Mongolija - visiškai ne ta Žemė, kurioje gyvenate Jūs. Įsiliejus į atvirus stepių ir dykumos fonus, dažniau galima sutikti jakų, ožkų, arklių ar kupranugarių bandas nei žmones, dažniau įmanoma išgirsti skambias vėjų melodijas nei mašinų gausmą.
Gobio dykuma - antra pagal dydį pasaulyje, kuri šiaurėje liečia Mongolijos lygumas ir stepes bei Altajaus kalnus, pietvakariuose pasiekia Tibeto plynaukštę ir atitenka šiauriniams Kinijos regionams. Tai nėra vientisa smėlio dykynė.
Beribiame klajoklių pasaulyje laiko, atstumų ir patogumo matai - kitokie, o kasdienybę diktuoja laukinė aplinka ir rūstus klimatas.
Kviečiame į mistinės romantikos kupiną kelionę, kol archainės nomadų (klajoklių) kultūros nesurijo arši globalizacija ir kol jos istorijos galybės bei laukinių žemės plotų nepasisavino masinis turizmas. Keliaujant po Mongoliją, kiekvieną reginį lydės jausmas - toks stiprus, gilus kaip ir šimtametė klajoklių pasaulėžiūra.
GRŪDOS sukurtas maršrutas po Mongoliją prasideda ir baigiasi Ulan Batore. Nuo vaizdingos kalvos matysite permainas išgyvenančią ir modernėjančią Mongoliją, o buvusioje paskutinio šalies chano rezidencijoje nusikelsite į neramų XX amžių.
Vyksite į Hustai nacionalinį parką, kuriame gyvena paskutiniai ir tokie vieninteliai šioje planetoje laukiniai arkliai. Laisvę ir polėkį gaudysite ir Gorki-Tereldž nacionalinio parko slėniuose, kurie stebina įdomiausiais uolų dariniais, primenančiais žmogaus kūrinius.
Stepių toliuose ieškosite Čingischano legendos užuominų ir jų atrasite pačiais įspūdingiausiais pavidalais. Seksite ne tik žinomiausio visų laikų Azijos karvedžio, bet ir dinozaurų pėdsakais! Jūs iš tikro pabuvosite Gobio vietovėse, kuriose aptinkamos išnykusių gigantiškų roplių fosilijos ir prieš milijonus metų sustingę kiaušiniai.
Jums savo kerus mes liepsnojančių spalvų Bajanzago uolos. Jus hipnotizuos švelnios kaip kašmyras ir blizgios kaip šilkas smėlio kopos.
Jūs važiuosite Tibeto budizmo keliais - aplankysite istoriškai svarbiausius ir pačius vaizdingiausius Mėlyno dangaus šalies vienuolynus, juose šifruosite ypatingą skaičių - 108 ir kitus sakralius simbolius, dievybių ir bodisatvų veidus.
Aiškinsitės magijos persmelkto šamanizmo paslaptis. Senąją klajoklių žemės dvasią pažinsite per garsus, spalvas ir kaukių šokius, kuriuos Jums rodys garsusis ansamblis „Tumen Ekh“.
Iš arti stebėsite ir visiškai žemišką vietinių gyvenimo pusę. Nakvosite jurtose, svečiuositės pas klajoklių šeimą, ragausite mongoliškus naminius patiekalus ir skirtingai padarytus pieno gėrimus.
Galėsite patikrinti, kiek Jumyse yra nomadiško azarto, ir išbandyti šaudymą iš lanko.
Sainbainau! - būsite pasveikinti mongoliškai, lėktuvui nusileidus tarptautiniame Ulan Batoro Čingischano oro uoste. Jūs jau - antroje pagal dydį planetos valstybėje, kuri neturi priėjimo prie jūros.
Beveik 30 kartų už Lietuvą didesnė šalis, o joje žmonių gyvena maždaug tiek pat, kiek pas mus. Iš jų bene trečdalis telkiasi sostinėje, apie 2 milijonai išsisklaidę po miestelius - sumus ir stepių bei Gobio dykumos platybes, Altajaus priekalnes.
Kad geriau suvoktumėte šios šalies dvasią ir jos apimtis, pradžiai įsivaizduokite: bekraštės laukymės, kuriose dešimtis ar šimtus kilometrų galite nesutikti nė vieno žmogaus, tačiau visada sutiksite gyvulių - laukinių arba naminių. Jie palaidi nuo savo šeimininkų jurtų nueina ganytis nematuodami atstumų.
Netrukus ir patys visa tai pamatysite, o tada iš esmės suprasite klajoklių mintį: Mongolija - tai šalis, kurioje gyvena 3 milijonai žmonių, turintys pasirūpinti 50 milijonų gyvūnų. Šiame stiprių vėjų skrodžiamame krašte esti vos keli miestai, kur už nomadų kerdžių būtį po laukiniu dangumi ryškesnis šiuolaikiškas gyvenimas, kai horizontą užstoja daugiausia ne jurtų gaubtai, o modernių namų stogai.
Jei Jums rūpi jau prieš kelionę „įeiti“ į šį klajoklių ir šamanų kraštą, rekomenduojame pažiūrėti pastarojo meto filmų apie tradicinių ir šiuolaikinių vertybių susidūrimą Mongolijoje. Juose išvysite natūralius laukinius peizažus ir į juos besiskverbiančias naujoves, vietos gyventojų papročius ir dabartinius iššūkius. Iš pirmo įspūdžio visa tai gali atrodyti kaip sufantazuota ir mitologizuota egzotika.
Jau ir žiūrėdami filmus pastebėsite, kad sostinė smarkiai išsiskiria iš viso Mėlyno dangaus šalies paveikslo kaip gatvėmis ir daugiaaukščiais apstatytas, nuo šviesų mirgantis taškelis. Tačiau miestas iki galo neužmaskuoja jį supančių plikų kalnagūbrių.
Važiuodami iš oro uosto, matysite žalsvas dykynes, kur tik šen ten išdygę modernūs pastatai. Tik artėjant prie centro, erdvės vis labiau pildosi daugiabučiais, prekybos centrais, viešbučiais.
Ulan Batoras įkurtas XVII amžiuje ir ilgą laiką buvo vadinamas Urga - „jurtos rūmais“ arba Ich Churė - „didžiąja stovykla“. Ulan Batoru - „raudonuoju didvyriu“ - miestas pavadintas praeito amžiaus tautos gelbėtoju paskelbto Damdino Sukhbataaro garbei.
Jis padėjo tarp didžiųjų galiūnių - Rusijos ir Kinijos - ištįsusiai Mongolijai išsivaduoti nuo milžinišką apetitą turėjusių kinų ir savo šalį nubloškė tiesiai į sovietų armijos glėbį. Vienas jos gyvųjų palikimų - budizmas. Į šamaninę Mongoliją atjautos religija iš kaimyninio Tibeto atkeliavo XIII amžiuje.
Nuo tada didelį autoritetą turėjusios šamaninės jėgos ir pykosi, ir pynėsi su budistinėmis tradicijomis. XVI amžiuje klajoklių žemėse galutinai prigijo iš Tibeto kilusio dvasinio mokytojo Tsonkapos sukurtos Gelug - „dorybingųjų“ mokyklos mokymai. Dėl skiauterėtų galvos dangalų spalvos jos mokiniai dar vadinami geltonkepuriais.
Didelės įtakos budizmo sklaidai Mongolijoje turėjo ir lemtingas tuomečio šalies valdovo Altan Chano susitikimas su Tibeto dvasiniu vadovu Sonamu Gyatso, trečiuoju Tsonkapos įpėdiniu. Jam Altan Chanas suteikė Dalai Lamos - „mokytojo vandenyno“ - titulą, juo apdovanojo ir prieš tai gyvenusius du tiesioginius Tsonkapos mokinius Geduną Drupą ir Geduną Gyatso.
Įsitvirtinusi Dalai Lamų tradicija vis dar gyva. Tenzinas Gyatso, Dalai Lama XIV, nuo kinų komunistų priespaudos iš okupuoto gimtojo Tibeto pabėgo į Indiją ir gyvena Daramsaloje.
Jis Mongolijoje ypač mylimas ir gerbiamas. Apsistoję viešbutyje (esant galimybei) ir papietavę, vyksite į netoli miesto centro įsikūrusį Gandano vienuolyną - vieną svarbiausių šalies budizmo buveinių.
Visas pavadinimas Gandantegchenling pažodžiui būtų verčiamas kaip „didžioji pilno džiaugsmo vieta“. Geltonkepurių vienuolynas tuometėje Urgoje iškilo 1838 metais.
Dabar jame gyvena apie 600 vienuolių. Į Gandaną patekę pro pagrindinį įėjimą, žiūrėkite, kaip vietiniai vienuolyną lanko pagal laikrodžio rodyklę sukdami korą - šventąjį ratą.
Tibeto budizmo išpažinėjai tradiciškai šventavietėse laikosi būtent tokios krypties. Patyrinėkite aplinką - ir vienuolyno kiemus, ir vidų. Visi pastatai ir atributai čia turi savo prasmę - ir mistinę, ir praktinę. Stebėkite, kaip pamaldieji pasauliečiai atlikinėja ritualus: kaip degina smilkalus arba specialiai įkvepia jų dūmų, kaip suka maldos malūnus.
Išvysite, kaip žmonės nusilenkinėja Tsonkapos statulai. Pagrindinėje šventykloje vietiniai atnašauja atjautos bodisatvai - Čenrezi (Avalokitešvarai). Geltonkepuriai Dalai Lamą laiko jo žemiškąja apraiška.
Garsioji mantra om mani padme hum irgi siejama būtent su Čenrezi. Jo 26 metrų aukščio statula Gandano vienuolyne apipinta įvairiausių pasakojimų.
Rytinėje vienuolyno pusėje yra keturi budizmo filosofijos koledžai. Čia vienuoliai studijuoja, medituoja, tam tikru metu rengia religines ceremonijas, o laisvu laiku ilsisi, šnekučiuojasi, susitinka su artimaisiais, konsultuoja ištiktus bėdos pažįstamus. Pajusite, kad gyvenimas Gandane turi savitą tvarką ir energiją.
Ulan Batoro apžvalgą tęsite pagrindinėje - Čingischano aikštėje. Ši centrinė miesto vieta žymi moderniąją šalies istoriją.
Dar visai neseniai ji buvo vadinama revoliucionieriaus Sukhbataaro, apie kurį jau šiek tiek sužinojote, vardu - vietiniai iki šiol iš įpročio šią aikštę taip ir vadina. Apžiūrėsite ją supančius pastatus.
Šiauriniame aikštės gale stūkso 1951 metais pastatyti Vyriausybės rūmai su trijų svarbiausių Mongolijos imperijos valdovų statulomis - Čingischano, jo trečiojo sūnaus Ogedeichano ir anūko Kublaichano. Atsisukę į pietinę pusę, pamatysite Lenino klubo pastatą, o už jo, - kitų neaukštų modernių namų fone, iškilusį šiuolaikinės Mongolijos simbolį - stiklinį Mėlyno dangaus dangoraižį.
Į vakarus nuo aikštės išsidėstę bankų, biržų pastatai, įsikūrusi miesto administracija, centrinis paštas, o rytinėje dalyje - Operos ir baleto teatras.
Vėliau viešėsite Nacionaliniame Mongolijos istorijos muziejuje. Čia priartėsite prie šalies senovės, etnografinės kultūros ir XX amžiaus.
Leiskite pirmiesiems įspūdžiams susigulėti ir išsigryninti. Pusryčiai. Atsisveikinsite su miestu. Nusiteikite savaitę praleisti aplinkoje, kur nėra jokių žmonių ir gyvūnų teritorijos padalijimų, labai mažai kur esti ribos ir tarp komercinių ir vadinamųjų neturistinių vietų.
Pasukę nuo Ulan Batoro į vakarų pusę, važiuosite į Hustai nacionalinį parką, garsų dėl jame gyvenančių paskutinių tikrų laukinių arklių. Jie vadinami prževalski - XIX amžiaus rusų tyrinėtojo vardu - arba takhi - „dvasia“.
Gali būti, kad pakeliui regėsite bandas arklių, tačiau jie prijaukinti žmonių - kaip ir jakai, karvės, avys... Nebūtinai šalia jų bus piemuo. Gali ir nesimatyti jurtos, kurioje gyvena kerdžius. Mongolijoje naminiai gyvūnai dažniausiai laikomi palaidi. Naujų žolės plotų jie ieško ir toliau nuo šeimininkų namų.
Stambieji kanopiniai paprastai turi tatuiruotes, kurios žmonėms padeda atskirti savo augintinius nuo svetimų ir juos suskaičiuoti, juolab kad auginamų gyvulių skaičius - nemenkas: šeimai įprasta laikyti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų galvijų. Pastebėsite, jog klajokliams gyvuliai - gyvybiškai svarbūs. Jie teikia visapusiškos naudos ir leidžia išgyventi net ir per šiurkščiausius šalčius.
Mongolai geria ir karvės, ir jako patelės, ir ožkos, ir kumelės pieną bei iš jo gamina alkoholį, sviestą, jogurtą, sūrį. Pats svarbiausias Mongolijos gyventojų stiprybės šaltinis - mėsa ir jos riebalai. Rūstaus klimato šalies žmonės nė dienos nepraleidžia be avienos ar jautienos.
Gyvulių vilną jie panaudoja buityje įvairiais tikslais: siuvasi šiltas antklodes, drabužius, gydomuosius diržus, vilnos pluoštais dengia jurtos vidų. Ir Jūs turėsite galimybių įsijausti į nomadų (klajoklių) aplinką.
Štai jau šiandien nakvosite ne įprastame viešbutyje, o jurtų stovykloje, klajoklių kaimynystėje. Svečiams skirtos jurtos yra erdvesnės, tačiau jos įrengtos visiškai tokiu pačiu principu kaip ir tradiciniai vietinių būstai. Apskritimo formos palapinė, kurios karkasas - medinis, pastatoma arba išrenkama per kelias valandas.
Joje lovos, spintelės, lentynos išdėstomos šonuose. Per vidurį, tarsi atkartojant visatos centrą, įrengiama geležinė krosnis. Prie jos jauku sušilti ir pasišnekučiuoti. Labiau pasiturinčios šeimos turi po dvi ar daugiau jurtų. Kai kurie padaro laikiną aptvarą gyvuliams, pasistato atskirą virtuvėlę.
Žmonės įsirengia lauko tualetą, o dėl kuklių vandens resursų ir nuolatinio judėjimo iš vienos vietos į kitą vonios neturi, vandenį laiko dideliuose kubiluose ar kibiruose ir nebent pasidaro prausyklas. Klajokliai gyvenamąją vietą įprastai keičia kas tris keturis mėnesius, todėl jų turtas turi užimti kuo mažiau vietos, kad būtų kuo lengviau persikraustyti.
Jurtų stovyklose, kuriose gyvensite, dėl didesnio patogumo keliautojams atskirose patalpose įrengti dušai, tualetai taip pat šalia veikia nedidelis restoranas. Nusiteikite nestandartinėms gyvenimo sąlygoms.
Turėsite mažiau komforto ir mažiau pasirinkimo nei Jums gali pasiūlyti kitos Azijos šalys, kur turizmo industrija smarkiai išvystyta.
Jurtų stovyklą - tai pats populiariausias apgyvendinimo tipas Vidurinėje Azijoje.
Jurtų stovykla paprastai susideda iš 20-30 atskirų, tradicinių mongoliškų jurtų.
Kelionės vadovai:
- Aukštos kvalifikacijos kelionės vadovė Neringa Lūžienė - idealistė, baigusi VU klasikinės filologijos studijas, 25 - erius metus VDU atidavusi dalininimuisi savo žiniomis ir patyrimais.
- Kelionės vadovė Goda Juocevičiūtė - žurnalistė, publicistė, knygų autorė, orientalistė ir budizmo žinovė.