Šiame straipsnyje apžvelgiama Gintaro Steponavičiaus biografija, siekiant atskleisti jo gyvenimo kelią, veiklą ir įtaką.
Ankstyvieji metai ir šeima
Mano šaknys įaugusios į Dzūkijos žemę. Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, visas jų gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią. Abu tėvai - Motiejus ir Anelė Tumosaitė buvo kilę iš Krikštonių kaimo, Lazdijų rajono; susituokę kurį laiką gyveno Krikštonyse ir tik prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse.
Augome keturi broliai: Jonas, Vladas, Albinas ir aš - pagrandukas. Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos.
Religinis auklėjimas
Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Be to, dar ir tretininkė. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero. Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, pradėjau lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja.
Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turėsiu eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravau: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Žinoma, tuo visus pralinksminau. Po dviejų savaičių mokymo priėjau tik išpažinties, nes tikriausiai visi matė, kad priimti Komuniją dar esu per mažas. Klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo labai geras, tėviškas, todėl nei pirmoji, nei vėlesnės išpažintys nekeldavo jokių sunkumų.
Mokykla ir jaunystės pomėgiai
Neramūs metai - ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys. Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų. Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį.
Kitas pokario prisiminimas - po Kūčių vakarienės ruošiamės miegoti, ir vėl kažkas beldžiasi į duris. Prisimenu pirmąjį tardymą. Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę ją pamačiau.
Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją. Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau butų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti Kroniką ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.
Fotografijos aistra
Sugrįžęs iš kariuomenės brolis Jonas padovanojo man du fotoaparatus Fotokor ir Zenit; vienas tinkamas fotografuoti ant fotoplokštelių, kitas patogesnis, bet nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo. Klebono bibliotekoje radau lietuvišką fotografijos vadovėlį, todėl godžiai rijau fotografijos pradmenis.
Eksperimentas pavyko, ir nuo to meto nepatogų Fotokorą su plokštelėmis numečiau šalin. Jaučiausi beveik didvyris - pats fotografuoju ir pats darau norimo dydžio fotografijas. Tada dar nenumačiau, kad šios fotografijos pamokos labai pravers, kai reikės daryti Kronikos mikrofilmus, bet Viešpats visada mato toliau už vaiką, kuriam dar rūpi tik pramogos.
Įtaka ir pašaukimas
Pašaukimo daigai. Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai.
Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje radau daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu.