jaunus žmones, tačiau ji tinka ir šiek tiek, ir smarkiai, ir labai labai vyresniems.
Apysaka persmelkta ironiško lyrizmo, leidžiančio apie rimtus dalykus kalbėti su šypsena. Tačiau niekas neišjuokiamas. "Riešutų duonoje" žaidžiamas dvigubas žaidimas - pasakojama viena, o pasakoma kita. "Riešutų duona" nėra literatūriška. Ji tiesiog gyva. "Riešutų duonoje" daug juokingų epizodų.
Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972) pasiūlo ne tik apysakai, bet ir visai prozai poetiško, kandaus ir emociškai įelektrinto pasakojimo staigmeną. Subtili „riešutų duonos“ metafora įkūnija pamatinę (duona-gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją - nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį.
Nesaldaus gyvenimo ir neatstojančios mirties akivaizda, išreikšta vaikišku „škac, mirtie“ motyvu, lieka alsuoti apysakos potekstėje, užmaskuota žvalaus paauglio Andriaus Šato dygiu kalbėjimo būdu. Pokario berniūkščio pasakojimo turinys toli gražu ne džiugus: pūliuojančio apendicito operacija, dėdės ir senelio mirtys, negyvas mokytojos kūdikis, motinos auglys, tėvų nesantaika, išsiskyrimas su pirmąja meile... Paradoksaliai „džiugus“ (nes gyvybingas, rupus, impulsyvus, dviprasmiškas ir emocionalus) kalbėtojo žodis.
Šaltenio - kino scenaristo ir teatro dramaturgo įgūdžiai prozos raiškai suteikė sveikų impulsų ir neprilygstamo savitumo. Tai tikras akibrokštas tižiam, tąsiam ir plepiam lietuvių epiniam pasakojimui. Apysakos sudarytos iš trumpų, išbaigtų skyrių - novelių.
Rašytojas Raimondas Kašauskas, recenzuodamas Duokiškį, prisipažįsta, kad Šaltenio „lengvabūdiškas“ elgesys su aprobuota idėjų ir formų rutina verčia vyresniąją kartą stebėtis ir „net pašiurpti“ (5). Stebėtina, kad apysakos pasirodymo metu Šaltenio ideologinės „simpatijos-antipatijos“ nekėlė abejonių (6). Interpretacijų invariantiškumas - daugiareikšmio teksto požymis. Prieš du dešimtmečius Šaltenis išbandė šiandien vėl lyg naujai atrandamą konglomeratiško stiliaus lydinį.
Mažas Duokiškis, maža Utenos apskritis su paprastais žmonėmis ir kasdieniškais jų daiktais: karve, išmuštu dantim, kisielium, kopūstu, arklio pasturgaliu, mergaitės kaspinu ir bateliu, angliškos vilnos kostiumu, kuris ir po žemėm „nei pus, nei rūdys“, formine pokario duona - „pluta atšokus, o viduj šlapia“...
Kai Riešutų duonos finale Andrius po kirpėjo Finkelšteino žirklėmis atsisveikina su vaikystės „gaurais“, žydas profesionalas įvertina: „Auksas, ne plaukas“ (kasdieniškai - tai tik lakus posakis, o tekste - jau aliuzija į mitinę „aukso vilną“).
Filmas "Riešutų duona"
Praėjus 6 metams po knygos išleidimo, 1978 metais pasirodė vaidybinis filmas „Riešutų duona“, kurio scenarijų kūrė pats Saulius Šaltenis, o režisavo Arūnas Žebriūnas.
Filme veiksmas mus nukelia į pokario metus, Lietuvos provinciją, kur greta gyvenantys Kaminskai ir Šatai nuolat vaidijasi ir nesutaria. Pagrindiniame plane, paaugliai Andrius Šatas ir Liuka Kaminskaitė, įsukti į nesibaigiančius tėvų barnius ir nepavydėtiną buitį, nepaisant visko, sugeba vienas kitam pajusti švelnius jausmus ir įsimylėti. Užgimsta drama, primenanti pasaulinio garso Romeo ir Džiuljetos istoriją.
„Lietuvos provinciališkųjų Romeo ir Džuljetos istorija ekrane vykusiai įkomponuota į mūsų kino beveik neliestą 6-ąjį dešimtmetį: grožio sinonimai - kilimėliai su briedžiais, užplūdęs primityviausios saviveiklos maras, mokyklose mokomas „karinis parengimas“, vaikas įsikalė stalininę tiesą apie gyvenimą, kuris kasdien tik gražesnis.