Siaubingiausia žinia turbūt yra ta, kad šiemet siaubo filmų pabiro lyg iš gausybės rago.
Nieko nuostabaus, nes šis kino žanras pasaulyje vis labiau populiarėja.
Amerikoje vien sausį įvyks keturios 2020-ųjų laukiamiausių „siaubukų“ pasaulyje premjeros.
Tarp jų patenka „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“, Lietuvos kino teatrus pasieksianti vasario 7-ąją.
Šis filmas naujai interpretuoja dviejų šimtmečių senumo vokiečių liaudies pasaką, 1812 metais užrašytą ir išleistą Brolių Grimų.
Manote gerai ją žinote?
Režisierius Osgoodas Perkinsas (šiam filmui persivadinęs Ozu, su aliuzija į vieną mėgstamiausių amerikiečių vaikų pasakų) savo kūrybinį žaidimą kine pradeda nuo pavadinimo.
Jis pagrindinių pasakos veikėjų vardus sukeitė vietomis, štai kodėl originalus jo filmo pavadinimas skamba „Gretel & Hansel“, tai yra „Grytutė ir Jonukas“.
Tai pirmasis skirtumas.
Taigi prieiname prie antrojo skirtumo, protagonistų amžiaus.
„Siaubo pasakoje“ Grytutė yra vyresnė, maždaug šešiolikos, o Jonukas 8-erių.
Taip juos mato šio filmo kūrėjai.
Grimų pasakoje brolis rūpinasi seserimi, iš čia, matyt, ir kyla populiarus spėjimas, kad jis yra vyresnis.
Yra ir daugiau spėlionių, neva Jonukas ir Grytutė - dvyniai, t. y.
Filme „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ mama tiesiog paliepia Grytutei pasiimti brolį ir dingti iš namų.
Kad nekiltų abejonių dėl jos primygtinio pasiūlymo - dar trinkteli kirviu per stalą, grasindama sukapoti savo vaikus gabalais.
Tai jau režisieriaus Ozo Perkinso metodai kurti įtampą ir gąsdinti savo žiūrovus.
Filme, kitaip nei Brolių Grimų pasakoje, vaikai nenugirsta tėvo ir pamotės pašnekesio, todėl negali pasiruošti išvarymui iš namų - nei prisirinkti akmenėlių, nei trupinti duonos pakeliui, taip žymėtis kelią namo iš miško tankmės.
Kai pasiklysta, jiems pagelbsti Medžiotojas.
Originalioje pasakos versijoje tokio veikėjo nėra (ketvirtas skirtumas), bet joje sužinome, kad vaikų tėvas yra medkirtys.
Deja, filmuotoje pasakos versijoje režisierius tėvą „numarina“ badu, o motiną palieka gyvą (tik gaila, ne ką geresnę už pamotę Brolių Grimų pasakoje).
Originale yra atvirkščiai: pamotė miršta iš bado, o tėvas laimingas sulaukia iš raganos ištrūkusių vaikų- penktasis skirtumas.
Tačiau galbūt naujai išgalvotas veikėjas, juodaodis medžiotojas, yra tarsi filmo „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ režisieriaus sumanyta „kompensacija“ už tėvo netektį?
Per medžiotoją vaikai sulaukia gyvybiškai svarbios pagalbos - išbadėję ir nusilpę jo trobelėje jie sočiai prikerta triušienos.
Tačiau vaikai ir vėl pasiklysta, beklajodami miške jie atranda raganos namelį.
O. Perkinso filme „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“, kitaip nei Grimų užrašytoje istorijoje, stilingas namelis yra ne iš meduolių (šeštasis skirtumas).
Priėję arčiau pasižiūrėti, Jonukas ir Grytutė pamano, kad regi haliucinacijas: prieš jų akis atsiveria gausiai maistu nukrautas stalas.
Ilgas ilgas, pilnas pilnas - tarsi skirtas paskutinei vakarienei.
Čia, žinoma, reikėtų patvirtinti panašumą: vaikams soti vakarienė galėtų tikrai būti paskutinė, nes O.
Šitoje vietoje režisierius Ozas Perkinsas pasilinksmina citata iš „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“.
Pagrindinė jo herojė Dorotė netikėtai atrado piktosios Vakarų raganos silpnybę, kai apliejo ją vandeniu, ir ši ėmė tirpti jos akyse.
Vakarų ragana, negalėdama patikėti, kad ją nugalėjo maža mergaitė, sušunka: „Kas per pasaulis! Kas per pasaulis!“ („What a world! What a world!“).
Šis režisierius pasirinko visiškai kitokį žiūrovų bauginimo metodą nei pastarojo dešimtmečio filmuotų „Jonuko ir Grytutės“ pasakos versijų autoriai, kurie stengėsi perpasakoti daugiau nei dviejų šimtų metų senumo istoriją naujai - tarsi veiksmo filmą.
Ozas Perkinsas su komanda sukūrė ne tik kitokią Brolių Grimų pasakos apie Jonuką ir Grytutę versiją, bet ir kitokį supratimą, koks turi būti siaubo filmas.
Čia nėra kraujo fontanų ar žiaurių kautynių su blogiu.