Akivaizdu, kad acetono kvapas sklindantis žmogui iš burnos nėra normalus reiškinys, todėl reikia nedelsiant imtis priemonių problemai identifikuoti ir spręsti. Ir nors tikrai nenorime Jūsų gasdinti, tačiau būtina suprasti, jog acetono kvapas iš burnos gali būti sunkios ligos požymis. Visų pirma, norime atkreipti dėmesį į tai, jog skirtingas kvapo intensyvumas liudija apie skirtingą organizme vykstančių patologinių procesų intensyvumo laipsnį.
Tačiau tiesa yra ta, kad ne visi žino, ką iš esmės reiškia acetono kvapas iš burnos. Be to, ne visi žmonės pažįsta acetono kvapą, todėl skubame paaiškinti, jog acetonas yra cheminė medžiaga kuri įeina į įvairiausių ūkyje naudojamų tirpalų sudėtį bei turi specifinį, aštrų kvapą. Paprastai tokius tirpalus rekomenduoja naudoti tik gerai vėdinamose patalpose bei naudojant kvėpavimo takus apsaugančias kaukes. Priežastis slypi metaboliniuose procesuose. Mes žinome, jog acetonas susidaro kepenyse skaidant riebalus ir taip patenka į kraują. Tačiau normaliomis sąlygomis žmogaus kūnas turi visą eilę metodų kurių pagalba yra šalinamos nepageidaujamos medžiagos. Tame procese dalyvauja ne tik šlapimo sistema, bet ir oda, plaučiai.
Ką daryti pajutus acetono kvapą?
Kartais žmonės pastebėję nemalonų kvapą iš burnos, primenantį acetoną nedelsdami imasi priemonių šiam kvapui užmaskuoti. Vartoja burnos skalavimo skysčius, dažniau valosi dantis bei kramto stipresnio aromato kramtomąją gumą. Tačiau įveikti šios problemos tokiomis elementariomis priemonėmis tikrai nepavyks. Privalu suprasti, kad acetono kvapas iš burnos praneša apie neatideliotiną problemą.
Galimos priežastys
- Keto dieta: Jeigu laikotės dietos, kurios metu vartojamas minimalus kiekis angliavandenių (pavyzdžiui tokia yra keto dieta), gali būti išprovokuojamas ketonų susidarymas organizme. Tai lemia riebalų skaidymas, kadangi organizmui nepakanka maistinių medžiagų kurios yra greitai verčiamos energija.
- Netinkama dieta: Jeigu netinkama dieta priveda prie acetono kvapo sklindančio iš žmogaus burnos - akivaizdu, jog metas sustoti. Paprastai esant šiam sutrikimui pacientas jaučia stiprų troškulį, jam džiūsta burna, atsiranda bendras silpnumo jausmas.
- Diabetas: Jeigu žmogus kuriam iš burnos sklinda acetoną primenantis kvapas serga diabetu, tai reiškia gana rimtą paciento būklę ir jam būtina neatideliotina medicininė pagalba t.y. insulino injekcija.
- Skydliaukės funkcijos sutrikimas: Sutrikusi skydliaukės fukcija yra dar vienas pasitaikantis acetono kvapo sklindančio iš burnos sukelėjas. Ilgainiui ši būsena sukelia greitą svorio pokytį (kritimą) net ir tuo atveju jeigu pacientas maitinasi pakankamai kaloringai. Be to, paicentas ima rodyti dehidratacijos požymius, jaučia dieglius skrandyje. Išryškėja odos pageltimas.
- Inkstų nepakankamumas: Akivaizdu, jog esant inkstų nepakankamumui jie nesugeba tinkamai atlikti savo darbo ir išvalyti kraujo.
- Infekciniai susirgimai: Įvairūs infekciniai susirgimai daro neigiamą poveikį žmogaus vidaus organų sistemoms ir juos pažeidžia. Infekcija turi kompleksinį, neigiamą poveikį organizmui, todėl ketonai dažnai susidaro po operacijų.
- Lėtinės kasos ligos: Lėtinės kasos ligos, liūdnai pagarsėjusios pankreatito vardu simptomas yra acetono kvapas iš burnos.
Acetoneminis sindromas vaikams
Dažniausiai serga 2-5 m. vaikai, kurie turi įgimtų medžiagų apykaitos sutrikimų. Kai vaikas, linkęs sirgti šia liga, maitinamas riebiu, mažai angliavandenių (vaisių, daržovių) turinčiu maistu, jo organizme susikaupia per daug ketoninių medžiagų, kurios toksiškai veikia centrinę nervų sistemą. Rečiau ją sukelia badavimas, infekcinė liga, stiprios emocijos.
Simptomai ir eiga
Iš pradžių pablogėja savijauta, skauda galvą, iš burnos sklinda acetono kvapas, vėliau pradedama nesulaikomai vemti. Vaikas vemia 2-3 paras arba ilgiau, tiek valgydamas, tiek badaudamas. Apima apatija, skauda pilvą, visą laiką troškina, kartais pakyla temperatūra. Sutrinka organizmo vandens ir elektrolitų apykaita. Šios ligos priepuoliai gali kartotis iki 9-10 m.
Pirmoji pagalba
Prasidėjus šiai ligai, ligoniui reikia duoti gerti nedideliais gurkšniais šaltos saldžios arbatos, mineralinio vandens arba geriamosios sodos tirpalo (pusė arbatinio šaukštelio į stiklinę vandens). Su arbata jis gali suvalgyti baltos duonos riekelę ar džiūvėsėlį. Vėmimui aprimus, girdyti vėsiomis vaisių (obuolių, slyvų, apelsinų) sultimis: po 2-3 arbatinius šaukštelius kas 10 min. Jei vaikas nenustoja vemti, reikia kviesti gydytoją. Ligonis dažniausiai guldomas į ligoninę.
Mitybos rekomendacijos
Linkusiam į šią ligą vaikui patartina neduoti riebaus maisto (grietinėlės, sviesto, riebios mėsos, pyragaičių, torto, stipraus sultinio). Jį reikia maitinti varške, neriebia žuvimi, daržovėmis, vaisiais, avižų koše, mišrainėmis su augaliniu aliejumi. Sviestu ir grietine patiekalai tik paskaninami. Reikia stebėti, kokie maisto produktai sukelia vaikui vėmimą, ir jų vengti. Vėmimą gali nustatyti patys tėvai; specialus popierėlis ar tabletėlė, pamirkyti vaiko šlapime, pakeičia spalvą.
Konstantino istorija: cukrinis diabetas ir gyvenimas su juo
Apie netikėtą ligą berniukui anksčiau primindavo burnoje juntamas acetono kvapas ir pakitęs prakaito kvapas. Tokie pojūčiai kartodavosi retai, bet jau buvo pastebimi apie metus.
Kai L.Digrienė šįmet vasarį šeimos gydytojai užsiminė apie neįprastus požymius, kuriuos jusdavo vaikas, buvo patarta pasidaryti gliukozės tyrimą. Jo rodikliai visai nedaug viršijo normą. Po to tyrimai buvo daromi pakartotinai, o jų rezultatai nedžiugino - rodikliai vis sparčiau peržengdavo normos ribas.
Po pastarojo tyrimo devynmetis buvo paguldytas į ligoninę - negana to, kad blogėjo tyrimų rezultatai, berniukas ir jautėsi vangus. Jau pačią pirmą dieną ligoninėje Konstantinui buvo paskirtas insulinas - baltyminės kilmės hormonas, kurio vis mažiau išskiria ligonio kasa.
Insuliną berniukui reikės leisti visą likusį gyvenimą, nes gydytojai rado antikūnų jo organizme gaminamam insulinui. Tai - vienintelis gydymo būdas.
„Nei mano, nei vyro giminėje niekas neserga pirmojo tipo cukriniu diabetu, todėl ligos paveldėjimo galimybė buvo atmesta. Konstantinui nustatytas autoimuninės kilmės cukrinis diabetas. Autoimuninių ligų yra daug, todėl neaišku, kokios dar gali pasireikšti sūnui“, - dėl vaiko diagnozės išgyveno augalinio maisto tinklaraščio „Žalia, bet ne žolė“ įkūrėja ir autorė L.Digrienė.
Dėl ligos pasikeitė ne tik sūnaus, bet ir visos šeimos gyvenimas. Berniukas prieš kiekvieną valgį, tai yra penkis kartus per dieną, turi susileisti insulino. Į pilvą vienkartiniu švirkštu duriasi pats, nes vaikui esą taip mažiau skauda, nei tuo atveju, jei insuliną leistų mama. Vaikas įprato atlikti tą procedūrą savarankiškai ne tik namuose, bet ir mokykloje.
L.Digrienė dėkinga Konstantino mokytojai, kuri jos sūnui padeda susitaikyti su ligos padiktuotais pokyčiais. Apie klasės draugo ligą žino tik mokytoja bei keli jo geriausi draugai. Berniukas visiems bendraklasiams apie tai pasakoti gėdijasi.
Kai prieš pietus mokykloje reikėdavo susileisti insulino, pedagogė iš pradžių Konstantiną nuvesdavo į kitą patalpą, kurioje jis saugiai atlikdavo reikiamą procedūrą. Pastaruoju metu įsidrąsinęs vaikas insuliną jau susileidžia tiesiog būdamas klasėje.
Tėvai ištisas dienas seka vaiko būklę, apie kurią telefonu informuoja ant jo rankos nešiojami prietaisai.
Kad nereikėtų kasdien iki 10 kartų badyti vaikui pirštukų ir matuoti glikemijos indekso prieš valgį ir praėjus dviem valandoms po valgio, berniukas naudojasi prietaisu „Libre FreeStyle“, kurį tėvai parsisiuntė iš Vokietijos, nes Lietuvoje jų nėra pirkti.
„Pirmąjį „Libre“ pradinį paketą mums padovanojo Ieva Krivickaitė ir jos gerumo fondas „Ne apie mane“. Už tai esame labai dėkingi“, - labdarei dėkojo L.Digrienė.
Ant matuoklio dedamas kitas prietaisas „Miao Miao“, kurį šeima taip pat galėjo įsigyti tik užsienyje.
Šis prietaisas kas penkias minutes siunčia duomenis į vaiko telefoną, tad tėvai nuotoliniu būdu irgi stebi savo išmaniuosiuose telefonuose, koks sūnaus gliukozės kiekis kraujyje.
„Jei glikemijos indeksas pakyla ar nukrinta, visi gauname signalus. Tuomet galime taisyti padėtį - jei cukraus kiekis kraujyje per didelis, sūnui reikia susileisti insulino, jei per mažas - nedelsiant suvartoti greitųjų angliavandenių: tinka gliukozės tabletės, vynuogių sultys ar bananas. Bet viską reikia matuoti, sverti, skaičiuoti, siekiant išlaikyti cukraus kiekio kraujyje normą ir ateityje išvengti cukrinio diabeto komplikacijų, kurios gali būti susijusios su regėjimu, kraujotaka“, - pasakojo į atžalos ligą nuodugniai įsigilinusi motina.
Nors Konstantinui tiktai devyneri metai ir jis cukriniu diabetu serga vos kelis mėnesius, pats berniukas labai atsakingai vertina savo ligą: kartu su tėvais mokosi skaityti etiketes ir tiksliai apsiskaičiuoti angliavandenių kiekį produktuose.
Juk nuo to priklauso insulino kiekis, kuris kiekvieno valgio metu gali skirtis, nelygu pasirinktas maistas.
Moksleivis žino, kokius užkandžius geriau pasirinkti ir kad vakare reikia vengti riebesnių patiekalų.
Todėl Konstantinas jau parodė stiprią valią keisdamas mitybos įpročius.
„Sūnaus liga pakeitė šeimos režimą, nes anksčiau mes valgydavome, kada norime ir ko norime. O dabar palaikome Konstantiną, nenorime dėl valgio jo išskirti iš kitų šeimos narių, todėl derinamės prie jo ligos ir valgiaraščio. Vakarais negalima valgyti riebaus maisto, nes sūnui cukraus kiekis kraujyje šokinėtų naktį, tektų keltis matuoti“, - pasakojo L.Digrienė.
Konstantinas turi dvejais metais jaunesnę seserį Nikoletą, kuri jį labai palaiko - taip pat valgo panašų maistą.
Pusryčiams mama vaikams ruošia žaliuosius kokteilius iš vaisių, daržovių. Pietus atžalos valgo mokykloje, o antrieji pietūs jų laukia namuose.