Apie savo kraštą ir šeimą beveik neturiu ko pasakyti. Apgaulė išginė mane į svetimą šalį, o metų virtinė atitolino nuo artimųjų. Paveldėtas turtas suteikė galimybę įgyti neeilinį išsilavinimą, o kontempliatyvus mano protas įgalino susisteminti žinias, taip uoliai sukauptas jaunystėje.
Bet labiausiai man patiko studijuoti vokiečių filosofus moralistus; ne todėl, kad būčiau aklai žavėjęsis jų gražbylinga beprotyste, o todėl, kad, mokėdamas logiškai mąstyti, lengvai susekdavau jų klaidas. Man dažnai būdavo prikišamas sausas racionalumas, buvau kaltinamas fantazijos stoka ir visuomet laikomas Pirono[P2] sekėju.
Ko gero, stiprus potraukis natūrfilosofijai iš tiesų padarė mane taip paplitusio mūsų amžiuje paklydimo auka - turiu omeny įprotį aiškinti visus reiškinius šio mokslo principais, netgi tuos, kurie mažiausiai šitaip aiškintini. Atrodė beveik neįtikėtina, kad ignes fatui[6] galėtų išvesti už griežtų tiesos ribų tokį žmogų kaip aš.
Praėjus daugeliui metų, praleistų kelionėse po užsienio kraštus, 18… išplaukiau iš Batavijos[P3] uosto turtingoje ir tankiai gyvenamoje Javos saloje į Malajų salyną. Mūsų laivas buvo puikus, maždaug keturių šimtų tonų talpos, pastatytas Bombėjuje iš Malabaro tikmedžio ir padengtas variu. Jis gabeno medvilnę ir aliejų iš Lakadyvų[P4] salų. Laive taip pat buvo kokoso pluošto ir riešutų, lydyto sviesto iš buivolių pieno ir keletas dėžių opijaus.
Vieną vakarą, užsikniaubęs ant borto, aš pastebėjau kažkokį keistą vienišą debesėlį, plaukiantį šiaurės pusėn. Jis buvo neįprastos spalvos, be to, pirmas sutiktas palikus Bataviją. Aš įdėmiai stebėjau jį iki saulėlydžio, kol jis netikėtai išsklido į rytus ir į vakarus, apjuosdamas horizontą siaurute rūko juosta, panašia į ilgo žemo jūros kranto ruožą. Netrukus mano dėmesį patraukė tamsiai raudona mėnulio spalva ir neįprasta jūros išvaizda. Ji mainyte mainėsi, o vanduo buvo daug vaiskesnis negu paprastai.
Nors aiškiai mačiau dugną, tačiau, išmatavęs gylį, įsitikinau, kad po laivo kiliu lygiai penkiolika sieksnių. Pasidarė nepakenčiamai karšta, oras buvo pritvinkęs garų, kurie virto kamuoliais panašiai kaip lydant plieną. Artėjant nakčiai, nuščiuvo paskutinis vėjelio dvelksmas ir įsiviešpatavo tiesiog nenusakoma tyla.
Žvakės liepsna laivo gale degė nė kiek nejuduliuodama, o ilgas plaukas, laikomas tarp pirštų, nėmaž nevirpėjo. Tačiau kapitonas pasakė nematąs jokių pavojaus ženklų, o kadangi visą laiką plaukėm pavėjui kranto link, jis liepė nuleisti bures ir inkarą. Sargyba nebuvo pastatyta, ir laivo įgula, daugiausia malajiečiai, tingiai išsitiesė ant denio. Aš nulipau žemyn - lyg nujausdamas kažką bloga. Ir iš tiesų, viskas bylojo artėjant taifūną. Aš pasakiau savo nuogąstavimus kapitonui, bet jis mano žodžius nuleido negirdomis ir nuėjo nė nesiteikęs atsakyti. Tačiau nerimas neleido man miegoti ir apie vidurnaktį užlipau ant denio.
Pastatęs koją ant viršutinio trapo laiptelių, krūptelėjau nuo garsaus ūžesio - tarsi greitai būtų sukęsis malūno ratas, bet kol suvokiau, iš kur jis sklinda, pajutau, kad visas laivas sudrebėjo. Beje, šis smarkus vėjo gūsis pasirodė išganingas mūsų laivui. Koks stebuklas išgelbėjo mane nuo pražūties - tiesiog neišmanau. Priblokštas vandens smūgio, pamažu atsigodau ir pasijutau suspaustas tarp achterštevenio ir vairo. Sunkiai atsistojau, suglumęs apsižvalgiau, ir pirmiausia į galvą šovė mintis, kad mus užnešė ant rifų, nes ir lakiausia vaizduotė nebūtų galėjusi sukurti tokio milžiniško ir putojančio vandenyno sūkurio, kuris mus buvo prarijęs. Po valandėlės išgirdau šaukiant seną švedą, kuris buvo įsėdęs į laivą prieš pat išplaukiant iš uosto. Aš šūktelėjau jam iš visų jėgų, ir netrukus jis atsvirduliavo į laivo galą. Greitai paaiškėjo, kad mudu vieninteliai išlikę gyvi po šio nelaimingo atsitikimo.
Visi, išskyrus mus, buvo nušluoti nuo denio; kapitonas ir jo padėjėjai, matyt, žuvo miegodami, nes kajutės buvo užtvindytos. Niekieno nepadedami, dviese vargu ar galėjome kaip nors gelbėti laivą, tuo labiau kad iš pradžių, apimti siaubo, kiekvieną akimirką laukėme pražūties. Per pirmą audros gūsį mūsų inkaro grandinė, žinoma, nutrūko kaip virvelė, ir tik dėl to mes neapsivertėme. Milžinišku greičiu plaukėme pavėjui, o bangos ritosi per mus net nesuduždamos. Laivagalio špantai buvo visiškai išklibinti, ir visas laivas smarkiai apgadintas, bet mūsų begaliniam džiaugsmui siurbliai buvo nesugedę ir balastas beveik nepasislinkęs. Vėjas jau rimo, ir nebematėme didelio pavojaus; priešingai, baiminomės, kad jis visiškai nurims, nes buvome tikri, kad mūsų sudaužytas laivas neišvengiamai žus milžiniškose jūros platybėse. Bet šis pagrįstas būgštavimas nepasitvirtino.
Ištisas penkias paras mūsų sukežęs laivas plaukė tiesiog neišmatuojamu greičiu, genamas smarkaus vėjo, kuris, nors ir nesiautėjo kaip taifūnas, bet vis dėlto buvo daug baisesnis už iki šiol patirtas audras. Mūsų maistas visą tą laiką buvo truputėlis palmių cukraus, kurį per didelį vargą radome pirmagalyje. Pirmąsias keturias dienas mus nešė su nedideliais nukrypimais į pietryčius ir pietus, ir mes, matyt, jau buvome nebetoli Naujosios Olandijos[P5] krantų. Penktąją dieną tiesiog nepakenčiamai atšalo, nors vėjas pakeitė kryptį tik vienu laipsniu į šiaurę. Patekėjo blyški geltona saulė, kuri, pakilusi tik keletą laipsnių virš horizonto, veik nespinduliavo šviesos. Debesų nebuvo matyti, tačiau vėjas pūtė besikaitaliojančiais gūsiais.
Apie vidurdienį - mūsų spėjimu - dėmesį vėl patraukė keista saulė. Ji nešvietė, o kažkaip niūriai ir blankiai švitėjo ir visiškai neatsispindėjo vandeny, tarsi jos spinduliai būtų buvę poliarizuoti. Prieš pat jai nusileidžiant į šėlstančią jūrą, šviesa disko centre staiga užgeso, tarsi ją būtų paskubomis užgesinusi nepaaiškinama jėga. Veltui mes laukėme šeštos dienos - ji man taip ir neatėjo, o senajam švedui nebeateis niekados. Nuo to laiko mes buvome apsupti visiškos tamsos ir per dvidešimt žingsnių nuo laivo negalėjome nieko įžvelgti.
Mus gaubė amžina naktis, nepagyvinta net fosforinio jūros spindesio, prie kurio buvome pripratę atogrąžose. Dar pastebėjome, kad nors audra tebesiautėjo su nemąžtančia jėga, aplinkui nebeputojo bangų mūša, kuri lydėjo mus iki šiol. Visur viešpatavo siaubas, nepermatoma tamsa ir tvanki, juoda tuštuma. Prietaringa baimė pamažu užvaldė senojo švedo sielą, o aš buvau apimtas nebylios nuostabos. Mes nebesirūpinome laivu, nes tai būtų buvęs bergždžias darbas, ir, prisirišę kiek galima stipriau prie nulūžusio bizanstiebio, skausmingai žvelgėme į bekraštį vandenyną. Mes neturėjo...