Dailininkas ir rašytojas Samuelis Bakas yra pasakęs: „Mano kūryba kelia klausimus apie žmonijos likimą. Paprastų atsakymų nėra. Bet yra daug pamokų, kurias reikia išmokti.“
Holokausto tyrimų neįmanoma atlikti iki galo. Jų ir neturėtume baigti. Nesuskaičiuojama daugybė liudijimų, kuriuose pasakojama daugybė istorijų. Istorijų apie oportunizmą, nesąžiningumą, vandalizmą, žiaurumą ir sadizmą. Istorijų apie abejingumą, neišmanymą, kvailumą, gėdą ir nenorą pripažinti. Iš kitos pusės - istorijų apie heroizmą, altruizmą, dosnumą, pasiaukojimą...
Kaip ir mano eskizų knygelė, kuri yra saugoma Samuelio Bako muziejuje. Tai - dalis mano aštuonių dešimtmečių kūrybos, kurią ten galite pamatyti. Gal tai yra ištęstinio kūrybiškumo pasaulio rekordas.
Žmogaus būties klausimai
Aš žinau, kad mes, žmonės, įgysime Dievo vaikų garbę. Juk jie, kad ir nėra Dievo vaikai, bet turi sielas, kurios mirs ir nebeturės tąsos. Bet man gaila yra laikinosios gyvybės, t.y. - visų gyvių, kurie nėra žmonės. Juk tai tokia neteisybė. Kam visa tai? Ir jei žmogus gyvas ne vien duona ar mėsa, kam tiek gyvybės Žemėje, ką kalbėt apie Visatą? Kam ta gyvybė, gyvenanti kokioj kitoj mūsų galaktikos pusėj, jei žmogui, gyvybės viršūnei ir bambai, ji nedaro jokios įtakos ar naudos?
Ir dar vienas klausimas iškyla... Ar tik ne mes patys tokį pasaulį sukūrėme per pirmapradę nuodėmę, kaip bendra kūrėjai? Kam tada tos teorijos ir filosofijos apie Dievo pradėtą pasaulį? Dievo vaisiai yra amžini. Skamba gana niūriai, bet man svarbus atsakymas. Gal Dievas pradėjo tik žmogų, o jis savo ruožtu jį tokį subjaurotą susikūrė?
Kultūrinis gyvenimas ir dvasios alkis
Tikriausiai Mozė Biblijoje sakė, kad žmogus gyvas ne vien duona. Todėl paskutiniais geto metais kultūrinis gyvenimas buvo itin aktyvus. Žmonės susirenka, sutelkia visa, kas juose gyva ir užsiima kultūrine veikla. Tai vyksta pamažu, vakarais, po išsekinančių darbo dienų. Du garsūs poetai Sutzkever ir Kaczerginski susidomi mano priešiniais ir akvarelėmis. Gete esančiame nedideliame teatre jie surengia mano parodą. Ir staiga aš tampu žinomu geto vunderkindu.
Jėzui šita keturiasdešimt vienumos dienų yra paskutinis pasiruošimas. Bet jis nebus visai vienas. Sykiu su juo yra Gyvuliai ir Angelai. Žemesnės už žmogų esybės ir aukštesnės už žmogų. Tokios esybės, kurios žmogų žemyn traukia, ir tokios, kurios jį kelia aukštyn. Žmogus yra Gyvulys, kuris turi tapti Angelu. Jis yra Medžiaga, kuri pasikeičia į Dvasią. Jei Gyvulys paima viršų, žmogus nupuola žemiau už gyvulį, kadangi proto dalį paveda gyvuliškumui; kai Angelas nugali, tada žmogus susilygina su juo ir iš paprasto Dievo kareivio tampa paties Dieviškumo dalininku.
Gimė pakeisti Pasauliui ir jam nugalėti. Jėzus yra pasaulio priešas, žmonių gyvuliškojo gyvenimo kuriuo gyvena daugybė, neprietelis. Atėjo, kad Gyvuliai taptų žmonėmis, o žmonės Angelais. Tai yra, nugalėti Pasaulio Valdovui Dievo Priešininkui, ir žmonių suvedžiotojui, nedorėliui, kurstytojui. Reikalas, kuris verčia mus kasdien pripildyti savo skilvį, yra pirmuoju pažymiu mūsų vergavimo medžiagai, o Jėzus troško nugalėti ir medžiagą.
Šėtonas gundo tiktai didelius ir švarius. Kitų neturi reikalo net pusbalsiu paskatinti. Jau priklauso jam nuo kūdikystės prieblandų, su pirmais jaunystės žingsniais. Nėra reikalo vargti, nes ir taip jam klusnūs. Eina į jo glėbį prieš tai kaip juos pašaukia. Daugelis net negalvoja, kad jis yra. Priešingai, niekad jo nematę, yra linkę jį neigti. (Piktosios dvasios apsėstieji netiki piktajai dvasiai). Velniškieji netiki velniu.
Žmonės turi tikėti, nežiūrint jokių pastebimų priešginybių, turi tikėti jo didybę net ir žiauriausio jo pažeminimo valandą, tikėti jo dieviškumą, net akivaizdoje atsitiktinės jo žmogystės išnaikinimo. Priešingai, kas norės paskui jį eiti, priverstas bus palikti laukus, kurie augina javus, ir pinigus, už kuriuos galima įsigyti duonos. Turi eiti paskui jį be paviržio ir be užmokesčio, vienais marškiniais, ir gyventi kaip dangaus paukščiai, gliaudydami laukuose varpas, arba prašant išmaldos prie namų durų. Be žemiškosios duonos galima apsieiti; užsilikusi tarp lapų fyga, ežere sugauta žuvis gali ją pavaduoti. Bet be dangiškos duonos niekas negali apsieiti, kas nenori mirti amžinai, kaip tie, kurie jos neragavo. Ne viena tik duona žmogus gyvas, bet meile, pasiryžimu ir teisybe.
Išmintis ir kūrybiškumas
Turtingos sielos žmonėms vienuma yra turtas, o ne Bausmė. Tai tikrojo gero apyaušris, išvidinio grožio kūryba, laisvas susitaikymas su visais nesamais žmonėmis. Tik vienumoje gyvename su sau lygiais: su tais, kurie, būdami vienumoje, sukūrė didžiausias sielos mintis, kurios gali mus suraminti, netekus visų kitų gėrybių. Kas nieko kitiems negali duoti. Negali pakelti vienumos ribotas, mažas žmogus. Kas bijo pats savęs ir savo tuštumo. Kas yra pasmerktas amžinai savo sielos vienumai, tai vidujinei apverktinai dykumai, kur auga tik nuodingos žolės nedirbamuose plotuose. Jėzus buvo žmonių tarpe ir grįš į žmonių tarpą, nes jis juos myli. Dažnai tačiau, norėdamas būti vienumoje, slapstysis net ir nuo savo mokinių. Būdami tolimi labiau susiartiname.
Kūdikis prisimena tik blogį, kuris jam padarytas; jo naktis esti užnuodyta įžeidimo, lūpos dega pykčio ugnimi. Suaugęs žmogus prisimena gėrį ir nors dėl savo mažyčio savo patirto gėrio užmiršta visas blogybes, kurių buvo patyręs. Net ir tai, ko nebūtų atleidęs tuojau, pamažu išnyksta iš širdies.
„Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”. taiko į silpną vietą - duonos alkį. „duona” išalkusiam Jėzui yra pagunda. Dievo lūpų” (Mt 4, 4). „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”. Deja, kitaip yra su kitais Adomo vaikais. kūniškumo pagundoms. keliais. vergai, palikite kiaulių jovalą, prisiminkite Tėvo namus.
„Aš atiduosiu tau visą šitą valdžią ir jų garbę; nes man jos pavestos ir, kam noriu, tam jas dovanoju. mane, visa bus tavo”. Antrasis Jėzaus išmėginimas - pasaulio grožybės. - akis. Šv. Šiandien šėtonui nereikia rodyti pasaulio karalysčių. susirandame. Žmogus sukūrė daug gerų dalykų. tapęs televizorius. Nuostabus žmogaus kūrybos laimėjimas. kad paprastai žiūrime ne tik tai, kas gera ir gražu. velnias užnuodija mūsų sielas, palieka širdyje tuštumą. grožybėmis.
pakišo pagundą: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk”. parklupdė pirmuosius tėvus. Kaip elgėsi pirmieji žmonės? jog jis yra kūrinys. kas esi. kirbėjo pagunda susilyginti su Dievu. dieviškos garbės. tėvai suklupo. prie šventyklos susirinkusios minios žmonių. tautų laukiamasis! Derėtų mums įsidėmėti šiuos žodžius. Taigi ir puikybės gundymas velniui nepavyko. turi daug paguodos iš nūdienos žmonių. grumiasi dėl garbingų vietų. per kitų galvas į aukštumas.
„Baigęs savo gundymus - sako Lukas-velnias pasitraukė nuo jo lig laiko“. Šitas trilypis dialogas atrodo, iš pirmo žvilgsnio, tik savitarpiu atsirėmimu biblijos tekstais. Piktoji Dvasia ir Jėzus nekalba savo žodžiais, bet lenktyniuoja Raštų priminimais. Nieko nuostabaus, kad Šėtonas prisiartino su nevykusia viltimi privesti Jėzų prie nupuolimo. Nieko nuostabaus, kad Jėzus kaip žmogus buvo gundomas.
Visuomenė yra pasišventimas, juo didesnis, juo yra koktesnis. Tas, kas yra pasakęs: vargas atsiskyrėliui! parodė tik savo bailumą. Ligi šiol buvo tarp Nazareto darbininkų, tarp Jono atgailaujančių, dabar eina į tolimus kalnus, kur nesimato žmogaus veido, ir neskamba žmonių balsai.
Prisiminę Viešpaties 40 dienų pasninką, pasekime savo Viešpačiu. ką galime. Mons. Įst 26, 4-10; Ps 91, 1-2. (plg. Žyd 12, 1-3), nepailstume ir neapsileistume. taiko į silpną vietą - duonos alkį. „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”. kaip kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį” (plg. parodo Jį kaip nugalėtoją.