Duona kasdieninė - ne tik posakis, bet ir faktas. Be duonos būtų sunku įsivaizduoti tiek lietuvišką autentišką virtuvę, tiek ir savo kasdienį mitybos racioną. Gaminama iš įvairiausių grūdų, pavyzdžiui, ruginių, kvietinių miltų arba jų mišinių, ji vis dažniau pagardinama ir įvairiausiais priedais, pavyzdžiui, sėklomis, sėmenimis ar net vaisiais.
Duonos istorija ir reikšmė Lietuvoje
Duona - vienas seniausių mūsų protėvių gaminių. Archeologai spėja, kad šį gaminį kepti mūsų kraštuose pradėta prieš maždaug 4 tūkst. metų. Duonos reikšmė buvo tokia didelė, jog per įvairias apeigas ir šventes ji būdavo aukojama dievams.
Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą - duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos diena, ši šventoji yra namų sergėtoja ir dažnai vaizduojama su duonos kepaliukais.
Nors įdomu tai, kad duona ne tik būdavo auka dievams, bet ir pati būdavo sudievinama, personifikuojama, šnekamojoje kalboje suteikiant jai žmogiškų savybių. Nors šiais laikais duonos papročių reikšmė sumenko, tačiau ji išliko reikšminga mitybos raciono dalimi.
Sveikata ir duona
Antradienį vykusioje konferencijoje buvo pristatyti tyrimai, kuriuos „Fazer Lietuva“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“. Gauti rezultatai parodė, kad net 77 proc. lietuvių, renkantis duonos produktus, svarbus jų sveikumas ir maistingumas. Lietuvoje vis labiau populiarėjanti sveikos gyvensenos tema lemia, kad vartotojai gręžiasi į pridėtinės vertės produktus.
„Nielsen“ tyrimų duomenimis, sveikų ingredientų produktuose ieško daugiau nei pusė - 52 proc. Lietuvos pirkėjų, kai tuo tarpu Latvijoje - 44 proc., Estijoje - 34 proc. Bėda ta, kad pirkėjai teigia parduotuvių lentynose pasigendantys sveikų produktų.
„Parduotuvėse įrengtose kepyklose kepamoje šviesioje duonoje su ruginiais miltais ir saulėgrąžomis tiek cukraus, tiek druskos kiekis jau sumažintas net 30 proc. O fasuota „Mano duona“ sumuštinių duona skrudinimui nuo šiol pasižymi 30 proc. mažesniu pridėtinės druskos bei 15 proc. mažesniu pridėtinio cukraus kiekiu“, - teigia L.
Asortimento vadovas taip pat pastebi, jog pirkėjai įvertina ne tik duonos sudėtį, bet ir kilmės šalį: žmonės renkasi ir įvertina vietinę, lietuvišką duoną. „Rūpinamės, kad tiek šviesios, tiek tamsios duonos kategorijose pirkėjai turėtų platų lietuviškos duonos pasirinkimą. Šiuo metu lietuviška duona sudaro net 90 proc. viso supakuotos „Lidl“ duonos asortimento. Dalis duonos gaminių parduotuves pasiekia jau iškepti, bet taip pat yra kepinių, kurie yra kepami parduotuvės kepyklose net po kelis kartus per dieną. Taigi pirkėjai visada turi pasirinkimą iš pačių šviežiausius kepalėlių“, - pasakoja L.
Kas yra bandę, tikrai žino, kad gražiai susiraikyti šviežios duonos kepalėlį nėra paprasta. Ypač perfekcionistams, siekiantiems, kad kiekviena riekelė būtų tinkamo dydžio - nei per stora, nei per plona. Šį darbą pasilengvinti padeda „Lidl“ savitarnos duonos pjaustyklės. Pjaustymo storį, pagal savo skonį, galima pasirinkti iš trijų variantų: automatinė pjaustyklė raiko 10, 12 arba 14 mm storio riekeles. Jei šio aparato iki šiol dar nebandėte, tai padaryti itin paprasta - detalias instrukcijas galima matyti pjaustyklės ekrane.
Duona Tėve mūsų maldoje
Tėve mūsų malda susijusi su mūsų kasdienybe. Dievas trokšta, kad malda keistų mūsų mintis, nuostatas, veiksmus, suteiktų mums ramybės. Per maldą Jis mus pripildo savo jėgos, kuri veikdama mumyse „gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20). Šiame straipsnelyje pagvildenkime antrąją Tėve mūsų maldos dalį. Joje su pasitikėjimu kreipiamės į Tėvą. Jam rūpime tokie, kokie esame čia ir dabar. Jis nori išgirsti visus mūsų rūpesčius ir atsiliepti į visus mūsų prašymus. O mes išsakydami savo prašymus liudijame norą gyventi tikėjimu.
Bažnyčia ne kartą aiškinosi, kas gi ta kasdienė duona. Šv. Augustinas samprotavo, kad tai ne medžiaginė duona. Nors jos reikia gyvybei palaikyti, bet Viešpats ne kartą mus perspėjo, jog turime neprisirišti prie valgio ar gėrimo. Ne tai yra esmė.
Sykiu ta duona nėra ir sakramentinė Eucharistijos duona. Mat tai reikštų, jog kasdienis dalyvavimas Mišiose būtinas. Pasak Augustino, „kasdiene duona turime laikyti dvasinį maistą, kasdien apmąstytinus ir vykdytinus dieviškuosius priesakus. Tai turi galvoje Viešpats sakydamas: plušėkite ne dėl žūvančio maisto.
Dvasinis ir fizinis maistas
Evangelijos pagal Joną 4 skyriuje aprašyta viena istorija iš Jėzaus Kristaus gyvenimo: kaip Jis, ilsėdamasis prie Jokūbo šulinio, užkalbina vietinę moterį - samarietę. Tuo metu Jo mokiniai buvo nuėję į miestą pirkti maisto. Viešpaties žodžių sujaudinta samarietė moteris tampa žinios apie Kristų - laukiamą pateptąjį Mesiją - savo mieste skelbėja. Jos liudijimo žodžiai tokie įkvėpti ir karšti, jog miesto žmonės sujudę patys eina už miesto, Jokūbo šulinio link: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi.
Netrukus su maistu sugrįžę Jėzaus mokiniai ragina savo mokytoją: „Rabi, valgyk!“ O Jis jiems tarė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė Jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas - vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą“ (Jn 4, 30-34).
Jėzus nebuvo valgęs natūralaus maisto, nebent tik gėrė samarietės iš šulinio pasemto vandens. Tad galime numanyti, jog čia Jėzus kalba apie skirtingas maisto rūšis, kurios Jį pamaitina. Platesniame šio skyriaus kontekste matome, jog kalbama apie antgamtinį maistą - gyvąjį vandenį, kurio atsigėrus gali būti numalšinti patys giliausi žmogaus troškimai ir poreikiai (Jn 4, 13-14), o vėliau, 6 skyriuje, Jonas užrašo dar ir šiuos Jėzaus žodžius: Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš (Jn 6, 35).
Samarietės žodžiuose - „šulinys gilus“, galime įžvelgti ir perkeltinę prasmę, jog gyvasis vanduo - dvasinis maistas - po Adomo kritimo jau nebėra lengvai prieinamas. Reikia nemenkų pastangų jį pasiekti, jo pasisemti. Mūsų kūnas kalba, kad tai ne pirmojo būtinumo poreikis.
Fizinis maistas svarbus kiekvienam, tačiau, anot apaštalo Pauliaus, maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame (1 Kor 8, 8). Žmogus buvo sukurtas ir tebėra sielinė, dvasinė būtybė. Todėl neužtenka pasirūpinti vien tik kūniškais mūsų poreikiais. Mūsų sieloms reikia peno. Jų maistas - tai visa nuostabi regima ir neregima Dievo kūrinija, gamta.
Ligos ir dvasinė mityba
Bulimija yra liga, dažniausiai psichologinis sutrikimas, dėl kurio liguistai susilpnėja arba išnyksta sotumo jausmas ir nekontroliuojamai padidėja apetitas. Pasikartojantys persivalgymai, po kurių ima persekioti kaltės jausmas, antsvorio baimė. Tada bandoma „atitaisyti“ padėtį, maistą išvemiant, geriant vaistus, arbatas, sportuojant ar net naudojant kenksmingas medžiagas (pvz., actą ar liekninančias tabletes) ir pan.
Tai galime pritaikyti ir kalbant apie Dievo žodį. „Neprivalgęs neprilaižysi“ - sako liaudies išmintis. Sveikos mitybos konsultantai pataria geriau valgyti mažais kiekiais, bet dažniau. Prisikimšti pilvą savaitgaliais, po ilgo badavimo ar padrikos mitybos, nebus sveika, netgi jeigu tas maistas ir bus prisotintas pačių naudingiausių organizmui medžiagų.
Ar geras, sekmadieninis, Dvasios įkvėptas ir sveiko mokymo prisodrintas pamokslas kompensuos visos savaitės dvasinį pasninką? Negebėdami priimti, pasisotinti ar suvirškinti, galime pradėti kaltinti kažką kitą - bažnyčią, pamokslininką ar net patį Dievo žodį.
Jėzus savo pavyzdžiu mus moko, jog svarbi įvairiapusė mityba ir augimas: dvasinis, sielinis ir fizinis. Dvasinio pažinimo „šulinys gilus“, todėl dažnai reikalingos sąmoningos pastangos gyvybės vandeniui pasiekti. Nesirūpinant savo dvasios mityba, gali išsivystyti įvairios dvasinės ligos, trukdančios priimti diegiamus žodžius, skirtus mūsų sielai pamaitinti ir gelbėti.