pints and crafts

Alienum phaedrum torquatos nec eu, vis detraxit periculis ex, nihil expetendis in mei. Mei an pericula euripidis, hinc partem ei est. Eos ei nisl graecis, vix aperiri elit

Get social:

Image Alt

Lenkiškos ir Lietuviškos Kiaulienos Skirtumai: Kokybė, Auginimas ir Poveikis Sveikatai

Jau penkiolika metų aš nuolat pabrėžiu, kad maisto prekių parduotuvėse iš tikrųjų nėra maisto, o tik maisto produktų surogatai. Tačiau niekas tuo netiki ir net bijo žinoti.

Kiaulienos Kokybė Lietuvoje

Lietuvoje kiaulienos mėsos beveik nebėra, išskyrus kelis ūkininkus, auginančius kiaules savo reikmėms. Parduotuvėse ir turguose prekiaujama ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kuri auginama Lietuvoje danišku greituoju būdu arba atvežta iš Lenkijos ir kitų šalių, kur taikomi tokie patys auginimo metodai.

Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais ir inhibitoriais ėsdinami paršeliai nebegali natūraliai augti. Jų organizmas nebegali suformuoti raumenų ir riebalų pagal gamtos dėsnius. Paršeliai virsta chemizuotais kiauliagyviais, todėl jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai, ypač vaikų organizmui, sukeldama įvairias ligas ir spuogų augimą.

Dešrų Gamybos Problemos

Beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų. Į jas dedami cheminiai priedai, pavojingi žmogaus organizmui, ypač vaikams: skonikliai ir skonio stiprikliai, spalvikliai, kvapikliai, konservantai, mėsos kokybės ir išvaizdos palaikytojai, genetiškai modifikuoti baltyminiai priedai, cheminiai mėsos masės didintojai. Visas vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų nedelsiant sunaikinti, o jų savininkus nuteisti už Lietuvos vaikų genocidą.

Importinės Mėsos Pavojai

Tos pačios problemos kyla ir dėl importinės jautienos bei avienos. Tik Lietuvoje užaugintų ėriukų ir avių mėsa, kurių gyvuliai natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir nėra šeriami cheminiais augimo skatintojais bei dirbtiniu pašaru, galėtų būti tinkama žmonių mitybai. Tačiau didžiausia nelaimė yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa.

Norint įsitikinti, verta išvirti sultinį iš parduotuvėje pirktos vištagyvio ir iš kaime pirktos vištos, kuri bėgiojo kieme ir lesiojo. Skirtumas bus akivaizdus.

Kodėl Mėsa Genda?

Parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą prapjovus, iš jos sunkiasi drėgmė ir nesusidaro jokia apsauginė druskos plėvelė, todėl tokia mėsa labai greitai pradeda pūti. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo, suteikiančio „rūkytą“ kvapą ir skonį, dėl to ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų.

Konservantų Problema

Mane stebina Uspaskich Kėdainių konservų fabriko darbuotojų požiūris į pirkėją: įmonės savininkai įsitikinę, kad visi Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai. Pavyzdžiui, tarybiniai rusiško „obščepito“ konservuotos „sriubos“ yra „be konservantų“, nors pagrindinis konservantas yra druska. Kėdainių konservų uogienė taip pat „be konservantų“, t.y. be cukraus, o jei be cukraus, tai ji tą pačią dieną pradėtų rūgti. Jei nerūgsta, tada yra įdėti kiti konservuojantys saldikliai. Tačiau Uspaskich produkciją reklamuoja Lietuvos ryto TV, kur kažkoks mažaraštis muzikantas, neturėdamas supratimo apie maisto gamybą, „moko“ ką, kaip ir su kuo valgyti.

Lietuviška Duona: Kas Tai Yra?

Lietuviams svarbu išsiaiškinti, kas iš tiesų yra duona. 3000 metų lietuviai kepdavo duoną iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais.

Bandos kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu. Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Ragaišiai kepami iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinamos medumi. Autentiškuose lietuviškuose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo ir kitų priedų. Šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos kepa tik duonos, bandų, bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus.

Nacionalinė Virtuvė ir Klaidingi Įsitikinimai

Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą atvežė Baltarusijos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai. Vis dėlto per 94-95 metus cepelinai labai išplito lietuvių tautoje. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų cepelinų nėra.

Klysta visi be išimties tie, kas mano, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų lenkai savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų - pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų. Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys - bigas. Sriuba „žiurek“ - tai lietuviška sriuba žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“ - tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų.

Gėrimai

Išskyrus midų ir midaus trauktines, daugiau nėra nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Maisto prekių parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių surogatai.