Mitybos režimo pasirinkimas
Pagrindiniai dalykai, kurių reikia paisyti, yra: Pusryčius valgyk tuomet kai pajauti alkį, tarp valgymų stenkis išlaikyti apie 4 val. tarpą ir stenkis, kad iki miego irgi praeitų panašiai tiek laiko.
Taip, Gintare, Kaip Faziukė pataria, reikia pritaikyti valgymo ritmą savo dienos ritmui. Jeigu keliesi vėlai, tai ir užmiegi greičiausiai atitinkamai vėliau.
Gitare, kam keltis 8 val. vien dėl pavalgymo, tiesiog tavo grafikas galėtų būti kiek kitoks valgymo. Na, jei vakarienė 21 val., kiti valgymai galėtų būti apie 10 ir apie 15, manau.
Aisku,kad kiekvienas individualiai jaucia save.Man 17 val. Airin, man irgi jusu parasytas variantas priimtiniausias. Einu miegoti velai, tai penkta val paskutini karta pavalgyti tikrai per ziauru butu.. 🙂 Jau geriau devinta tada.. Miegoti einu apie vienuolikta.
Sonata, zmogus raso, kad tarp 17-21 valgyt negali. O as turejau omeny, valgymo valandos ir butu pastovios. Priklausomai kada paprastai eina miegoti - anksi aar velai.
Undine, tavo vietoj daryciau taip. Jei eini miegoti anksti, valgai pries 17 val paskutini valgyma. Jei velai - 21 val.
Donata, buvau planavusi valgyti treciaji karta 20 val., bet dar karteli susitikrinau savo darbo dienotvarkę, ir patikslinsiu, tada turėčiau valgyti ne 20, o 21 valandą.. Tikrai ne kas..
Aš iš ryto dirbu, bet turiu galimybę pavalgyti bet kada (tiek ryte, tiek dieną) , bet va problema, kad dirbu dar ir vakare, taigi kasdien nuo 17 iki 21 val negaliu nieko valgyti (darbas neleidžia).
Pusryčių idėjos
Man pusryčiai - šventas reikalas. Kažkada rytą padėdavau kavos puodeliu ir cigaretės dūmu…. brrr, kaip baisu…. ir jausdavausi “soti“ iki pietų… matyt dėl to, kad kofeinas pakeldavo tonusą, be to iki pietų buvo surūkoma dar bent 5 cigaretės, o jos iš tikro mažindavo apetitą (dabar rašau ir baisiuosi, kad taip buvo….
Pusryčiams labai gerai tinka kiaušinis bet kokiam pavidale ir galima sugalvoti kuo įvairiausių derinių. Virti kiausiniai, arba virta (is vakaro) mesa su darzovem, virta kukuruzo burbuole (verda 5-8 min). Arba is vakaro pasiruosti kokiu salotu rimtesniu. Kartais cikoriju kava su kukuruzu trapuciu ir zemes riesutu sviestu.
Taip megiamai ir giriamai kosei deja laiko neturiu gamintis. Todel klausiu jusu gal galite pasidalinti savo greitais, skaniais, zinoma sveikais ir beabejo sociais pusryciu receptais?
Vaisių nauda pusryčiams
Linara, didelė problema yra ta, jog žmonės mano, kad vaisiai tik užkandis, vaisiai yra pats geriausias maistas žmogui! Daug vandens, vitaminų, mineralinių medžiagų ir mūsų ląstelėms taip reikalingo cukraus!
Puikiausias energijos šaltinis, todėl puikiai tinkami pusryčiams, kuomet tarp valgymo praėjo didelis laiko tarpas. Mano pusryčiai dažniausiai yra paprasčiausiais bananų kokteilis su pora apelsinų.
Mažiausiai 6 normalaus dydžio ir prinokę bananai, tam kad iki pietų išlikčiau soti, galima įdėti kelias datules ar vaniles/cinamono. Tiesa, svarbu paminėti, kad bananai privalo būtų prisirpę, nes kitaip gresia vidurių užkietėjimas.
Prisirpę bananai ne tik yra geltoni, bet ir su rudais taškeliais!
Svorio metimo patarimai
Pastebėjau, kuo rečiau valgai, tuo labiau norisi mėsos ir atvirkščiai, kuo daugiau valgai mėsos tuo rečiau norisi valgyti. Gamtoje vyksmas toks pats: žolėdžiai kemša visą dieną, mėsėdžiai kartą į savaitę. Dėl riebalų, tai jų neįmanoma negauti, valgant mėsą.
9kg nukrito nuo 95,5 (ugis mano 165), taigi buvo nuo ko krist. Pirma savaite nenukrito nei gramas (manau organizmas persitvarkinejo ant riebalu deginimo),per kita savaite nukrito 3kg (sveriuosi kas savaite), per trecia dar 3kg ir per paskutine velgi 3kg.
Manau didele dalis situ kg yra vanduo, bet tikiu, kad jau ir riebalai pajudejo. Del kaloriju - jas pradzioje skrupulingai skaiciavau, nes buvo idomu, kaip cia viskas rutuliosis (esu isbandzius nemazai dietu, bet kaip matot be rezultatu,- o priezastis to manau buvo man nepriimtina mityba (vegetarizmas, Ozavos dietos, sulciu gerimai ir pan.), nes ju besilaikydam istisai buvau alkana ir svajojau, kaip valgysiu kepsnius, kai baigsis dieta).
Taigi apie kalorijas. Paskui pradejau nebenoret valgyt 3kartus ir naturaliai taip gaudavos, kad atejus pietu metui vis tempdavau tolyn, nes nebuvo noro ir pavalgydavau tik apie 18val. Taigi liko 2kartai. Dabar kartai buna ,kad ilgai nenoriu valgyt ryte, pavalgau apie 14-15val. ir iki vakaro bunu soti (nu negi valgysi per prievarta , o kai ateina tas laikas, kad gal jau ka ir suvalgyciau, tai buna gilus vakaris ir nebesinori prisiest pries nakti, nes miegot lb nefaina pilnu skrandziu. Taigi sitie reti valgymai gavos savaime.
Nuomonės apie produktus ir dietas
Klausimas Moskei. Jus daug kur komentavote, koks puikus yra kokosu aliejus ir kad ji valgote saukstais. O kaip su svieziu kokoso riesutu? Ar galiu jo valgyti kasdien ir kokiais kiekiais? Tai nesukliudys riebalų metimui?
Šiuo metu mano mitybos raciona sudaro gyvulines kilmes baltymai, nekrakmolingos darzoves ir siektiek “ geruju riebalu“, tokiu kaip riešutai,advokatas, semenys.
Liekniejimo Gurmanų programa
Liekniejų Gurmanų programa viešai prieinama apie pusantrų metų. Nuoseklieji jau kopia per skaičių 20!!!
Airin mes abi vienodo rezultato pasiekusios su LG. Puikiai sekasi…galima tik pavydėti. Esi disciplinuota LG dalyvė.
Taip, LG programos antras žingsnis nesivadina “trys valgymai“ jis vadinasi “valgymo režimas“. Jo esmė yra ne tiek valgymo kartai kiek tai, kad valgoma pastovus kartų skaičius ir tarp jų NEUŽKANDŽIAUJAMA.
Taip jau susiklostė, kad aš pradėjusi taikyti trijų kartų valgymo režimą jį taip išreklamavau LG bendruomenei, kad trijų kartų valgymas tapo kaip ir LG norma :). Grįžtu prie esmės, svarbiausia yra režimas, o ne kartai.
būtina pavalgyti kiekvieną kartą SOČIAI. “…Tą paskutinį kartą prieš naktį bandysiu valgyti mažiau.“ netinka. Kiek kartų valgai, tiek kartų turi pavalgyti sočiai. Nereikia organizmui kelti sumaištį.
Ištraukos iš interviu su Rasa apie gyvenimą Airijoje ir valgymo kultūrą
Maistas Airijoje labai paprastas. Yra keli tradiciniai patiekalai, kurių visuose restoranuose rasi - tai kiauliena su troškintais kopūstais, airiškas jautienos troškinys su daržovėmis ir lašiša su bulvių koše. Bulvės Airijoje labai vertinamos.
Populiarūs airiški greito maisto restoranai Fish and Chips, tešloje keptos menkės ir skrudintos bulvytės. Apskritai, airiai gana konservatyvūs, nedrįsta ragauti naujovių, tarkim, kinų maistas populiarus tik tarp jaunimo ir užsieniečių.
Viena didžiausių airių mitybos problemų - priklausomybė nuo vienos rūšies maisto. Jei kada esate girdėję apie baisųjį Airijos badmetį XIX a., kai išmirė tūkstančiai airių, suprasite.
Tada viskas įvyko tik dėl bulvių maro, per tris dienas šalyje žuvo visas bulvių derlius. Keli drąsuoliai išdrįso aliejuje troškinti vandenyno pakrantėse surinktas jūrų žoles. Taip airiai atrado jūros kopūstus - be galo vertingus, nes juose daug jodo ir mineralų.
Keksiukų karalienės receptai
Jos pavadinimas „Tapk keksiukų karaliene!“ įkvepia smagiems eksperimentams virtuvėje, kurie tikrai neišsunks jėgų prieš šventes. Juk švenčių džiaugsmą dažnai nustelbia nuovargis ir rūpesčiai, tad paruošti tradicinį Kūčių stalą su dvylika patiekalų neretai tampa iššūkiu.
Taigi, ruošiame suneštinį švenčių stalą, prie kurio nėra pervargusių, kelias dienas prie viryklės prastovėjusių šeimininkių. Aš, be abejo, būnu atsakinga už kepinius, todėl drąsiai galiu skirti jiems daugiau dėmesio. Liucina pagal močiutės perleistą receptą kasmet tradiciškai aliejuje verda pyragėlius su grybais bei aguonomis.
„Taip pat iš jos perėmiau tradiciją ir pareigą iškepti obuolių pyragą, kuri vadiname „Pelėsiu“. Ant stalo, aišku, pūpso ir dailūs keksiukai. Žiemos švenčių kepiniai skiriasi nuo kitų - naudoju daugiau aguonų, obuolių, apelsinų ir spanguolių. Jos dvelkia saldžių prieskonių aromatais ir pasižymi sodresniu skoniu“, - pasakoja L.
Jau trečiojoje Liucinos Rimgailės knygoje, pasirodžiusioje prekyboje lapkritį, galima rasti pačių įvairiausių keksiukų receptų: be cukraus, skirtų mažiems vaikams ar tam tikrų medžiagų netoleruojantiems žmonėms. Mano sekėjai ir skaitytojai joje norėjo rasti 20-30 receptų, o knygoje jų atsidūrė 25.
Liucina pasakoja, kad knyga patiks mėgstantiems eksperimentus virtuvėje, svajojantiems apie drėgnus, minkštus, gardaus kremo kepurėle papuoštus keksiukus, arba iems, kas mėgsta ieškoti naujų skonių, o taip pat galimybių ragauti sveikatai palankesnius desertus: „Džiaugiuosi, kad įgyvendinau idėją paruošti keksiukų receptų ne tik tradiciniams smaližiams, bet ir tiems, kurie netoleruoja glitimo, laktozės, kiaušinių, ar ieško kepinių be cukraus.
Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos Austėjos Landsbergienės ir edukologės Vilijos Targamadzės diskusija apie šiuolaikinę kartą, bendravimą su vaikais, mitybą ir gyvenimo būdą
Paskutinėje laidoje kalbėjomės su vaikų psichiatre, ir ji pabaigoje pasakė, kad labiausiai neramina vis mažėjantis gyvas ryšys tarp tėvų ir vaikų - vis daugiau bendravimo per telefonus, o tiesioginio, akimis ir žodžiais vykstančio bendravimo vis mažiau.
A. Landsbergienė: Tai labai priklauso nuo to, kokiu kampu mes į visą tai pažiūrėsime. Jeigu mes jau norime kalbėti apie tendencijas, tada jau nebegalime tik apie save kalbėti ir tik save matyti. Tada jau mes turime matyti visuomenės tendencijas, ar net pasaulines tendencijas, kaip viskas vyksta.
Vėlgi, kokios yra šiuo metu tendencijos? Tendencijos tikrai yra tokios, kad mes ekranuose praleidžiame daugiau laiko, negu turėtume - ekranai tikrai atima daug bendravimo. Precedento neturintis įvykis pasaulyje yra tai, kad vaikai, net labai maži, jau yra priklausomi, ir iš tiesų yra net diagnozuojama priklausomybė ekranui. Ar yra tokia tendencija? Tikrai taip.
Kita, ko mes neturime pamiršti ir ką irgi tyrimai rodo, yra tai, kad niekada žmonijos istorijoje tėvai dar tiek daug laiko neleido su savo vaikais. Ar tikrai?
A. Landsbergienė: Tikrai taip, tai yra pirma karta, kai tiek laiko leidžia. Dėl to, kad labai nusiėmė daug buities, visų pirma. Antra, mes turime mažai vaikų. Trečia, dar visai neseniai, galime suskaičiuoti, yra dar gyvų tų žmonių, kai buvo ir šešių dienų darbo savaitė, ir nebuvo ribojama, kiek galima dirbti, nebuvo tokių atostogų, kokios yra dabar.
Apie galimybę turėti tą pauzę nuo darbo, nes man nepatinka terminas „motinystės atostogos“, kadangi tai visai nėra atostogos, tai yra sunkus darbas. Ir mamos, ir tėčiai gali tą daryti. Vėlgi, niekada žmonijos istorijoje, ir tai yra faktas, ne nuomonė, mes dar niekada tiek laiko savo vaikams neskyrėme.
Bet yra vienas labai įdomus paradoksas - mes niekada dar neskyrėme tiek laiko savo vaikams ir niekada nejautėme tokio kaltės jausmo. Iš kur tada ta kaltė?
A. Landsbergienė: Dėl to, kad maždaug septintajame-aštuntajame dešimtmetyje įvyko tėvystės knygų sprogimas. Iki tol iš esmės buvo vienintelė Spoko knyga apie tai, kokie turi būti tėvai, ir visi arba ja vadovavosi, arba niekuo. Tiesiog augino taip, kaip augino juos pačius, kaip jiems atrodė ir taip toliau.
Su tuo yra susiję daug mažiau kaltės jausmo, nes dabar, pasižiūrėkite, ypač mamos, yra draskomos: daryk taip, nedaryk taip; tu čia maitink, tu čia nemaitink; tu čia vesk į darželį, tu čia nevesk į darželį; tu čia turi skaityti tiek, tu čia neturi skaityti tiek; tu čia turi į tiek būrelių vežioti, ir čia vaikas tavo turi tą daryti ir taip toliau, kur yra srautas lūkesčių.
Anksčiau būdavo: yra pieno - maitina, nėra pieno - duoda karvės pieną. Viskas buvo daug paprasčiau tam tikra, psichologine ir emocine, prasme. Ir vėl, apie ką mes kalbame? Ar kalbame apie ekranus, ar kalbame apie tėvų laiko leidimą su savo vaikais, ar kalbame apie tėvystės kaip reiškinio išsprogimą ir tų įvairiausių teorijų atsiradimą ir taip toliau. Čia labai daug temų vienoje ir nėra vieno atsakymo.
Pagal tyrimus, vidutiniškai žmogus per dieną savo mobiliojo telefono ekraną priliečia apie 2300 kartų, be to, atliktas tyrimas parodė, kad žmonės per pirmas 15 minučių po pabudimo dažnai ima savo telefoną. Taip pat pastebima, kad visi jaučiame kaltę, kad praleidžiame per mažai laiko su jais, tačiau, kita vertus, niekada istorijoje žmonės nėra praleidę tiek daug laiko su savo vaikais, kaip dabar. Tai kur tiesa, profesore?
V. Targamadzė: Matote, pirmas dalykas - tyrimų yra įvairių, ir požiūrių yra įvairių, bet istorija rodo, kad galbūt pirmykštėje bendruomenėje praleisdavo dar daugiau, nes su mamomis uogaudavo, grybaudavo, su tėvais vyresni eidavo į medžioklę ir panašiai, bet, man atrodo, klausimas yra, kaip praleidžia tą laiką.
Žiūrėkite, ką dar rodo tyrimai - kodėl atsiranda hiperaktyvumas? Viena iš priežasčių, pasak psichologų ir neurobiologų, yra tai, kad vaikas praranda saugumo jausmą. Mama neglaudžia mažų vaikų, jie nejaučia tos širdies plakimo, ir tada vaikui pametamas telefonas: „pažaisk telefonu“, „tu gali su planšete valgyti“ ir panašiai.
Tai klausimas, kaip praleidžia laiką - reikėtų visavertiškai, būtent gyvas bendravimas: ir mintys vystytųsi, ir kalba, ir iš širdies į širdį jausmai vystytųsi, ir taip toliau, bet jeigu įkrenti tik į filmukus ar į tą praleidimą, o pati mama sėdi socialiniuose tinkluose, tai nėra gyvo bendravimo. Viskas priklauso nuo to, kokiu kampu mes pasižiūrėsime.
Ištraukos iš knygos “Kaip per sviestą”
„Mano tikslas - įkvėpti jaunus žmones ir visai nemokančius gaminti (ar manančius, kad negali) bent šiek tiek daugiau maisto ruošti namuose. Noriu parodyti, kad tai paprasta, nebrangu ir smagu“, - taip ji pristato savo knygą „Kaip per sviestą.
Debiutinėje knygoje Vita virtuvės naujokus supažindina su maisto ruošimo pradžiamoksliu, dalijasi šimtus kartų išbandytais receptais ir duoda patarimų, praversiančių ir pažengusiems maisto gamintojams. Lyg svarbiausią vadovėlį šią knygą turėtų pasiimti iš namų išsikraustantis studentas ir nedrąsius bandymus prie viryklės pradedanti paauglė, įkvėpimo joje ras rutinos lėkštėje nuvarginti ir vaikystės skonių pasiilgę.
Mama daug dirbo, ilgainiui aš ir sesuo (vyriausioji mūsų sesė jau buvo išėjusi iš namų ir sukūrusi šeimą) perėmėme didelę dalį namų darbų į savo rankas. Sesuo buvo atsakinga už tvarką, o aš atsistojau prie viryklės. Kulinarijos pagrindų išmokė mama: pamenu, aš gaminu, o ji stovi šalia ir aiškina, ką ir kaip daryti. Su jos priežiūra iškepiau pirmuosius kotletus, išviriau sriubą.
Mama labai preciziškai viską pjausto, iš trijų dukrų ji tik man patikėdavo supjaustyti daržoves tokiais pat gražiais kvadratėliais. Man iki šiol tai smagiausia gaminimo dalis - nulupti, nuskusti, supjaustyti, sutarkuoti ir tada jau čirškinti. Ausyse dar skamba mamos pamoka: pirmiausia į keptuvę dedi kiečiausią daržovę - morką...
Kaip tik tuo metu per televiziją pradėjo rodyti Gordono Ramsay, Jamie Oliverio, Anthony Bourdaino kulinarines laidas. Mano meilė buvo Bourdainas, varvinau seilę žiūrėdama, kaip jis keliauja po pasaulį ir visko ragauja...
Neturėjau jokių dvejonių, kad gali būti kitaip. Lietuvoje kulinarijos buvo galima mokytis tik profesinėje mokykloje, nunešiau ten dokumentus. Darbuotoja pažvelgė į mano atestatą - gerais pažymiais baigiau gimnaziją, - liepė jį pasiimti ir bėgti iš čia. Pirmą mokslo metų dieną įsidarbinau vegetariško maisto kavinukėje - ir mokiausi, ir dirbau. Po pusmečio vegetariškoje kavinėje vasarai įsidarbinau bare Nidos paplūdimyje.
Iš tiesų prisiprašiau, nors darbas manęs neišgąsdino. Deja, tuomet ir atsirado rimtų kliūčių. Man nuolat rausdavo rankos, jas išberdavo, atsiverdavo žaizdos. Po daugybės tyrimų paaiškėjo, jog mane vargina dermatitas ir egzema: virtuvėje juk rankos visada šlapios - vis ką nors pjaustai, plauni, tada bėdos tik paūmėja ir nepadeda jokie kremai ar pirštinės.
Nusprendžiau, kad man netinka virėjos darbas, ir išvažiavau į Olandiją studijuoti visuomenės informavimo priemonių ir pramogų vadybos. Nutariau Olandijoje likti. O kaip galėčiau užsidirbti pragyvenimui? Pjaustydama, kepdama ir virdama. Įsidarbinau itališkame restoranėlyje, tačiau greitai paaiškėjo, kad negaliu dirbti virtuvėje... Šįkart ne dėl alergijos.
Darbastaliai man buvo per aukšti - olandai tvirto sudėjimo, stalus įsirengę taip, kaip jiems patogiau, aš turėdavau stotis ant kėdutės, kad pasiekčiau pjaustymo mašinas ir kitus virtuvės rakandus. Negalėjau dirbti padavėja, nemokėjau olandų kalbos, taigi likau kaip runerė - paruošdavau stalus prieš atvykstant svečiams, nešiau jiems gėrimus ir maistą, blizginau įrankius ir tiesiog prižiūrėjau tvarką restorane.
Puikiai uždirbau, atlygio man pakako įvairiausiems delikatesams: turguje kasdien pirkau ir gaminausi krabus, krevetes. Esu labai taupi, tačiau niekada negailiu pinigų maistui. Gyvenau kaip karalienė su drauge nuomojamame bute, į kurį patenkama pro... kepyklėlę. Tik perėjęs ją įeidavai į butą per du aukštus su levandų terasa ir židiniu. Tačiau neužsibuvau - mane šaukė Lietuva. Atrodė, kad turiu grįžti, nes čia namai, draugai, o gal jau laikas kurti šeimą.
Kai taip ir pasielgiau, tik nusivyliau - niekas manęs čia nelaukė. Yra iki šiol. Kulinarijos meno mokiausi iš pripažintų šefų - pusmetį dirbau su Birštono restorano komanda - ir kelionėse. Portugalijoje susiradau programą, pagal kurią savanoriai siunčiami pas ūkininkus, padėjau jiems virtuvėse.
Dirbau ir spirulinų fermoje, ir banglentininkų hostelyje. Tailande savanoriavau tokioje vietoje, kur turistams buvo organizuojami kulinarijos kursai. Tuomet ir gimė meilė Azijos virtuvei. Kitais metais mėnesį keliavau po Vietnamą, paskui išskridau pas draugus į Filipinus, bet kelionę nutraukė žinia apie koronavirusą.
Kažkada susikūriau tinklaraštį Bėgam. Kodėl toks pavadinimas? Jau tuomet vis bėgau - restoranas Birštone, kavinė Nidoje, paskui keli mėnesiai ne Lietuvoje... Man visada reikia veiksmo, negaliu niekam įsipareigoti. Pradėjau rašyti. Kai pusmetį blaškiausi po Portugaliją, atsirado užsieniečių draugų, tada ir sumaniau, kad reikia pridėti „Running“. Išvykusi iš Portugalijos tinklaraštį nustojau rašyti, bet man prilipo Running Vita. Taip ir liko.
Juokinga, nes daug kas mano, jog esu bėgikė. Taip, mėgstu bėgti nuo... visko, kas varžo. Turi vis ką nors nugalėti, kad galėtum siekti savo svajonių.
Prieš kelerius metus vasarą Nidoje įsisegė erkė. Po dviejų dienų pradėjo laužyti kaulus, svaigti galva, apėmė tingulys. Pamaniau, kad pervargau ir pakaks pailsėti. Na, gal dar koks virusas prisikabino. Bosas nusiuntė pasidaryti kraujo tyrimų, o kai medikai pamatė atsakymą, mane su greitąja išvežė į infekcinį skyrių Klaipėdoje. Nusprendė, jog tai vasaros gripas, po kelių lašelinių pagerėjo.
Gydytojas išleisdamas patarė dėl viso pikto pasidaryti tyrimus dėl erkinio encefalito. Laimei, jo paklausiau ir gavusi teigiamą atsakymą laiku sulaukiau gydymo. Infekcinėje ligoninėje Žvėryne praleidau pusantro mėnesio. Tikrai maniau, jog mirsiu. Lipu laiptais, staiga nutirpsta viena kūno pusė ir nusiritu žemyn. Neįstengiau į rankas paimti knygos - pradedu skaityti, pirmyn atgal tą pačią eilutę. Medikai negalėjo pasakyti, kaip greitai organizmas susidoros, bet jam pavyko.
Per tas dienas permąsčiau visą gyvenimą, ko noriu ir kaip toliau gyvensiu. Galiu tik dėkoti likimui, kad liga buvo laiku diagnozuota ir išsisukau gana lengvai. Prisižiūrėjau atvejų, kai ne taip palankiai susiklosto aplinkybės ir baigiasi paralyžiumi. Iki ligos buvau kur kas griežtesnė, dabar - labai jautri, mane lengva pravirkdyti. Liko rankų drebulys, kartais būna labai stiprus. Dažnai nutirpsta kūnas...
Visiems tą kartoju. Po mėnesio ligoninėje paaiškėjo, kad ta nelemta erkė, o gal kita, kurios neaptikau, mane užkrėtė ir Laimo liga, dar dvi savaites likau namuose, gėriau antibiotikus.
Apie 2013-uosius į instagramą pradėjau kelti maisto nuotraukas - kaip dabar atrodo, gana varganas. Tada tai nebuvo taip madinga. Instagramo auditorija ėmė augti neseniai, žmonės tiesiog užpylė klausimais, kaip pagaminti tą ar tą. Mano topas - karštas sumuštinis. Kai pasidalijau šiuo receptu, sulaukiau kelių šimtų padėkos žinučių.
Likau apstulbusi - nejaugi daugelis nežino, kaip išsikepti traškų sumuštinį? Jei to nemoka, gal galiu dar ko nors išmokyti? Pradėjau rengti apklausas, ką mano sekėjai norėtų sužinoti: mokate virti ryžius? O grikius? Žinote, nuo ko prasideda sriubos gaminimas?
Dalijaisi receptais ir patarimais instagrame, o kaip kilo mintis parengti knygą? - Mokyklos laikais turėjau sąsiuvinį, į kurį klijavau ar rašiau receptus. Kaip kiti klijuodavo Britney Spears atvaizdus, nuotraukas. Prieš dvejus metus likau porai mėnesių Nidoje ir pasibaigus sezonui norėjau pabūti ramiai su savimi. Instagrame pasidalijau, kaip į sąsiuvinį klijuoju naujas iškarpas. Mokyklos draugė parašė žinutę, kad turėčiau išleisti tokią receptų knygą - kaip relikviją. Kodėl gi ne? Tą pačią akimirką nusipirkau dar vieną panašų sąsiuvinį - didelį, su spirale - ir... Metus gyvenau su ta mintimi, bet nieko taip ir nepadariau.
Bet ir jį labai paprasta paruošti. Toks tikslas ir buvo - žmogus, kuris bijo virtuvės, nes mano, kad viskas labai sudėtinga, turi suprasti, jog gaminimas yra kur kas paprastesnis dalykas. Noriu, kad kiekvienam virtuvėje įsijungtų lemputė - aš galiu. Dėl to praėjusią vasarą ir rengiau maisto stovyklas, kad žmonės suprastų, kaip lengva ir smagu gaminti. Maistas - labai svarbus dalykas, jis jungia žmones - tai patyriau gyvendama svetur.
Tėtis man dar vaikystėje pasakė, kad jei būsiu virėja, visuomet pati turėsiu duonos. Juk žmonės visais laikais norės valgyti. Mano tėvai labai taupūs. Net ir mokykliniais metais, kai draugai gaudavo už mane kur kas daugiau, sugebėdavau susitaupyti. Nuo mažens buvo diegiama, kad negalima švaistytis pinigais, ką gali, pasidaryk pats. Jei kojinė suplyšo, nemetu jos lauk, o adau. Bet leidžiu sau nusipirkti brangesnį ingredientą ar nueiti pavalgyti į šustresnę vietą. Maistas, esu įsitikinusi, - didžiausias malonumas. Dar, aišku, prie malonumų sąrašo reikėtų pridėti keliones.