Koronaviruso COVID-19 pandemijos metu pasaulyje ir Lietuvoje vykdant priešvirusinių ir sveikatą gerinančių priemonių paieškai, įdėmaus tyrėjų žvilgsnio sulaukė vaistinis, maistinis, dažinis, insekticidinis, dekoratyvinis augalas - juoduogis šeivamedis, dar vadinamas juoduoju bezdu, kiaurmedžiu, sambe, štruku.

Šeivamedis (Sambucus) priklauso šeivamedinių (Sambucaceae) šeimos augalų genčiai. Tai lapus metantis, dažnai nemaloniai kvepiantis krūmas arba žemas medis, iš kurio žiedų ir uogų gaminama šeivamedžio arbata. Šis augalas paplitęs Europoje, Azijoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lapai sudėtiniai, neporiniai, plunksniški. Žiedai susitelkę į šluoteles arba skėčio pavidalo žiedynus. Žydi baltai arba gelsvai. Šeivamedžio vaisiai - juodos arba raudonos uogos.

Juodauogis šeivamedis (lot. Sambucus nigra) - tai dvimetis krūmas ar nedidelis medelis, užaugantis iki 10 m aukščio. Stiebų žievė sueižėjusi, pilkai ruda, turi storą šerdį. Lapai kotuoti, neporiškai plunksniški, elipsės formos, susideda iš 5-9 lapelių. Žiedai smulkūs, balti. Lietuvoje apyretis. Auginamas parkuose, soduose kaip dekoratyvinis, vaistinis augalas, neretai sulaukėja - pasitaiko miškuose. Mėgsta derlingus, drėgnus dirvožemius. Lietuvoje be juodojo šeivamedžio auginamos dar dvi Sambucus L. Liaudiški pavadinimai: baltasis bezdas, juodasis bezdas, dvakas, kiaurmedis, sambė, štrukas.

Šeivamedis priskiriamas vaistiniams augalams. Dažniausios šeivamedžio rūšys yra: juoduogis (juodasis) šeivamedis (Sambucus nigra), kanadinis šeivamedis (Sambucus canadensis), mandžiūrinis šeivamedis (Sambucus williamsii), peruvinis šeivamedis (Sambucus peruvianus), pietinis šeivamedis (Sambucus australis).

Šeivamedžio Istorija ir Paplitimas

Istorija byloja, kad nuo senovės Egipto laikų juoduogis (juodasis) šeivamedis buvo naudojamas daugeliui ligų gydyti įvairiose vaistinėse formulėse, taip pat maisto ruošime. Įvairias šio augalo dalis daugelį metų vartojo ne tik Viduržemio jūros pakrančių, bet ir aplinkinių regionų gyventojai. Netgi Amerikos indėnai. Yra duomenų, kad jau V a. pr. Kr. Hipokrato, Dioskoridžio ir Plinijaus buvo aprašytas vaistų, paruoštų iš juodojo šeivamedžio, vartojimas.

Mūsų laikais daugiausia šeivamedžio uogų pasaulyje išauginama Vokietijoje ir Austrijoje. Lietuvoje auga 3 šeivamedžio rūšys: labai retas žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus) bei savaime plintantys - juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra) ir raudonuogis šeivamedis (Sambucus racemosa).

Vaistinės Savybės ir Cheminė Sudėtis

Vaistinė augalinė žaliava - Vaistinei žaliavai renkami šeivamedžio žiedynai (Sambuci flos; ankstesnis: Flos Sambuci), vaisiai (Sambuci fructus; ankstesnis: Fructus Sambuci), rečiau žievė ir lapai. Žiedai skinami visiškai išsiskleidę (gegužės pabaigoje-birželio pradžioje), be žiedkočių. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 40-50 C temperatūroje. Vaisiai renkami rugpjūčio-rugsėjo mėn., apvytinami ir tada džiovinami džiovykloje 60-65 C temperatūroje. Gerai išdžiūvę vaisiai turi būti raukšlėti, apvalūs, saldžiarūgščiai, lipnūs.

Legendose buvo teigiama, kad šeivamedis yra augalas, galintis pagydyti nuo visų ligų, kurios žmogų gali užpulti per visą jo gyvenimą. Dėl šios priežasties buvo manoma, kad šeivamedis gali užtikrinti ilgaamžiškumą. Šeivamedžio vanduo 18 amžiuje buvo plačiai naudojamas odai balinti ir strazdanoms naikinti.

Šeivamedžio žieduose aptinkama cholino, glikozidų ir eterinių aliejų, skatinančių prakaitavimą. Uogose yra kalio, aminorūgščių, karotino, askorbo rūgšties, fruktozės, gliukozės ir vitamino C. Viename puodelyje šeivamedžio uogų yra 52,2 mg vitamino C, 10,2 g skaidulų, 26,7 g angliavandenių, 0,7 g riebalų ir 1 g baltymų.

Šeivamedžio uogos yra fenolio rūgščių šaltinis. Tai antioksidantai, padedantys sumažinti oksidacinio streso žalą organizme. Taip pat šios uogos yra puikus antioksidantų flavonolių, kvercetino, kempferolio ir izorhamnetino šaltinis (tiesa, žieduose flavonolių yra iki 10 kartų daugiau nei uogose). Be minėtų elementų, uogose gausu antocianinų, suteikiančių būdingą tamsiai violetinę-juodą spalvą, ir pasižyminčių stipriomis antioksidancinėmis savybėmis.

• Flavainodai, fenolinės rūgštys skatina prakaitavimą, todėl tinka peršalus ar esant reumatinių sutrikimų.
• Flavanoidai tinka imuninės sistemos stiprinimui, todėl šis augalas buvo vartojamas atstatyti nusilpusiai imuninei sistemai.
• Saponinai skatina bronchų sekreciją, todėl šeivamedis yra vienas iš efektyviausių gydant viršutinių kvėpavimo takų ligas. Preparatai, kurių sudėtyje yra šeivamedžio vartojami bronchito gydymui.
• Šeivamedžio sudėtyje randama tam tiktų agliutininų (SNAs), kurie padeda apsaugoti nuo gripo viruso sveikas ląsteles.
• Juodauogis šeivamedis dar vartojamas sergant podagra, reumatu, artritu. Arbata, vartojama kiekvieną rytą prieš valgį, valo kraują. Pasižymi silpnu vidurius laisvinančiu poveikiu.

Šeivamedžio Nauda, Grindžiama Tyrimais

Šeivamedžio uogų sveikatinamosios savybės minimos dar 400 m. pr. Kr., kuomet medicinos tėvas Hipokratas šeivamedį pavadino „vaistų skrynia“.

Moksliniai tyrimais įrodė, kad juodasis šeivamedis, o ypač šio šeivamedžio uogos, turi antivirusiniu poveikiu pasižyminčių biologiškai aktyvių junginių.

Nuo 2020 m. kovo mėn. iki dabar, siekiant kontroliuoti COVID-19, Kinijoje atlikta apie 300 klinikinių tyrimų. Iš jų apie 50 - su tradicinėmis kinų priemonėmis, o 14 - derinant tradicines Rytų medicinos priemones su tradicine Vakarų medicina. Atliktų klinikinių tyrimų analizės parodė, kad tam tikri augaliniai juoduogio šeivamedžio, afrikinės palergonijos ar švitrūno ekstraktai yra veiksmingi gydant infekcines kvėpavimo takų ligas. Šeivamedžio ir afrikinės palergonijos polifenolių antivirusinis aktyvumas prieš žmogaus koronavirusus įrodytas laboratoriniais tyrimais.

Atlikus daugiau išsamių mokslinių tyrimų, buvo patvirtinta, kad juoduogio šeivamedžio žiedai ir vaisiai yra natūralus, biologiškai aktyvių junginių, pasižyminčių stipriomis antioksidacinėmis savybėmis, šaltinis. Jie gali būti naudojami gydymo tikslais taip pat profilaktikai dėl daugelio ligų:

• Kvėpavimo takų infekcijos
• Galvos skausmas
• Aterosklerozė
• Diabetas
• Artritas
• Vėžys

Be flavonoidų, fenolinių rūgščių juoduogio šeivamedžio vaisiuose yra peptinių polisacharidų, kurie taip pat vaidina svarbų vaidmenį žmogaus imuninės sistemos veikloje.

Liaudies medicinoje seniai žinoma, kad juoduogio šeivamedžio žiedai dažnai pasitarnauja kaip pirmas vaistas peršalus ar susirgus gripu. Tokia arbata taip pat tinka esant įvairiems uždegimams, nes varo šlapimą ir dezinfekuoja.

Šeivamedžio Derliaus Rinkimas ir Paruošimas

Žydi birželio-liepos mėnesiais.

Šeivamedžio žiedai renkami gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį. Nereikia rinkti dar neprasiskleidusių žiedų ir tokių, kurie yra apdeginti saulės ir parudavę. Taip pat svarbu nenuskinti visų žiedynų nuo vieno krūmo, nes rudenį šeivamedis subrandina savo puikias uogas. Surinktus šeivamedžių žiedus reikėtų paskleisti ant staltiesės, kad išsibėgiotų vabalėliai. Rekomenduojama žiedų neplauti. Džiovinti reikėtų kaip ir visas vaistažoles - pavėsyje ar vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Sudžiovintus šeivamedžio žiedus rekomenduojama laikyti medžiaginiuose maišeliuose iki 1 metų.

Šeivamedžio uogos subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Rekomenduojama uogas pirmiausiai apvytinti ir tik po to džiovinti 60-65 °C temperatūroje.

Šeivamedžių gana lengvai galima rasti senose sodybose, taip pat drėgnuose mišriuose ir lapuočių miškuose. Jų taip pat galima aptikti ir upių pakrantėse. Svarbu nerinkti šeivamedžių arti kelių, judrių gatvių ir miestų teritorijose.

Jau paruoštų naudojimui šeivamedžio žiedų ir preparatų galima įsigyti vaistinėse.

Receptai su Juodauogio Šeivamedžio Uogomis

Šeivamedžio Uogų Arbata su Rozmarinais ir Obuoliais

Ši arbata ne tik labai skani, bet ir sveika. Ji gali padėti nuo nugaros skausmo ir neuralgijos. Ją galima gerti ir šiltą, ir atvėsintą.

Jums reikės:

• 100 g šeivamedžio uogų
• 100 g obuolių
• 2 šakelių rozmarino
• 1 valgomojo šaukšto čiobrelių

Supjaustykite obuolį plonais griežinėliais ir sudėkite kartu su kitais ingredientais į karščiui atsparų indą. Jei norite, obuolio luobelę galite nulupti. Užpilkite viską verdančiu vandeniu, uždenkite dangčiu ir užklokite rankšluosčiu. Palikite brinkti 15-30 minučių ir galite mėgautis kvapniu bei skaniu gėrimu.

Šeivamedžio Uogų Arbata

1 litrui arbatos Jums reikės:

• Arbatinuko ar kito, karščiui atsparaus indo
• 4 arbatinių šaukštelių džiovintų šeivamedžio uogų
• 1 litro vandens
• Pagal poreikį cukraus ar kito pasirinkto saldiklio
• 1/2 apelsino arba citrinos (nebūtina)

Užvirinkite vandenį, tada leiskite jam truputį atvėsti. Tuo tarpu šeivamedžio žiedus supilkite į arbatinuką. Užpilkite juos karštu virintu vandeniu. Apelsiną arba citriną gerai nuplaukite ir supjaustykite griežinėliais. Sudėkite griežinėlius į arbatinuką ir palikite 10 minučių. Po to galite nukošti (nors nebūtina) ir gerti.

Šeivamedžio Žiedų Sirupas

Šis šeivamedžių žiedų sirupas puikiai tiks imuninės sistemos stiprinimui.

Jums reikės:

• Sterilizuotų butelių ar kitos stiklinės taros sirupo laikymui
• 3 valgomųjų šaukštų šeivamedžio žiedų
• 3 l vandens
• 3 kg cukraus
• 2 valgomųjų šaukštų citrinos sulčių

Surinktus šeivamedžio žiedus užpilkite vandeniu ir palikite per naktį. Kitą dieną gerai nukoškite ir į skystį suberkite cukrų. Gautą sirupą užvirinkite ir nukelkite nuo ugnies. Sirupui šiek tiek atvėsus, įpilkite citrinos sultis. Dar karštą sirupą supilstykite į sterilizuotą tarą.

Šeivamedžio Žiedų Arbata

Šeivamedžio žiedai naudojami priešuždegiminei arbatai ruošti sergant inkstų ligomis, žarnyno uždegimu, kasos ir tulžies ligomis, taip pat kvėpavimo takų ligomis.

Jums reikės:

• Puodelio arbatos paruošimui
• 1 valgomojo šaukšto juoduogio šeivamedžio žiedų
• 500 ml verdančio vandens

Šeivamedžio žiedus užplikykite verdančiu vandeniu ir palikite pastovėti 5-10 min. Prieš geriant arbatą galite nukošti. Ši arbata geriama 20 minučių prieš valgį.

Norint pastiprinti šeivamedžio veikimą, galima šeivamedžio žiedus lygiomis dalimis maišyti su liepų žiedais. Taip pat galima pridėti šiek vaistinio čiobrelio ir šalavijo.

Atsargumo Priemonės ir Šalutinis Poveikis

Svarbu atminti, jog šeivamedžio uogos gali būti ir nuodingos, jeigu nežinosite, kaip jas tinkamai vartoti. Visų pirma jos turi būti gerai prinokusios. Didelis šviežių uogų kiekis ar neprinokusios uogos gali sukelti apsinuodijimo požymius ar net rimtą apsinuodijimą.

Dauguma gydytojų laikosi nuomonės, jog šviežias šeivamedžio uogas saugu vartoti tik mažomis dozėmis. Apsinuodijimas šeivamedžio uogomis retai būna pavojingas gyvybei. Tačiau neprinokusios arba termiškai neapdorotos uogos ir žiedai gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo ar skrandžio spazmus. Didelis kiekis net ir prinokusių uogų gali sukelti rimtesnį apsinuodijimą.

Todėl prieš vartojant šviežias uogas būtina atminti:

• įsitikinkite, kad uogos yra pilnai prinokusios;
• vaikams, nėščiosioms ir maitinančioms moterims valgyti jų negalima;
• visos likusios šeivamedžio dalys (išskyrus uogas ir žiedus) yra nuodingos: šakos, šakelės, žievė, stiebai, lapai, šaknys ir sėklos;
• žmonės su silpnu imunitetu gali jautriau reaguoti į uogas;
• išbėrimas arba pasunkėjęs kvėpavimas gali reikšti alergiją uogoms;
• būkite atsargūs, jei vartojate vaistus, skatinančius šlapinimąsi, - uogos yra diuretikas ir gali tai dar labiau paskatinti.

Jei suvalgius šeivamedžių uogų pajutote bent vieną aukščiau aprašytą simptomą, nedelsiant kreipkitės į gydytojus.

Moksliniais tyrimais yra įrodytas imunologinis juoduogių šeivamedžių nepageidaujamas poveikis. Šeivamedžių žiedadulkės gali sukelti alerginę reakciją, pasižyminčią rinitu ir dusuliu žmonėms, kurie alergiški žolės žiedadulkėms.

Įrodyta, kas švieži juoduogių šeivamedžių vaisiai gali sukelti nepageidaujamą neurologinį poveikį, silpnumą, galvos svaigimą ir galūnių tirpimą.

Juoduogių šeivamedžių nepatariama vartoti:

• nėščiosioms ir maitinančioms;
• vaikams iki 2 metų.

Svarbu! Reikia nepamiršti, kad visose šeivamedžių dalyse kaupiasi cianidino glikozidai, kurie yra nuodingi.

---