Šiandien konservuoti galima bet kokį maisto produktą. Būdas dažniausiai lemia norimas skonis ar išvaizda. Tačiau dažnai ruošdami atsargas žiemai net nesusimąstome, kad naudojame metodus, kurie šeimininkių virtuvėse „gimė“ dar gūdžiais viduramžiais.

Konservavimo istorija

Prie konservavimo istorijos itin prisidėjo Napoleonas Bonapartas. Jis pastebėjo, kad pakaitinus sandariai uždarytą stiklinį indą su maistu, pastarasis jame išsilaiko nesugedęs kur kas ilgiau nei įprasta. Jo išleista knyga apie konservavimo metodus nepaprastai išpopuliarėjo. Netrukus Anglijoje ūkininkas Pierras Durandas ėmė naudoti nedūžtančias alavines dėžutes. Devynioliktam amžiui įpusėjus Lui Pasteras išrado pasterizaciją.

Senoviniai konservavimo būdai

• Džiovinimas. Nuo senovės šis būdas naudojamas daugeliui maisto produktų konservuoti. Pavyzdžiui, kviečiai būdavo gerai išdžiovinami saulėje ir tik tuomet sandėliuojami. Beje, Skandinavijoje, kur žemę sukausto stingdantis šaltis, menkė, nupjovus jai galvą, būdavo paliekama lauke, kad „išdžiūtų“ šaltyje.
• Sūdymas. Šis būdas senovėje buvo praktiškai vienintelis, norint ilgiau išlaikyti žuvį ar mėsą. Kitas - merkti maisto produktus į sūdytą vandenį.
• Rūkinimas. Dar vienas paplitęs mėsos ir žuvies išlaikymo būdas.
• Marinavimas. Nors „marinavimo“ sąvoka iki tų laikų nevartota, šio proceso užuomazgų žinoma dar senovėje. Paprasčiausias marinavimo būdas - naudoti vandenį, druską ir kelias žoleles.
• Konservavimas riebaluose. Prancūzijoje „Confit de canard“ arba lietuviškai - „antienos uogienė“ sugalvotas kaip būdas konservuoti mėsą. Paskui jos sudedamos į indus, užpilamos tais pačiais riebalais.
• Konservavimas meduje. Vaisiai dažnai tiesiog džiovinami. Tačiau dar vienas būdas juos išsaugoti ilgesnį laiką - aplieti medumi.
• Laikymas šaltyje. Viduramžiais Europoje orai buvo ganėtinai vėsūs. Pilyse ar didesniuose namuose buvo įrengiami nešildomi rūsiai, kur produktai buvo laikomi tarp ledo gabalų.

Šiuolaikiniai konservavimo būdai

Sveikatai palankios mitybos konsultantė, gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė primena, kad vienas geriausių konservavimo būdų yra šaldymas, tad užsišaldžius moliūgų tyrės žiemai vėliau ją galima panaudoti ruošiant įvairius patiekalus: nuo sriubų iki gardžių desertų. Įsibėgėjus moliūgų derliaus metui, gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė rekomenduoja juos naudoti troškiniams, įvairiems kepiniams bei sriuboms, o nesunaudojus viso moliūgo - jį užšaldyti.

„Moliūgai puikiai tinka įvairiems patiekalams, tačiau norint išsaugoti kuo daugiau jų maistinių savybių, svarbu moliūgų neperkepti ir nepervirti. Be to, nors tai sezoninis produktas, moliūgus vartoti galima ištisus metus - juos nesunku užšaldyti ar kitaip paruošti žiemai. Visgi, reikėtų prisiminti, kad užšaldytą moliūgą būtina suvartoti per 10 mėnesių“, - primena dr. E. Gavelienė. Anot gydytojos dietologės, dėl savo maistinės vertės moliūgas yra priskiriamas prie itin sveikatai palankių produktų, nes juose gausu mineralinių medžiagų: kalio, vario, mangano, šiek tiek geležies.

„Ši daržovė turtinga skaidulomis ir antioksidantais - beta karotenu, liuteinu, kurie reikalingi žmogaus regai. Be to, moliūgai yra nekaloringi, todėl verta juos įtraukti į valgiaraštį ir lėtinių ligų turintiems žmonėms. Jie naudingi sergantiems nutukimu, esant padidintam cholesterolio kiekiui ar padidintam kraujo spaudimui, sutrikus regai, skydliaukės funkcijai, sergant astma. Be to, juose medžiagų, lėtinančių senėjimo procesą, gerinančių virškinimą“, - teigia dr. E.

„Švelnaus skonio sviestiniai moliūgai, kaip ir saldesni muskatiniai, tinka ne tik troškiniams ar sriuboms, bet ir įvairiems kepiniams bei desertams. Paprasčiausias būdas paruošti moliūgus - juos supjaustyti kubeliais ar lazdelėmis, pabarstyti norimais prieskoniais ir kepti orkaitėje ar virti garuose. Itin vertingos yra ir moliūgų sėklos bei moliūgų sėklų aliejus.

Populiarūs konservavimo receptai

Slyvų uogienė

Tai nepaprasta uogienė, tinkanti ir prie sūrio ir prie mėsos. Slyvas perpjauti per pusę, išimti kauliukus. Sudėti didelį puodą. Ant silpnos ugnies kaitinti apie 40 min. Į masę berti cukrų, druską, smulkintą česnaką, čili pipirus, supilti aliejų ir sudėti bazilikų lapelius. Pakaitinti apie 10-15 min.

Keptų paprikų konservavimas

Paprikas nuplauti, perpjauti pusiau, išvalyti. Kepti 220°C įkaitintoje orkaitėje apie 20 min. Palikti pusei valandos. Paprikomis užpildyti šiek tiek daugiau nei pusę stiklainio. Gerai užsukti dangtelius.

Lečo receptas

Lečas yra vienas mėgstamiausių vengrų virtuvės patiekalų, o jo populiarumas siekia šimtmečius. Lietuvoje lečas dažniausiai žinomas kaip skanus garnyras stiklainyje, tačiau visų pirma tai yra tiesiog troškinys, kuris valgomas dar karštas. Jis gaminamas iš trijų svarbiausių ingredientų: paprikų, pomidorų ir svogūnų.

Sezono metu mėgaujantis sultingais pomidorais ir saldžiomis paprikomis, vengrai nepamiršta ir išsaugoti šių skonių žiemai. Šviežias lečas yra labai atlaidus klaidoms, nes jo skonį ir tekstūrą akimirksniu galima pataisyti su papildomais prieskoniais ar kitais priedais.

„Ruošiant lečą žiemai, rinkitės išties prinokusius, sultingus pomidorus, ir jų nepamažinkite. Jų sultys - viena svarbiausių sudedamųjų dalių, o proceso metu jų dar ir sumažės verdant. Taip pat, nors lečas vasarą valgomas ir su mėsiškais priedais, juos praleiskite konservavimo metu. Ir galiausiai, paprikų nerekomenduojama labai ilgai termiškai apdoroti - skaniausias lečas žiemai būna tada, kai jos dar išlaiko savo traškumo“, - pataria G.

Ji taip pat įvardija dažniausiai pasitaikantį nesklandumą - ir jis susijęs jau nebe su receptu ar mišrainės gamybos technika. Be galo svarbu pasirūpinti, kad lečas stiklainiuose nesugestų. „Reikia pasirūpinti, kad pilstant lečą į karštus sterilizuotus stiklainius juose liktų kuo mažiau oro. Vengrai imasi kelių metodų. Vieni, norėdami būti tikri, ant išpilstyto mišinio dar užlieja šaukštą aliejaus. Kiti - pripila tiek, kad sukant dangtelį dalis skysčio netgi ištekėtų.

Lečo gaminimo eiga

1. Nulupkite ir supjaustykite svogūnus kubeliais.
2. Pomidorus nuplikykite karštu vandeniu, nulupkite žievelę ir supjaustykite.
3. Įkaitinkite aliejų didelėje keptuvėje ar puode ir sudėkite svogūnus.
4. Jiems tapus permatomiems, sudėkite pomidorus, pagardinkite druska (jei reikia - ir cukrumi) ir troškinkite ant silpnos ugnies 10-15 min.
5. Tuomet suberkite papriką ir vis pamaišydami dar kaitinkite apie 20 minučių.
6. Nuimkite mišinį nuo kaitros ir dar karštą supilkite į švarius, sterilizuotus stiklainius.
7. Kruopščiai uždarykite, kad liktų kuo mažiau oro.
8. Atsargiai apverskite aukštyn kojomis penkioms minutėms.
9. Tuomet atverskite, suvyniokite į laikraščius ir užklokite pledu arba įdėkite į šaltkrepšį ir palikite atvėsti vėsioje vietoje.

---