Pastaruoju metu kilo mintis palyginti aplankytus miestus su žmonėmis. O Neapolis turėtų būti vyras - nenuspėjamas, šiek tiek nutrūktgalvis italas su žavinga šypsena, spinduliuojantis neblėstančia energija. Šiek tiek išsitaršęs, šiek tiek pasiglamžęs, nuolat vėluojantis, bet atėjęs ir vos spėjęs pasisveikinti tuoj pat įtraukia į įvykių sūkurį. Jis triukšmingas, chaotiškas, bet tuo pačiu nuoširdus ir svetingas. Visiškai nesistengia įtikti ir patikti, o tiesiog gyvena savo gyvenimą ir mėgaujasi juo.

Ir jau tavo reikalas - priimti jį tokį, koks yra, ir tiesiog nerti į nuotykį, ar piktintis, lyginti su kitais miestais ir kažko reikalauti. Prieš atvykdama į Neapolį, daug skaičiau apie jį ir buvau pasiruošusi pačiam blogiausiam - chaotiškam, šiukšlinam, piktam miestui. Guodžiau save tik tuo, kad išlikau Indijoje (tiesą sakant, ji man net patiko), tai gal kažkaip ištversiu ir Neapolį. Tiesa, šį kartą situaciją dar komplikavo sulaužyta mano dešinė ranka. Ilgai svarsčiau - gal vertėtų atidėti kelionę, bet po traumos turinti prasidėti reabilitacija būtų nutolinusi ją iki birželio, o tada jau karšta, bus kitų planų bei reikalų.

Neapolio Įspūdžiai

Įsivaizdavau, kad pirmas šokas turėjo nutikti tik išlipus iš autobuso Garibaldžio aikštėje (Piazza Garibaldi) prie centrinės geležinkelio, metro stočių. Aikštėje, kurią vienas amerikiečių autorius apibūdino kaip „asfaltuota pragaro aikštė“, ir kurioje turėjome labai labai saugotis vagių. Aikštė tikrai šokiravo. Ji buvo praktiškai tuščia. Jokio chaoso, jokių kišenvagių. Apskritai - tik vienas kitas praeivis. Visai ramiai nupėdinome iki metro ir pavažiavę porą stotelių susiradome savo apartamentus šalia Piazza del Gesu. Tobula vieta! Viskas (geležinkelio stotis, uostas, metro stotelė, populiarioji Toledo gatvė) visai šalia, pasiekiama pėsčiomis, pro langą matosi ne kaimyniniai langai, o aikštė, tolumoje - Vezuvijus.

Pasilikę lagaminus ir kiek atsikvėpę, vėl išėjome į miestą. Planas buvo prisėsti kažkur prie vandens ir išgerti aperityvo. Kai ieškai tobulos vietos, tai nėra taip paprasta. Tad gerokai paklaidžiojome po miestą, nes labiau vadovavomės ne Google Maps’u, o intuicija. Bet jau iš to pirmo pasivaikščiojimo supratau, kad Neapolis man labai patinka. Intuicija mūsų neapgavo - susiradome tobulą vietą krantinėje netoli Kiaušinio pilies (Castel dell‘Ovo) su vaizdu į jachtas, Vezuvijų, o peizažą vis pagyvindavo pražygiuojančios kažkokios procesijos. Gavome ne tik Limoncello Spritz, bet dar ir visokių užkandukų, riešutukų (į kainą įskaičiuota, visas tas gėris - 10 eurų), tad galėjome ramiai pastumti vakarienės laiką tolyn ir mėgautis gėrimu bei vaizdais. Judėti niekur nesinorėjo, nes prie laidos artėjanti saulė tarsi išmanus dailininkas keitė vaizdus, perspalvindama jachtas ir Vezuvijų vis kitomis spalvomis.

Ekskursija po Neapolį su Gide

Kitą rytą mūsų laukė išsami pažintis su Neapoliu - ekskursija su lietuve gide Vitalija (www.kaipprisijaukintineapoli.lt). Kelionė, prasidėjusi senamiesčio (Centro Antico) centre, vedė per skirtingas Neapolio gatveles ir rajonus iki pat didingos pagrindinės miesto aikštės Piazza del Plebiscito. Iš tiesų tai buvo ne tik įdomus pasivaikščiojimas per skirtingus miesto rajonus, bet ir pažintis su tikrai spalvinga Neapolio istorija, prasidėjusia 470 metų pr. Kr.. Toje istorijoje pynėsi žiaurūs ir absurdiškai juokingi įvykiai, tragedijos ir komedijos, tarsi viso to atspindys, visai šalia - ir besišaipanti Pulcinela kaukė, ir katakombos, papuoštos kaukolėmis, primenančiomis apie visų laukiančią lemtį.

Katalikiškas, giliai tikinčių žmonių miestas? Gal, bet visai šalia sutinkame burtininką (?) Scartelado, palaiminusį mus gausiai pabarstant druska. Prietarai čia dar labai gyvi. Kontrastai akivaizdūs ir miesto architektūroje. Triukšmingieji Ispaniškieji kvartalai (Quartieri Spagnoli) - garsūs savo chaosu, virš galvų kabančiais skalbiniais ir motociklininkais, pralekiančiais vos per plauką nuo pėsčiųjų. Ir visai netoli jų - jau minėta Piazza del Plebiscito, rami ir išdidi aikštė, su Karalių rūmais, kiek toliau - pakrantėje išsirikiavę didingi pastatai - jausmas toks, kad patekai į kitą miestą. Ir mums dar pasisekė, kad Neapolyje viešėjome pirmą mėnesio sekmadienį, kai lankymas valstybiniuose muziejuose nemokamas.

Ekskursiją su gide baigėme visai šalia Karališkųjų rūmų, buvusios karalių rezidencijos, tad pirmiausia patraukėme link jų. Eilė buvo, bet tikra neilga, palaukti teko gal 10-15 min. Apsilankyti vertėjo - stulbinanti salių prabanga, freskos, paveikslai. Energijos dar užteko ir Archeologijos muziejui, kuriame saugomi radiniai iš Pompėjų, Herkulanėjaus (Herculaneum) ir kitų vietovių. Planavome čia tik trumpai apsižvalgyti, bet užklupęs lietus ir tikrai įdomūs eksponatai šį planą pakoregavo - muziejų apžiūrėjome labai atidžiai. Pasakodama apie Neapolį gidė paminėjo, kad miestą galima atrasti per skirtingus jo sluoksnius ir palygino jį su lazanija. Kad tai tikra tiesa - netrukome įsitikinti.

Neapolio Požemiai ir Santa Chiara Kompleksas

Kitą dieną pažinome Neapolį dar giliau - tiesiogine prasme, nes ryte leidomės į Neapolio katakombas. Ekskursijų po požemius net keli variantai. Neapolio požemių pradžia - priešistoriniai laikai. Jau III a. pr. Kr. graikai čia iškirto tufą, naudotą miesto sienoms ir šventykloms statyti, o vėliau romėnai sukūrė ištisą akvedukų tinklą. Šie siauri tuneliai aprūpindavo vandeniu fontanus ir gyvenamuosius namus. 20-ame amžiuje, kai požeminė vandentiekio sistema buvo apleista, šie tuneliai Antrojo pasaulinio karo metu virto slėptuvėmis nuo bombų.

Toliau mūsų plane - Santa Chiara kompleksas - įspūdingas ansamblis, jungiantis baziliką, vienuolyną, kapavietes ir archeologijos muziejų. Įdomi komplekso istorija (jis pradėtas statyti 14-ame amžiuje), bet drįstu manyti, kad didžioji dalis turistų užsuka, nes čia tiesiog labai gražus kiemas: sodas su apelsinmedžiais, jo viduryje - aštuoniakampės kolonos ir suoleliai, puošti spalvingomis majolikos plokštėmis, kiemą juosia arkados, ištapytos laiko jau gerokai paliestomis freskomis. Atsikvėpę čia galime toliau žingsniuoti per miestą link Vomero kalvos. Mūsų tikslas - Sant'Elmo tvirtovė (Castel Sant'Elmo).

Kelionė į Vezuvijų ir Pompėjus

Kelias dienas stebėję Vezuvijų per atstumą, kas rytą sveikinęsi su juo pro savo kambario langą, vieną dieną suplanavome jį aplankyti. Tiksliau, net tik jį, bet ir šalia esantį miestą Pompėjus. Tikrai nesuklysiu sakydama, kad tai vienas garsiausių archeologinių objektų pasaulyje, dažnai vadinamas „miestu, kurį sustabdė laikas“. Kadaise tai buvo klestintis romėnų miestas, įkurtas VI a. pr. 79 m. rugpjūčio 24 d. miesto gyvenimą sustabdė staiga išsiveržęs Vezuvijus.

Pelenų ir uolienų sluoksnis užkonservavo miestą beveik 1700 metų. Labai įspūdingas yra Pompėjų amfiteatras - seniausias išlikęs mūrinis amfiteatras pasaulyje, pastatytas 70 m. pr. Kr. Jame tilpdavo apie 20 tūkst. žiūrovų, atėjusių stebėti gladiatorių kovų. Taip pat galima aplankyti pirtį, prabangias vilas su mozaikomis ir freskomis, kurios iki šiol žavi intensyviomis spalvomis, netgi viešnamį. Vienas labiausiai sukrečiančių įspūdžių - tai gipsiniai žmonių atspaudai, liudijantys tragišką jų paskutinių akimirkų dramą.

Po Pompėjų kitas objektas - tragedijos kaltininkas Vezuvijus. Šis ugnikalnis stūkso apie 9 km nuo Neapolio, jo aukštis - apie 1 281 m. Tai vienintelis aktyvus žemyninės Europos ugnikalnis. Jo krateris yra maždaug 650 metrų pločio ir apie 230 metrų gylio. Nors pasirūpinome bilietais iš anksto (vietoje jų nenusipirksite, nėra jokių kasų), visgi jau teko pirkti juos su pavežėjimo paslauga, nes kitų bilietų jau nebuvo likę.

Tad iš Pompėjų traukiniu (tiksliau dviem traukiniais, nes ne visi stoja mums reikalingoje stotelėje), pasiekėme Ercolaną, o iš jo autobusu mus atvežė iki Vezuvijaus. Autobusas išleido nedideliame parkinge, esančiame apie 1000 metrų aukštyje, o iš čia jau toliau - nuosavomis kojomis. Iki kraterio viršūnės ėjome apie pusvalandį. Ėjimas lengvai kylančiu taku nebuvo sunkus net man, tik su viena sveika ranka. Didžiausias iššūkis buvo lanai smarkus vėjas. Pats vulkanas ir krateris nepasirodė kažkuo įspūdingi.

Neapolio Virtuvė

Visa mūsų kelionė truko savaitę, Neapolyje praleidome keturias dienas, ir turiu pripažinti, jos tikrai neprailgo. Tiesą sakant, dar tikrai liko įdomių neaplankytų vietų, bet nesinorėjo visą laiką tik bėgioti po muziejus, kad ir kokie įspūdingi jie būtų, ar lėkti per miestą, dedant pliusus prie Google Maps‘e sužymėtų lankytinų vietų. Tad radę laiko ramiai pasivaikščiojome po prabangų Chiaia rajoną, prasiėjome krantine, apžiūrėjome vietinius paplūdimius. Piazza del Plebiscito atsiveria platesnės, elegantiškesnės gatvės, o Chiaia rajonas žavi savo prabanga, madingomis parduotuvėmis ir stilingais barais.

Pasakoti apie Neapolį ir nepaminėti maisto būtų tikrai neatleistina. Kas ką žino apie Neapolį - galima diskutuoti, bet kad šis miestas - picos gimtinė, manau, tai prisimena kiekvienas. Taip, būtent čia sukurta garsioji Margherita pica - pagaminta 1889 metais ir taip pavadinta Italijos karalienės Margheritos garbei. Valgėme picą populiariausiose ir garsiausiose Neapolio picerijose, taip pat ir „Sorbillo“, „L'Antica Pizzeria da Michele“, ypač išgarsėjusioje filme „Valgyk, melskis ir mylėk“ su Julia Roberts. Beje, iš visų valgytų picų, pastarojoje ji buvo prasčiausia. Nedrįsčiau sakyti, kad ji buvo neskani, tikrai ne, tiesiog kitose picerijose picos buvo dar skanesnės. 🙂

Dar viena gidės Vitalijos rekomenduota įdomi vieta - „Pesceria Azzurra“. Turguje esanti valgymo vieta, kurios staliukai sustatyti tiesiog gatvėje ir prie kurių nusidriekia eilės. O jei jau ieškote labai išskirtinės vietos, užeikite į „Gran Caffè Gambrinus“. Čia jus pasitiks uniformuoti barmenai, nuostabiai dekoruotos salės ir, žinoma, viliojantis kavos aromatas. Kad jau neabejotumėte, jog patekote į išskirtinę vietą, appažiūrėkite kairėje esančią vitriną, kur iki šiol saugomi neplauti kavos puodeliai, iš kurių gėrė popiežius, garsūs politikai, pramogų pasaulio žvaigždės. Už puodelį espresso čia sumokėsite 1,8 euro, už cappuccino - 2,8 euro. Anot mūsų gidės Vitalijos, skaniausi kepiniai mieste - „Scaturchio“ kepyklėlėje, kur galima nusipirkti ir tradicinę babą (2,2 euro, man vienai ji kiek per didelė), ir sicilietiškų kanolių, ir kitų gardumynų. Neapsivalgyti ir nesustorėti - sudėtinga.

Ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Be jokios abejonės. Nes Neapolis - tai nuotykis, į kurį norisi pasinerti dar ir dar kartą. Gerai. Žmonės malonūs ir paslaugūs, praleidžia, padeda. Net picerijoje „L'Antica Pizzeria da Michele“ picą išsinešti gavau be eilės, spėju, būtent dėl sutvarstytos rankos. Ir tikrai nesiryžčiau keliauti praėjus savaitei ar dviem po traumos, kai dar skauda, kai dar nesi apsipratusi gyventi su viena normaliai funkcionuojančia ranka.

Praha: Elegantiška Dama

Jei Prahą įsivaizduočiau kaip moterį, ji būtų elegantiška dama, vilkinti ilga, puošnia suknele, savo siūlėse slepiančia šimtmečių istorijas. Jos šelmiškos šypsenos prasmę pavyktų perprasti tik artimiau ją pažinus. Kartais ji atrodytų rami ir santūri kaip gotikinė katedra, o kitą akimirką - lengvabūdiška, kviečianti prisėsti gatvės kavinėje ir gurkšnoti vyną žvelgiant į srūvančius Vltavos vandenis. O gal ne, gal ji kvepėtų kava ir šviežiai keptais tradiciniais kolache pyragėliais, kalbėtų lėtai, su lengva ironija ir žvilgsniu kviestų sekti ją siauromis senamiesčio gatvelėmis.

Prahoje lankiausi trečią kartą, bet pirmieji du buvo ganėtinai seniai, tad nusprendžiau dar kartą pasižvalgyti po populiariausias lankytinas jos vietas. Juo labiau, į šią kelionę pakvietę „CzechTourism“ pasiūlė savarankiškai atrasti šį miestą, o kaip gidą pasitelkti Prahos svečio kortelę (Prague Visitor Pass), įvardijančią svarbiausius objektus ir leidžiančią kortelės turėtojui didžiąją jų dalį aplankyti nemokamai. Taigi, susipažinkime dar kartą, ponia Praha! Neslėpsiu - mėgstu pasižvalgyti po miestus iš aukščiausių bokštų.

Prahos Panorama ir Astronominis Laikrodis

Pažintis su Praha prasidėjo nuo Senosios rotušės bokšto, siekiančio net 69,5 metrus. Nuo jo atsiveria nuostabi miesto panorama - raudoni senamiesčio stogai, daugybė bokštų, dėl kurių Praha kartais vadinama „šimto bokštų miestu“, vingiuojanti Vltava, vaizdas į pilies kalvą. Bokštas garsus ne tik aukščiu, bet ir garsiuoju astronominiu laikrodžiu Orloj, skaičiuojančiu laiką jau nuo 1410 metų. Kiekvieną valandą čia susirenka minios stebėti, kaip atsidaro du langai ir juose pasirodo 12 miestą sveikinančių apaštalų. Laikrodžio šonuose galima pamatyti skeletą, skambinantį varpeliu, turką, purtantį galvą, šykštuolį su pinigine, pilna pinigų, ir Tuštybę, žiūrinčią į veidrodį. Visas spektaklis baigiasi auksinio gaidžio giedojimu ir bokšto varpo skambėjimu.

Klementinum ir Astronomijos Bokštas

Visai netoli jos - Klementinum - antras po Prahos pilies pagal dydį istorinių pastatų kompleksas, mokslo ir kultūros centras. Jau daugiau kaip 200 metų čia įsikūrusi Čekijos nacionalinė biblioteka, kurios fonduose saugomi vertingiausi rankraščiai. Įdomiausia Klementinum vieta - įspūdinga Barokinė salė, sakoma, viena gražiausių pasaulio bibliotekų, kur kiekviena knygų lentyna atrodo tarsi meno kūrinys. Gaila, kad ją galima apžiūrėti tik žvelgiant pro įėjimą, užeiti vidun nepavyks. Beje, čia taip pat yra 68 m aukščio Astronomijos bokštas, iš kurio dar kartą pasigrožime Prahos panorama.

Karolio Tiltas ir Prahos Pilis

Planuose - dar vienas Prahos „must“ objektas - Karolio tiltas, populiarus ir tarp turistų, ir tarp sekmadienio popietę išėjusių pasivaikščioti vietinių gyventojų. Fotografuojame tiltą, juo lėtai vaikštinėjančius žmones. Tada kyla mintis apžvelgti jį iš Senamiesčio tilto bokšto. Grįžtame atgal iki tilto pradžios ir kopiame laiptais aukštyn. Čia jau jokio lifto nėra, tenka pasikliauti nuosavomis kojomis. Na, dėl vaizdo - tiltas matosi puikiai, tik nuo Senosios rotušės vaizdas į miestą kur kas įspūdingesnis, tad taupydama laiką bei pinigus rinkčiausi pirmąjį.

Viena iš legendų pasakoja, kad imperatorius Karolis pradėjo statyti tiltą tiksliai 1357 m. liepos 9 d. 5 val. 31 min. Pasirinktas laikas esą buvo palankus dėl saulės ir Saturno išsidėstymo, o taip pat dėl simbolinės nelyginių skaičių sekos (1-3-5-7-9-7-5-3-1). Kita legenda tikina: statant tiltą į skiedinį buvo dedama kiaušinių, vyno ir pieno, kad tiltas išliktų stabilus daugybę amžių. Tiltas - tikra trisdešimties barokinių skulptūrų galerija. Tarp jų labiausiai išsiskiria šv. Jono Nepomuko statula.

Taigi, Karolio tiltu išSenamiesčio žingsniuojame į Prahos dalį, vadinamą Mažuoju miestu (Mala Strana). Mūsų tikslas - ant kalvos stūksant Prahos pilis, bet pakeliui dar nusukame Vrtba sodus. Matėme jų nuotraukas, tad įsivaizdavome erdvią teritoriją tarp namų, ir pirmą kartą tiesiog praeiname nepastabėdamos įėjimo. Toliau žingsniuojame, tiksliau - lipame aukštyn link Prahos pilies, kuri tūkstantį metų buvo Čekijos karalių, paskui - ir prezidentų rezidencija. Teigiama, kad Prahos pilies teritorija - didžiausias senovinis pilies kompleksas pasaulyje.

Išvados

Visa mūsų kelionė truko savaitę, Neapolyje praleidome keturias dienas, ir turiu pripažinti, jos tikrai neprailgo. Tiesą sakant, dar tikrai liko įdomių neaplankytų vietų, bet nesinorėjo visą laiką tik bėgioti po muziejus, kad ir kokie įspūdingi jie būtų, ar lėkti per miestą, dedant pliusus prie Google Maps‘e sužymėtų lankytinų vietų. Tad radę laiko ramiai pasivaikščiojome po prabangų Chiaia rajoną, prasiėjome krantine, apžiūrėjome vietinius paplūdimius. Piazza del Plebiscito atsiveria platesnės, elegantiškesnės gatvės, o Chiaia rajonas žavi savo prabanga, madingomis parduotuvėmis ir stilingais barais.

Miestas	Apgyvendinimas	Pagrindinės lankytinos vietos	Maisto kainos (pica)
Neapolis	Apartamentai šalia Piazza del Gesu	Castel dell'Ovo, Piazza del Plebiscito, Pompėjus, Vezuvijus	Margherita - 6-7,5 eurai
Praha	Nenurodyta	Senosios rotušės bokštas, Karolio tiltas, Prahos pilis	Nenurodyta

---