Su medikamentiniu gydymu susiduriantiems pacientams neišvengiamai kyla daugybė klausimų. Ar reikia keisti mitybą? Ko tikėtis atvykus pas gydytoją onkologą chemoterapeutą? Kaip pasiruošti chemoterapijos kursui?
Anot NVI Chemoterapijos su dienos stacionaru skyriaus vedėjos, gydytojos onkologės chemoterapeutės dr. Birutės Brasiūnienės, mitai medicinoje gyvuoja tol, kol mokslas ir praktika neatneša naujų žinių jiems paneigti. „Onkologinės ligos kelia grėsmę sveikatai ir gyvybei, išplitusios stadijos, deja, nėra pagydomos. Vėžio gydymas yra gana sudėtinga procedūra pacientui, vaistai turi pašalinių reiškinių. Tai, matyt, turi įtakos mitų apie vėžio gydymą atsiradimui ir gyvavimui,“ - sako dr. B. Brasiūnienė.
Dr. B. Brasiūnienė pasakoja, kad „Visada labai svarbu savo nerimu dalintis su gydančiu onkologu, su artimaisiais, prašyti psichologo patarimo - tiek gydymo pradžioje, tiek vėliau, viduryje chemoterapijos kurso, jei tik kyla klausimų.
Anot gydytojos onkologės chemoterapeutės, medikamentinis vėžio gydymas, ypač kalbant apie senąją chemoterapiją, buvo sunkus: pacientas patirdavo daugiau pašalinių reiškinių, nebuvo tiek efektyvių priemonių jiems gydyti, gydymo rezultatai netenkino paciento.
NVI pacientams medikamentinis vėžio gydymas rekomenduojamas multidisciplininio susirinkimo metu: skirtingi specialistai sprendžia, koks gydymas pacientui būtų geriausias. „Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje toks gydymas skiriamas daugiausia dienos stacionaruose, kad pacientai galėtų kuo mažiau atitrūkti nuo savo kasdienės aplinkos ir kad gydymas keltų kuo mažesnį stresą. Žinoma, būna sudėtingesnių situacijų, kai paciento būklė sunkesnė ar gydymas sudėtingas, tuomet gydymas gali būti pradedamas stacionare,“ - sako. dr. B.
Anot NVI gydytojos onkologės chemoterapeutės dr. Linos Daukantienės, pirmosios gydytojo onkologo - chemoterapeuto konsultacijos tikslas - supažindinti pacientą su diagnoze, numatomu gydymu, galimomis gydymo alternatyvomis, sudaryti gydymo planą, informuoti kaip elgtis pasikeitus sveikatos būklei pasireiškus nepageidaujamiems gydymo reiškiniams, paaiškinti apie ligos prognozę.
Anot dr. B. „Šiai dienai onkologija žengia į personalizuotos medicinos etapą, tai reiškia, kad be mano išvardintų faktorių, atsiranda galimybė dar giliau išanalizuoti konkretaus paciento vėžio ląsteles, nustatyti specifinius receptorius, mutacijas ar kitus parametrus ir pagal tai parinkti vaistą taikinį. Šiuo metu tokia praktika daugiausia vykdoma atliekant klinikinius tyrimus, kai ištiriama vėžinė medžiaga ir rekomenduojamas konkretus vaistas.
Siekiant užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę bei patogumą pacientams, NVI Chemoterapijos su dienos stacionaru skyrius prieš keletą metų buvo iš esmės pertvarkytas ir labai išsiplėtė. „Dienos stacionaro patalpose įsteigta pacientų registratūra, darbą sklandžiai organizuoti padeda moderni automatinė srautų valdymo sistema, medicinos registratorės bei kvalifikuotos bendrosios praktikos slaugytojos, atliekančios ir atvejo vadybininko funkcijas.
Anot dr. L. Daukantienės, žinia apie nustatytą onkologinį susirgimą sukrečia kiekvieną diagnozę išgirdusį žmogų. „Į konsultaciją reikia atsinešti visus namuose turimus dokumentus apie savo sveikatą: išrašus iš gydymo įstaigų, atliktų tyrimų duomenis ir išvadas.
Kadangi neretas medikamentinio gydymo šalutinis poveikis - pykinimas, onkologiniam pacientui gali tekti koreguoti savo mitybą. Anot specialistų, jei pykina, reikėtų rinktis maistą, kurį būtų lengva kramtyti, nuryti ir virškinti (virtą, o jei labai norisi - lengvai apkeptą).
Medikai atkreipia dėmesį, kad gydantis chemoterapija, kai kurie maisto produktai gali sustiprinti pykinimą. „Pykinimas yra ligos gydymo pasekmė, todėl anksčiau pamėgti ir gerai toleruojami maisto produktai gali sukelti pykinimą.
Taikant sisteminį medikamentinį priešvėžinį gydymą, gali pasireikšti ir kitų šalutinių reiškinių, tokių, kaip plaukų slinkimas, viduriavimas, karščiavimas, imunosupresija, bėrimai ir pan. Šalutiniai reiškiniai gali visai nepasireikšti, ar pasireikšti įvairiais sunkumo laipsniais viso gydymo periodo metu. Jų pobūdis ir tikimybė priklauso nuo taikomo gydymo schemos, paciento sveikatos būklės, individualių organizmo savybių.
Anot NVI gydytojos onkologės chemoterapeutės dr. Jolitos Asadauskienės, onkologiniams pacientams dėl nusilpusio imuniteto pirmiausia derėtų saugotis įvairių infekcijų. Todėl tam tikras veiklas gydantis geriau riboti. „Pacientai, kuriems yra taikoma chemoterapija, yra imunosupresuoti.
Tačiau medikė pabrėžia, kad visiškai atsisakyti fizinio aktyvumo negalima. „Rekomenduojama nepervargti. Žinoma, jei pacientas visai neaktyvus, tai irgi nėra gerai. Fizinis aktyvumas turėtų būti saikingas.
Anot dr. J. Asadauksienės, gydantis chemoterapija, reikėtų apsvarstyti ir keliones, ypač - į užsienį. „Atsargiai reikėtų ir planuoti keliones. Dėl kontaktų su kitais žmonėmis, infekcijų pavojus išlieka didesnis.
Anot NVI Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjos, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos Jolantos Paškevičienės, chemoterapija skirtingai veikia skirtingus žmones. Kai kurie pakankamai gerai jaučiasi ir gydymo periodu gyvena įprastą gyvenimą, bet daugelis jaučia silpnumą ir darbus atlieka daug lėčiau.
Anot gydytojos, mažo intensyvumo fizinis aktyvumas - tuomet kai sunku toleruoti didelį intensyvumą arba nerekomenduojama dėl kraujo ląstelių pokyčių, taip pat yra geras pasirinkimas. „Pirmiausia pradėkite daugiau vaikščioti kasdien, keisdami ėjimo tempą.
Anot gydytojos, vienas dažniausių nusiskundimų chemoterapijos, imunoterapijos ar spindulinės terapijos metu - specifinis nuovargis. Moksliniai tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas yra saugus metodas visuose vėžio gydymo etapuose ir ne tik sumažina gydymo sukeltus šalutinius reiškinius, bet ir pagerina nuotaiką, fizinį pajėgumą, judrumą, gyvenimo kokybę.
Anot medikės, rekomenduojama užsiiminėti 150 min per savaitę užsiimant vidutinio intensyvumo aerobiniu fiziniu aktyvumu,- t.y.- veiklos pulso intervalai- 140 - 168 k/min, nejaučiant dusulio ar oro trūkumo. Geriausia- vakariniai pasivaikščiojimai vidutinio intensyvumo krūviu.
LSMU Kauno klinikų dietologė dr. Rūta Petereit sako: „Kartais išties apmaudu, kad, nepaisant efektyvaus vėžio gydymo, dalis pacientų neišgyvena dėl bendro organizmo išsekimo, kurį dažniausiai sukelia mitybos nepakankamumas. Mitybos nepakankamumas yra liga, kuri vystosi, kai organizmas nepakankamai aprūpinamas maisto medžiagomis (baltymais, riebalais, angliavandeniais) ir reikamu energijos kiekiu. Tai dažna liga tarp onkologinių pacientų. Įvairių šaltinių duomenimis, net iki 80% vėžiu sergančių pacientų nepakanka su maistu gaunamų maistinių medžiagų. Pacientas ar jo artimieji turėtų susirūpinti ir atkreipti dėmesį į mitybą, kai svoris pradeda mažėti be objektyvių priežasčių (nesilaikant dietos, neatsisakius kai kurių maisto produktų, nepadidinus fizinio krūvio). Reikia sunerimti, kai 3 mėnesių laikotarpiu svoris sumažėja bent 5% (pvz., 70 kg sveriantis žmogus per 3 mėnesius neteko 4 kg). Kitas mitybos nepakankamumo signalas - suvalgoma mažiau maisto.
„Blogiausia tai, jog trūkstant maistinių medžiagų (ypač baltymų ir riebalų) blogėja priešvėžinio gydymo efektyvumas ir pacientų išgyvenamumas. Taip pat didėja chemoterapijos toksiškumas, netoleruojama reikalinga vaistų ar spindulinės terapijos dozė. Organizme trūkstant baltymų mažėja ir naujų organizmo baltymų gamyba, dėl ko silpnėja imuninė funkcija, sutrinka kraujo komponentų atsikūrimas, silpnėja vaistų efektyvumas, blogai gyja pooperacinės žaizdos. Visa tai daug sąlygoja prastesnę gyvenimo kokybę, atsiranda nuovargis, nerimas, galop prarandamas ir noras pasveikti“, - aiškina gydytoja dr.
Prie mitybos nepakankamumo išsivystymo prisideda ir fiziologinės priežastys, kai sergančiam onkologine liga žmogui paprasčiausiai nėra apetito, jam sunku ryti ar yra sudėtinga valgyti dėl kamuojančių skausmų, nuolatinio pykinimo ar viduriavimo. Pakomentuosiu rezultatus tyrimo (Martin L et al JCO 2015), kuris buvo atliktas su įvairių sričių ir stadijų vėžiu sergančiais pacientais. Išvada aiški: kuo mažesnis paciento kūno masės indeksas ir kuo daugiau pacientas netenka svorio - tuo trumpiau išgyvena. Paimsiu konkretų pavyzdį (1pav.): galvos ar kaklo vėžiu sergantis ir nedidelį antsvorį turintis pacientas (kūno masės indeksas (KMI) 25-28 kg/m2), išlaikęs įprastą kūno masę, vidutiniškai išgyvena 77,9 mėn. (nepriklausomai nuo stadijos, lyties, amžiaus). Bet jei KMI - 20 ir netenkama apie 15 proc. kūno masės (11-15 kg), tai išgyvenimo trukmė yra tik 6,1 mėn.
Pasakysiu labai atvirai - pacientai tiesiog privalo pasitikėti gydytoju, kai reikia gydyti patį vėžį. Vienintelė sritis, kur pats pacientas gali kažką keisti - yra mityba. Jokia paslaptis, kad pirmasis ir pagrindinis informacijos šaltinis yra internetas. Ten onkologinių pacientų mitybos tema galima rasti kokių tik nori patarimų. Visiškai natūralus ir suprantamas pacientų noras pasveikti, todėl jie renkasi galimybę išbandyti visus įmanomus, kartais net mistinius variantus, kad išvengtų vėžinio proceso paūmėjimo ar atsinaujinimo. Liūdniausia tai, jog ne visi būdai pasiteisinę - dalis jų yra netgi žalingi ir vedantys prie neigiamų gydymo pasekmių. Gaila, kad pacientai tiki badavimu, drastišku cukraus ir angliavandenių ribojimu, vengia gyvulinės kilmės produktų.
Aš niekada negaliu atsistebėti žmonių kūrybiškumu ir tikėjimu įvairiausio plauko specialistais. Bene labiausiai trikdantis mitas apie mitybą yra badavimas. Tačiau dažniausiai užduodamas klausimas yra apie cukrų, jo kiekį bei įtaką vėžinių ląstelių augimui. Susidariusi nepagrįsta nuomonė, kad vartojant cukraus turinčius produktus maitinamas vėžys ir liga greičiau progresuoja. Netgi tie, kurie jau gydėsi nuo vėžio ir yra pasveikę, griežtai atsisako cukraus turinčių produktų bijodami, kad vėl nesusirgtų onkologine liga.
Tokia nuomonė susidarius remiantis labai senu tyrimu, kai dar nebuvo suprastas gliukozės ir insulino veikimas, medžiagų apykaita ir vėžį augti skatinantys faktoriai. Buvo sakoma, jog vėžys minta cukrumi (paprastaisiais angliavandeniais), ir žmogus dėl to manė, kad jei nevalgys angliavandenių - taip sustabdys vėžio augimą. Bet klinikiniais tyrimais įrodyta, kad visose (ir sveikosiose) žmogaus organizmo ląstelėse vyksta tas pats gliukozės (paprastojo angliavandenio) įsisavinimas ir apykaita. Kiekviena žmogaus ląstelė įsisavina tiek cukraus, kiek jai reikia. Tai pagrindinis ląstelės energijos šaltinis. Vėžinės ląstelės sugeba įsisavinti gliukozę iš kraujo net tada, kai žmogus atsisako cukraus turinčių produktų. Juk kad ir iš kokių maisto šaltinių žmogus gautų energiją - jo kraujyje gliukozės lygis vis tiek bus palaikomas normalus.
Didžioji problema Lietuvoje yra ta, kad žmonės naudoja per daug pridėtinio cukraus. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis lietuvis per metus suvartoja 33,9 kg cukraus (amerikietis 46,1 kg, vokietis 37,5 kg). Ir tai yra keliskart daugiau, nei rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) - 9,1 kg per metus. Tiek remiantis sveikos mitybos rekomendacijomis, tiek onkologinio paciento mitybos rekomendacijomis, žmogui rekomenduojama suvartoti cukraus ne daugiau kaip 10% skaičiuojant nuo visos energijos kiekio. Vadinasi, jei žmogui reikia gauti 2000 kcal per dieną, tai energija iš cukraus turi sudaryti ne daugiau kaip 200 kcal. Tai atitinka 50 g paprastųjų angliavandenių. Paprastųjų angliavandenių (cukraus) šaltiniai yra: paprastas ir rudasis cukrus, saldūs vaisiai, aukščiausios rūšies balti miltai, baltieji ryžiai. Cukraus suvartojame gerokai daugiau, nes didelius jo kiekius gauname su duonos, konditerijos gaminiais, desertais, sausais pusryčiais, gaiviaisiais gėrimais ir t.t.
„Onkologine liga sergančiam žmogui reikia visų maisto medžiagų, nes nepriklausomai nuo to, ar pacientas badaus, ar ne, greitai besidauginančios vėžio ląstelės vis tiek sunaudos tiek pat medžiagų savo augimui. Tačiau paties paciento išsekimo atveju nebelieka reikalingų maisto medžiagų sveikosioms kūno ląstelėms funkcionuoti ar atsikurti. Onkologinio proceso gydymo metu, kai taikoma įvairi terapija, ir taip jau vyrauja nenoras valgyti, ankstyvas sotumo jausmas, pasikeitęs skonių ir kvapų pojūtis, šalutiniai reiškiniai (pykinimas, vėmimas, skausmas), silpnumas. Tai apie kokias dar ribojančias dietas šiuo laikotarpiu galime kalbėti, kai svarbiausia rekomendacija - valgyti!“, - teigia gydytoja dr.
Pagrindiniai gydomosios mitybos terapijos tikslai onkologinio paciento gydymo laikotarpiu yra išlaikyti esamą svorį bei aprūpinti organizmą svarbiausiomis maisto medžiagomis: baltymais, riebalais, omega-3 r. r.(riebiųjų rūgščių), vitaminais, mikroelementais. Labai svarbus natūralių riebalų šaltinis - žuvų taukai, savo sudėtyje turintis daug omega-3 r. r. (ypač EPA). Jei visų reikalingų medžiagų neįmanoma gauti su įprastu maistu, skiriamas medicininės paskirties gėrimas Supportan, kuris pritaikytas būtent prie vėžiu sergančių pacientų medžiagų apykaitos pokyčių.
NVI medicinos psichologė sako, kad „Blogiausia yra tai, jog trūkstant maistinių medžiagų (ypač baltymų ir riebalų) blogėja priešvėžinio gydymo efektyvumas, silpnėja imuninė funkcija. Visa tai daro įtaką gyvenimo kokybei - atsiranda nuovargis, nerimas, galop prarandamas ir noras pasveikti“,.
Prie mitybos nepakankamumo išsivystymo prisideda ir fiziologinės priežastys, kai sergančiam onkologine liga žmogui paprasčiausiai nėra apetito, jam sunku ryti ar yra sudėtinga valgyti dėl kamuojančių skausmų, nuolatinio pykinimo ar viduriavimo. Įvairių tyrimų duomenimis, net apie 50 % pacientų nebaigia chemoterapijos gydymo kurso, nes dėl mitybos nepakankamumo labai suprastėja chemoterapijos toleravimas, o jos šalutinis poveikis tampa pacientui sunkiai ištveriamas.
Tyrimai rodo, kad apie pusė sergančiųjų išgyvena nerimą ar depresiją dėl svorio pokyčių. Ir tai pagrinde susiję su tuo, kad svorio pokytis yra pastebimas aplinkinių. Natūralu, kad matydami nykstantį žmogų artimieji bando padėti ir kartais dar labiau pablogina padėtį. Dėl akivaizdžių svorio pokyčių gali didėti saviizoliacija, atsiskyrimas, vienatvė. Todėl labai svarbu laiku pastebėti problemą, užkirsti kelią mitybos nepakankamumo rizikai, o reikalui esant jį ir gydyti.
Artimieji taip pat turėtų prisitaikyti prie pasikeitusių onkologinio paciento valgymo poreikių.
Mitybos patarimai sergant vėžiu:
- Pacientas turėtų valgyti kai atsiranda nors silpniausias noras valgyti ir valgyti tai, ko norisi.
- Visas dietas ar sveikos gyvensenos patarimus palikdamas laikui, kai liga jau bus įveikta, valgyti lėtai kramtant, tokiu būdu pajaučiant intensyvesnį skonį.
- Geriau valgyti po nedaug, bet dažniau, taip pat rekomenduojama sergančiam gaminti valgyti su artimaisiais ir valgyti kartu.
- Dėl mitybos terapijos plano pasitarti su gydančiu gydytoju, gydytoju dietologu, vaistininku.
Visa tinklalapyje esanti informacija skelbiama informaciniais tikslais. Sprendimus dėl klinikinės mitybos taikymo ir vykdymo priima gydantis gydytojas.
Vyras sako: „Bijau džiaugtis, bet esu pavyzdys tiems, kurie ieško vilties ir pozityvių istorijų. Galiu drąsiai teigti, jog pasitelkęs tinkamą mitybą, dar kitaip vadinamą maisto terapija ir priidamas tradicinio gydymo metodus, priverčiau vėžį atsitraukti“.
Jam žemė po kojomis kone išslydo, kai 2013 metais buvo diagnozuotas pirminis kasos vėžys su metastazėmis kepenyse. Gydytojai prognozavo, jog vyrui liko gyventi iki metų. „Taip, man buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys, o po jos penktos stadijos nebūna. Galėjau tapti dar vienu statistiniu vienetu, kuris mirė nuo vėžio. Tačiau nusprendžiau nepasiduoti. Pagal specialybę esu inžinierius, mėgstu rinkti informaciją. Pradėjau domėtis, iš kokių šaltinių vėžinė ląstelė gauna maisto. Mąsčiau inžinieriškai ir logiškai - jei iš vėžinės ląstelės atimsiu jos maisto šaltinį ir tuo pačiu subalansuosiu mitybą taip, kad nenualinčiau savo organizmo ir imuninės sistemos, tai galiu kovoti su vėžiu. Taip jau gyvenu penktus metus po diagnozės“, - kalbėjo V. Šaulys.
Vyrui pradžioje buvo taikoma biologinės, ir chemoterapijos gydymo kursai. „Po diagnozės gydymas truko devynis mėnesius, bet tuo laikotarpiu jau taikiau sau maisto terapiją. Po tradicinio gydymo kelerius metus man nereikėjo jokių vaistų. Tiesiog liguistai laikiausi savo maisto raciono. Visiškai atsisakiau visų produktų, kur yra angliavandenių - cukraus, fruktozės, sacharozės, krakmolo, glitimo.
Vyrui buvo operuota kasa, pašalinta blužnis ir trečdalis kepenų. „Jaučiuosi išties puikiai, todėl ir galiu kalbėti apie savo patirtį, kelią, kuriuo einu, kas man padeda sveikti. Tuo ir dalinuosi su savo draugais - mano likimo bendrakeliaiviais, kaip pasirenku tinkamą maistą, koks mano dienos racionas.
Žmogus siekė šio tyrimo išvadų daugiau nei 4 metus ir jam pavyko.
„Dabar jau viską darau iš akies. Angliavandenių atsisakymas nereiškia, kad jų išvis negali būti maiste, to neįmanoma pasiekti. Tačiau reikia labai prisižiūrėti. Paprastai tariant, stengiuosi pagrindinio maisto metu neviršyti vieno gramų angliavandenių vienam žmogaus kūno kilogramui. Viską galima derinti, svarbu - suvartojamas kiekis.
Jis patarė į mitybą dėmesį atkreipti ir sveikiems žmonėms. „Suprantu, kad gyvenimo tempas toks, jog bėgame, lekiame, nežiūrime, ką valgome Tačiau reikia rasti laiko pasigaminti kokybiško maisto ir jį kokybiškai suvalgyti. Tai yra viena vėžio prevenijos formų, maistas yra mūsų ateities vaistas“, - kalbėjo V. Šaulys.
Vilniaus universiteto onkologijos instituto gydytoja dietologė dr. Lilija JASEVIČIENĖ sako: „Beveik kiekvienoje sveikatos laidoje girdime - maitinkitės sveikai ir nesirgsite vėžiu. Tačiau labai mažai informacijos apie tai, ką turi valgyti žmogus, jau susirgęs šia grėsminga liga”. Daugelis klinikinių tyrimų rodo, kad, esant normaliam kūno svoriui ir visavertei mitybai, ne tik lengviau toleruojamas vėžio gydymas, bet ir sumažėja nepageidaujamų gydymo reakcijų, pooperacinių komplikacijų skaičius, pailgėja ligonių gyvenimo trukmė, naviką lengviau gydyti.
Gyd. L.Jasevičienė pastebi, kad daugiau kaip pusę susirgusiųjų vėžiu kamuoja per mažas svoris. Dar daugiau žmonių svorio netenka gydymo metu. Vėžiu sergančių pacientų svorio kritimą, apetito praradimą sukelia daugelis priežasčių. Tai gali būti susiję su vėžio ląstelių išskirtų cheminių junginių poveikiu, depresija ar vėžio gydymo (chemoterapijos, radioterapijos) komplikacijomis. Labiausiai sergantieji onkologinėmis ligomis netenka riebalinio audinio, raumenų masės, keičiasi jų medžiagų apykaita. Kiek ligonis neteks svorio, priklauso ir nuo vėžio lokalizacijos. Pvz., labai stipriai žmogus suliesėja sirgdamas kasos, skrandžio, stemplės vėžiu.
Netekęs daug svorio, žmogus savo išvaizda išsiskiria iš aplinkinių, nebebendrauja su draugais, atsiriboja nuo visuomenės ir dėl to labai pablogėja jo psichinė sveikata. Susidaro užburtas ratas: mažėja svoris, sunkėja depresija, o dėl to dar labiau krenta ligonio masė. Esant mažam svoriui, blogiau toleruojamas gydymas, pablogėja gyvenimo kokybė, žmogaus savijauta. Silpnėja imuninė sistema, organizmui sunkiau kovoti su vėžio ląstelėmis ir infekcija.
Todėl labai svarbu, kad ligonis gautų pakankamą kalorijų, baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Svorio kritimą pirmiausia bandoma stabdyti paskiriant ligonio poreikius atitinkančią dietą. Dažnai ligonis neturi apetito, jam nesinori net ,,žiūrėti” į maisto pusę, tačiau labai svarbu prisiversti valgyti. Maistas turi būti įvairus ir gerai subalansuotas.
Pagrindinis sergančiojo onkologine liga maitinimo tikslas - užtikrinti pakankamą baltymų ir kalorijų kiekį. Baltymai yra svarbūs ląstelių atsinaujinimui ir stipresnei imuninei sistemai. Kai organizme jų trūksta, jaučiamas bendras silpnumas, sunkiau gyja žaizdos, didėja infekcijos rizika. Visaverčių baltymų šaltiniai: mėsa, žuvis, pienas ir pieno produktai, riešutai, ankštinės daržovės, sojos gaminiai. Dažnai vėžiu sergantiems ir besigydantiems pacientams reikia daugiau kalorijų.
Medžiagų poreikiai kiekvienam pacientui skiriasi, tai priklauso nuo vėžio lokalizacijos, gydymo būdo. Pati liga arba vėžio gydymas gali pakeisti mitybos įpročius, ligonis gali netoleruoti anksčiau mėgto maisto. Be to, organizmas gali nebepasisavinti maiste esančių medžiagų, ypač jei pasireiškia šalutinės reakcijos. Kai kuriais atvejais gali būti patariama vengti tam tikro maisto.
Būna atvejų, kai ligonis nebegali suvalgyti reikalingo maisto kiekio, ir svoris ir toliau krenta. Tada rekomenduojama vartoti maisto papildų. Jų yra įvairių: paruoštų vartoti, miltelių pavidalu, įvairaus skonio ir pritaikytų atskiroms ligonio reikmėms. Optimalus papildas mažame tūryje privalo turėti daug kalorijų, skaidulų, užtikrinti reikiamą baltymų, riebalų ir vitaminų paros normą. Įvairių kaloringų ir baltymingų užkandžių galima pasigaminti ir namuose. Pvz., suplakti 250 ml (1 puodelį) riebaus pieno, 200 ml (¾ puodelio) plombyro ledų, pagal skonį sirupo ar uogienės. Taip jūs papildomai suvalgysite 445 kalorijų ir 20 gramų baltymo. Jei papildai neduoda lauktų rezultatų, bandoma apetitą sužadinti medikamentais.
Dažnai gyd. L. Jasevičienės ligoniai klausia dėl žuvų taukų vartojimo. Jos teigimu, kai kurie klinikiniai tyrimai parodė, kad žuvų taukai gali padėti stabilizuoti kūno svorį.
Angliavandeniai ir riebalai padeda išlaikyti, o kai kada net priaugti svorio. Aišku, kai kuriais atvejais riebalų reikia vartoti mažiau. Dažnai vėžiu sergantiems ligoniams pakinta skonis bei uoslė. Vieną dieną nori mėgstamiausio patiekalo, kitą dieną tas pats patiekalas gali sukelti pykinimą. Artimieji turėtų suprasti, kad tai ne sergančio žmogaus, trokštančio dėmesio, užgaidos, o ligos padariniai. Jei tą dieną nenorite mėsos, baltymų stygių galite kompensuoti kiaušiniais, varške, jogurtais.
Rekomendacijos:
- Maitinkitės dažnai ir nedaug.