Bažnyčios gyvenimas remiasi Dievo žodžiu. Jis perteikiamas Šventajame Rašte, Senojo ir Naujojo Testamento raštuose. Anot Bažnyčios tikėjimo, visi šie raštai įkvėpti, jų autorius yra Dievas, juos sukurti pasirinkęs žmones. Dėl to, kad yra Dievo įkvėptos, Biblijos knygos perteikia tiesą.
Visa jų vertė Bažnyčios gyvenimui ir misijai priklauso nuo jų įkvėptumo bei tiesos. Raštai, kurie nekyla iš Dievo, negali perteikti Dievo žodžio, o raštai, kurie nėra tiesa, negali grįsti bei gaivinti Bažnyčios gyvenimo ir misijos. Vis dėlto šventųjų tekstų tiesą ne visada lengva pažinti. Kartais, bent iš pirmo žvilgsnio, bibliniai pasakojimai kertasi su gamtos bei istorijos mokslų rezultatais. Atrodo, jog šitai prieštarauja tam, kas teigiama Biblijos raštuose, verčia suabejoti jų tiesa. Akivaizdu, jog tai apima ir Biblijos įkvėptumą: jei tai, kas perteikiama Biblijoje, nėra tiesa, tai kaip tada galėtų Dievas būti jos autorius?
Turėdama priešais akis tokius klausimus, Popiežiškoji Biblijos komisija stengėsi ištirti įkvėptumo ir tiesos santykį bei nustatyti, kaip šios sąvokos traktuojamos pačiuose bibliniuose raštuose. Pirmiausia konstatuotina, jog šventuosiuose raštuose retai tiesiogiai kalbama apie įkvėpimą (plg. 2 Tim 3, 16; 2 Pt 1, 20-21), tačiau nuolatos rodomas santykis tarp jų žmogiškųjų autorių ir Dievo bei šitaip išreiškiama jų kilmė iš Dievo. Senajame Testamente santykis, žmogiškąjį autorių susiejantis su Dievu, paliudijamas įvairiomis formomis bei būdais. Naujajame Testamente kiekvienam santykiui su Dievu tarpininkauja Jėzaus, Mesijo ir Dievo Sūnaus, asmuo. Jis, regimu tapęs Dievo Žodis (plg. Jn 1, 1.
Dievas ir Jo išganomasis planas
Biblijoje aptariama daug ir įvairių temų. Tačiau atidus skaitymas parodo, kad pagrindinė ir vyraujanti tema yra Dievas ir jo išganomasis planas žmonėms. Tiesa, atrandama Šventajame Rašte, iš esmės susijusi su Dievu ir jo santykiu su kūriniais. Naujajame Testamente tas ryšys iškiliausiai išreiškiamas Jėzaus žodžiais: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Būdamas įsikūnijęs Dievo Žodis (plg. Jn 1, 14), Jėzus yra tobula tiesa apie Dievą, apreiškia Dievą kaip Tėvą ir siūlo prieigą prie jo kaip visos gyvybės versmės.
Aptarusi įkvėpimo sąvoką Biblijos knygose, santykį tarp Dievo ir žmogiškųjų autorių bei tų raštų perteikiamą tiesą, Biblijos komisija apsvarstė kai kuriuos tekstus, keliančius sunkumų žvelgiant iš istorinio ar etinio-istorinio taško. Norint atsakyti į tokius klausimus, būtina tinkamai perskaityti bei suprasti sunkumų keliančius tekstus, atsižvelgiant į šiuolaikinio mokslo rezultatus ir sykiu į jų pagrindinę temą - Dievą ir jo išganomąjį planą.
Šis Biblijos komisijos dokumentas nėra Bažnyčios Magisteriumo oficialus dokumentas šia tema, jame nesiekiama išdėstyti viso mokymo apie Šventojo Rašto įkvėptumą ir tiesą, bet tik norima pateikti biblinių tekstų kruopščių egzegetinių studijų dėl jų kilmės iš Dievo ir tiesos rezultatus.
Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa
Mūsų tekste „Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa“ šie du aspektai ir bus rutuliojami. Kalbant apie Biblijos įkvėptumą, tvirtinama, kad visų jos knygų „autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai“ (Dei Verbum, 11). Nagrinėdami Biblijos įkvėptumą, stengsimės nustatyti, kas pačiuose Biblijos raštuose sakoma apie jų kilmę iš Dievo. O dėl Biblijos tiesos, tai iš akių neturėtume išleisti to, kad, nepaisant daugybės įvairių temų, pirmutinė pagrindinė tema visose knygose iš tikrųjų yra pats Dievas ir išganymas.
Apreiškimas
Apie apreiškimą dogminėje konstitucijoje Dei Verbum [DV] sakoma: „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį (plg. Ef 1, 9), kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais (plg. Ef 2, 18; 2 Pt 1, 4)“ (2). Dievas apsireiškia vykdydamas „apreiškimo planą“ (plg. DV, 2). Jis rodosi kūrinijoje: „Visa Žodžiu kuriąs (plg. Jn 1, 3) ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais (plg. Rom 1, 19-20)“ (DV, 3; plg. Verbum Domini [VD], 8). Dievas apsireiškia žmoguje, kurį jis sukūrė „pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27; plg. VD, 9). Taip pat apsireiškia „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ (DV, 2), Izraelio tautos išganymo istorijoje (DV, 3. 14-16), o labiausiai sušvinta „Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (DV, 2; plg. DV, 4. 17-20).
Jonos istorija
Pranašas Jona yra vienas iš Jėzaus Kristaus provaizdžių. Trys paros, jo praleistos žuvies pilve jūros gelmėse, simbolizuoja mūsų Viešpaties buvimą „žemės širdyje“ - pragaruose. Jona šaukėsi Dievo iš žuvies pilvo gelmių (Jon 2) ir, Viešpačiui įsakius, žuvis išspjovė Joną ant kranto.
Viešpats tarė Jonai antrą kartą: „Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau.“ Jona pakluso Viešpaties žodžiui ir ėjo į Ninevę, kuri buvo labai didelis miestas - reikėjo trijų dienų jį pereiti (Jon 2, 10-3, 3). Viešpats nepasako Jonai nieko naujo, tik pakartoja tai, ką jau buvo liepęs.
Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę (Lk 9, 51). Kaip Jonos tikslas buvo Ninevė, taip Jėzaus - Jeruzalė. Tiek tiesiogine - geografine, tiek ir perkeltine, dvasine - misijos įvykdymo prasme. Jeruzalė tapo Viešpaties kančios ir mirties vieta. Ir kaip niekas negirdėjo Jonos maldos žuvies pilve ir nematė jo išlaisvinimo, taip niekas nematė ir Jėzaus prisikėlimo momento.
Stebuklo esmė - ne tai, jog didelė žuvis (pragaro įvaizdis) prarijo Joną, bet kad jis žuvies pilve, kaip ir Jėzus pragare, išliko gyvas. Mirusiųjų pasaulis, galėjęs pasiglemžti kiekvieną, Jėzaus „suvirškinti“ nesugebėjo - Jis prisikėlė! Niekas nematė pranašo Jonos banginio pilve. Niekas nebuvo ir su Jėzumi „žemės širdyje“, Jo mirtyje, mirusiųjų karalystėje.
Išlaisvintas iš žuvies pilvo Jona, nuvykęs į Ninevę, prabyla pagonims asiriečiams. Jo žodžiai pasiekia jų širdis, jie atgailauja, ir Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs (Jon 4, 10). Tai - turbūt viena ryškiausių Biblijos iliustracijų, jog Dievo išgelbėjimo planas buvo skirtas ne vien Izraelio tautai, bet ir visoms kitoms pasaulio tautoms.
Taigi, pranašo Jonos ženklas - tai pranašystė apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Trys dienos žuvies pilve - trys dienos žemės gelmėse. Tai žinia apie kelią, kurį, kaip Jonai ir Jėzui, mums visiems tenka nueiti po vieną, asmeniškai, slaptoje.
Jonos istorijos reikšmė
- Pranašo Jonos ženklas yra pranašystė apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.
- Istorija parodo Jonos, o dažnai ir mūsų, netikėjimą, jog Viešpaties žinia gali paliesti piktus, išgelbėjimo nevertus pagonis.
- Ji puikiai iliustruoja ir maldų, kai šaukiamės Dievo pačiose sunkiausiose ir beviltiškiausiose situacijose, veiksmingumą.
Jėzus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė!