Bulvės - bulvinių šeimos daugiamečiai augalai, į Lietuvą įvežtos XVII a. Pirmiausia jos paplito dvaruose, o XIX a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų ir valstiečių ūkiuose. Dabar Lietuvoje bulvės auginamos beveik visur.

Bulvės turtingos vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių druskų, jų gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų, todėl ne veltui bulvės vadinamos antrąja duona. Kadangi išvesta daugybė bulvių veislių, šakniagumbių sudėtis šiek tiek skiriasi. Tačiau apie 75-80 proc. šviežio gumbo sudaro vanduo. Sausos medžiagos pagrindas - krakmolas.

Per eilę metų Lietuvos bulvių augintojai išmoko tinkamai taikyti agrotechnines priemones, ir bulves pradėjo auginti pagal paskirtį. Auginant produkciją daug dėmesio yra skiriama bulvių atsparumui ligoms, tolerantiškumui virusinei infekcijai, sandėliavimo kokybiniams rodikliams, skoniui, gumbų minkštimo spalvai ir kitiems aspektams. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio verslo tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje.

Tiek stambūs, tiek smulkesni bulvių augintojai dabartiniu metu suvokia, kas yra rinka, todėl tiesioginių pardavimų dėka ūkininkai didina savo konkurencingumą ir pajamas. Tokiu būdu gerėja užsakovo ir augintojo tiesioginis bendradarbiavimas, o dėmesys koncentruojamas į parduodamo produkto išskirtinumą.

Bulvių augintojus domino ir domina, kaip išauginti daugiau geros kokybės ž.ū. produkcijos, kokias veisles naudingiausia auginti, kokias agrotechnikos priemones taikyti. Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių bulvių veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Jos tinka įvairiems poreikiams ir gali būti auginamos skirtingose dirvose bei duoti gerus derlius.

Auginamų bulvių derlingumui, gumbų kokybei didelę reikšmę turi laiku pakeista bei tinkamai parinkta veislė. Bulvių veislės grupuojamos pagal vegetacijos periodo ilgį (laikotarpis nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo). Pagal veisles bulvės skirstomos į penkias grupes: Labai ankstyvos - vegetacija trunka 70-90 dienų, ankstyvosios - 90-100 dienų, vidutinio ankstyvumo - 100-110 dienų, vėlyvosios - 110-120 dienų, labai vėlyvos - 120 ir daugiau dienų. Kiekvienais metais rekomenduojama atnaujinti turimas bulvių veisles.

Kada pradėti daiginti bulves?

Geriausia bulves sodinti Lietuvoje balandžio trečią ir gegužės pirmą dešimtadienį, o tiksliau tada, kai pakankamai gerai įšyla dirva. Bulvės dygsta lėtai, joms sudygti reikia daugiau šilumos nei kitiems daržo augalams. Tinkamiausias metas jas sodinti - kai 10-20 cm gylyje dirva būna įšilusi iki +7-8 0C. Sudaigintas bulves galima sodinti dirvai įšilus iki 5 0C. Norintieji anksčiau paragauti šviežių bulvių jau kovo mėnesį reikia pradėti jas daiginti.

Sudaigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas, be to, 2-3 savaitėmis ankščiau užaugina derlių. Daiginti geriau didesnes bulves, nes jos išaugina stipresnius daigus, o iš jų susiformuoja tvirtesni kerai ir užauginamas gausesnis derlius. Daiginimo laikotarpis turėtų būti 30-45 dienos iki sodinimo. Taigi, kovo pirmas-antras dešimtadieniai - geriausias laikas pradėti daiginti bulves.

Kaip tinkamai daiginti bulves?

Daiginti atrinkite ne mažesnius kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeistus bulvių gumbus. Šviesoje daiginamų bulvių daigai neištįsta. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15 0C. Jeigu patalpa sausa, bulves per savaitę 2-3 kartus apipurkškite vandeniu. Šviesoje daiginami gumbai pažaliuoja, kaupiasi chlorofilas, todėl geriau auga šaknų sistema, lapai ir stolonai.

Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta. Galima daiginti ir tamsoje, tuomet bulvės sluoksniuojamos su durpėmis, pjuvenomis, kompostu, tačiau jų daigeliai bus gležnesni ir labiau apsilaužys sodinant.

Sėklos paruošimas prieš sodinimą

Prieš pat bulviasodį sėklą reikia dar kartą apžiūrėti ir išrinkti visus ligotus gumbus. Tinkamai parinkta bulvių veislė bei sėkla - tai pagrindinė sąlyga gauti nemažą bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai reikia ruošti kovo pabaigoje - balandžio pradžioje. Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus.

Tai labai svarbu, nes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm, tada sodinant jie nenusilaužo ir greičiau sudygsta. Prieš sodinimą bulvės galėtų būti suskirstytos į tris dalis: smulkūs (35-50 g), vidutiniai (51-80 g) ir stambūs (81-110 g ) gumbai. Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkių gumbų, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis.

Dirvos paruošimas

Bulvių sodinimui dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių - ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai.

Bulvių auginimui netinka rūgščios bei kalvotos dirvos. Bulvėms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5-7,0). Bulvės geriausiai dera puveninguose priesmėliuose, lengvuose priesmėliuose, tačiau sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių. Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves. Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1-1,2 g/cm³ ir 1,3-1,4 g/cm³ - priesmėlio dirvoje.

Tręšimas

Bulvės 100 cnt gumbų išauginti paima iš dirvos 50 kg azoto (N), 20 kg P2O5 ir 80 kg K2O. Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas ir fosforas reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami didžiausios masės priaugimo metu. Tuo tarpu kalis reikalingiausias pradedant augti bulvienojams, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja - net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Bulvės greitai reaguoja į per mažą arba per didelį azoto kiekį, nuo ko priklauso ne tik derliaus kiekis ir kokybė, bet ir jų išsilaikymas sandėliavimo metu.

Mėšlą arba kompostą reikia įterpti iš rudens arba visai jo atsisakyti. Su mėšlu į dirvą įnešamos ne tik piktžolių sėklos, ligų sukėlėjai, tačiau sunku prognozuoti, kada jis mineralizuosis. Šio proceso metu perteklinis azotas nitratų forma gumbuose kaupia kenksmingas medžiagas, mažėja krakmolingumas, blogėja jų skonis ir suvirimas (bulvės tamsėja). Be to, nuo per didelio azoto kiekio lėtėja gumbų brendimas, blogėja prekinė išvaizda, gumbai blogai išsilaiko sandėliuojant. Geriausiai tinka kompleksinės, chloro neturinčios mineralinės trąšos santykiu NPK 10:10:20, 11:11:21, 12-11-18. su mikroelementų priedais, pvz. manganu (Mn), cinku (Zn) ir kt.

Sodinimas

Bulvės sodinamos, kai dirva pradžiūsta ir įšyla, jos temperatūra 10 cm gylyje turėtų būti iki 7°C. Sodinimo laiko pasirinkimą taip pat lemia dirvožemis, dirvos drėgmė ir temperatūra. Tankiausias pasėlis būna pasodinus bulves 5-7 ir 10-12 cm gilumu. Šiuose pasėliuose bulvės mažiau serga ir duoda didesnį derlių. Jeigu bulvės bus susodintos tankiai, tai pasėlis bus lankstus, augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų. Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę.

Veislės

Lietuvoje yra rajonuotos šios labai ankstyvų bulvių veislės: Rosara, Adora, Latona, Red Scarlet, Solist, Acapella, Derby, Arosa, Velox, VB Venta, Borwina ir veislės, įrašytos į Bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą: Riviera, Bellarosa, Finka, Volumia, Presto.

Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių bulvių veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Jos tinka įvairiems poreikiams ir gali būti auginamos skirtingose dirvose bei duoti gerus derlius.

Toliau pateikiama lentelė su kai kuriomis populiariomis bulvių veislėmis ir jų charakteristikomis:

Veislė	Vegetacijos periodas	Savybės
Rosara	Labai ankstyva	Atspari ligoms, tinka šviežiam vartojimui
Adora	Labai ankstyva	Gumbai dideli, vienodi
Latona	Ankstyva	Gumbai ovalūs, geltona odele ir gelsvu minkštimu
Vineta	Ankstyva	Populiari Lietuvoje, tinka tradiciniams patiekalams
Laura	Vidutiniškai ankstyva	Išskirtinio skonio, odelė rausva, minkštimas geltonas

---