Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Eucharistija yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje žmonės teikia Šventojoje Dvasioje didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui.
Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo prisikėlimo dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - iš Jo Kraujo taurės.
Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną…“, „Jis, paėmęs taurę vyno…“.
Eucharistijos Pavadinimai
- Eucharistija - kaip dėkojimas Dievui.
- Viešpaties vakarienė - nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse. Dalyvaudami šioje vakarienėje jau pradedame dalyvauti dangiškoje Avinėlio puotoje, kurioje pilnai švęsime būdami dangaus karalystėje.
- Duonos laužymas - nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas, ypač per Paskutinę vakarienę. Iš duonos laužymo mokiniai atpažino Jį prisikėlusį; duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus.
- Šventoji auka - nes ji sudabartina vienintelę Kristaus auką ant kryžiaus. Ši auka pranoksta visas kitas aukas, nes pats Dievas ant kryžiaus atidavė gyvybę už visus žmones.
- Šventoji ir dieviškoji liturgija - nes jos šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška. Tokia pat prasme sakramentas vadinamas ir šventųjų Paslapčių liturgija.
- Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai - sakramentų sakramentas. Švenčiausiuoju Sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota duona.
- Komunija - nes mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną Kūną. Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis.
- Šventosios Mišios - nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.
Eucharistijos Šventimas
Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Vyskupas ar kunigas vadinamas Vadovu, nes atstovauja Vadovą Kristų ir vadovauja susirinkusios Bažnyčios vieningam sakramento šventimui, prabyla po Šventojo Rašto skaitinių, priima atnašas ir kalba Eucharistijos maldą.
Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, Komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, atsakydami „amen“, o tai reiškia „taip tebūna, tikiu, pritariu“.
Eucharistijos Liturgija
- Įžangos apeigos: Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“, o tai reiškia: „Taip, pritariu, remiuosi tuo, kas sakoma, tikiu, tebūna, tai teišsipildo mano ir kitų žmonių gyvenime“. Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis“. Atsakome „Ir su tavimi“. Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalbamas Gailesčio aktas („Prisipažįstu...“ ar kt malda.). Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą Garbės himnu.
- Žodžio liturgija: Prasideda Žodžio liturgija - Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja“. Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Pagal seną paprotį bendruomenė Evangelijos klauso stovėdama. Tai - velykinė laikysena, išskirtinės pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas. Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi. Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis - kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Visi stovi ir drauge meldžiasi, kartodami visuotinės maldos atliepą.
- Aukos liturgija: Vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Atnašų procesijoje prie altoriaus gali būti atnešami ir Dievui paaukojami tie daiktai, kurie ateityje bus naudojami Bažnyčios liturgijoje ar bendruomenės bei vargšų labui. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas“. Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui. Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju - sudabartinama . Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze. Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame...“. Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen“.
- Komunijos apeigos: Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų“ malda kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Po „Tėve mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam. Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli...”, per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. „Štai Dievo Avinėlis...“ - tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį...“. Duonos ir Vyno pavidalais priimame patį Kristų, susivienijame ne tik su juo, bet ir tarpusavyje. Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti. Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu. Dievas pasilieka su mumis, nors šventimas baigtas. Viešpats lydi mus kasdienybėje, kurioje turi vykti tai, ką liturgijoje šventėme.
Sąlygos Dalyvauti Eucharistijoje
Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti.
Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams.
Priimantiems Eucharistiją būtina žinoti:- Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Mišiose galima dalyvauti ne tik sekmadienio ar iškilmės dieną, bet ir jos išvakarėse (pvz., šeštadienio vakare), kai švenčiama Eucharistija ir jau minima rytdienos šventė.
- Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Jei žmogus padaręs bent vieną sunkią nuodėmę, prieš priimdamas Eucharistiją, turi atlikti išpažintį (priimti Atgailos sakramentą).
- Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda.
- Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių, homilijos, atsakinėti į kreipinius, kartu su dalyvaujančiais atlikti reikiamus liturginius gestus).
- Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai.