Kuršių marios

Apie Kuršių marias kalbėta, kad tai vienas iš produktyviausių ar net produktyviausias vandens telkinys visame pasaulyje žuvų išteklių klausimu. Turbūt perspektyviausias vandens telkinys buvo tarpukariu, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių žmonija labai mažai žvejojo Kuršių mariose būtent karo metu.

Tam tikros statistikos, kurios įmanoma surasti tuose išlikusiuose senuose raštuose, ypač kur sugavimai buvo skaičiuojami, matosi, kad yra keli etapai buvę Kuršių mariose labai prasti. Ypač po Pirmojo pasaulinio karo buvo pradėtos fiksacijos tikslesnės daryti, po to stipresnis atsigavimas buvo trečiajame dešimtmetyje iki karo, paskui vėl subangavo. Čia turbūt yra susiję su fiziniu žuvų išgaudymu. Žinoma sunkoka tokias marias išgaudyti lyg būtų, bet gamta yra tokia keistai sudėta.

Kartais ne vienas faktorius, o keletas lemia populiacijose staigų šuolį, kartais - smukimą. Mums reikėtų per kitą prizmę pasižiūrėti, o gal kas nors atsitiko, gal kokios invazijos buvo, ligų protrūkiai, o to nerašo tuometiniai laikraščiai.

Sterkai yra kaip geras gintaro gabalas pajūry. Sterko populiacija staigiai pradėjo kristi maždaug 2012, 2013, 2014 metais. Populiacija reguliuojasi dar priklausomai ir nuo maisto kiekio, manau, kad įtaką daro mažėjantis katastrofiškai stintų kiekis. Įvyko peripetijų ministerijose, kada atkeliavo 40-50 cm akių tinklai. Čia ir prasidėjo labai staigus populiacijos mažėjimas. Buvo ir šuolių į priešingą pusę.

Žuvų pergaudymas yra pats pavojingiausias populiacijai. Europos Komisija yra įrodžiusi tuos dalykus, tie priverstiniai menkės saugojimo apribojimai, kurie buvo įvesti Vokietijoje, kurie paskui išplito, link mūsų kraštų atėjo, yra susiję su pergaudymu. Kas tą pergaudymą lemia? Lemia kontrolės nebuvimas.

Kada žvejai mėgėjai kyla į mūšį (juokaudamas sakau) ir įrodinėja, kad tikrai nebėra žuvies Kuršių mariose, tai turbūt reikėjo atkreipti dėmesį dar 2015-2018 metais, kad čia yra kažkas negerai. Bet mokslininkų ataskaitos visą laiką rodo „negerai“, bet rodo stabiliai „negerai“, jie kritinių situacijų nerodo. Mokslininkai varpeliais neskambina, jiem neįdomu, jie parašo ataskaitas, jos nukeliauja kažkur į ministerijas, nugula į stalčių, tuo viskas ir pasibaigia.

Žuvų pergaudymas lemia labai keistą dalyką - keičiasi rūšinė sudėtis. Menkaverčių žuvų padaugėja, tų žuvų, kurių žmonės nelabai vartoja, pavyzdžiui, plakiai. Jų niekas nevalgo, tik vietiniai žvejai deda į žuvienę kaip priedą. Kuojos irgi yra bevertės praktiškai. Jeigu pagauna jų pavasarį su ikrais, padžiovina, kažkur parduoda. Sumažėja jų, o kai sumažėja plėšriųjų, vėl pagerėja sąlygos veistis menkavertėm žuvim. Čia ne viena priežastis, bet kelios.

Pirmiausiai, mineralizacijos kiekis, kuris buvo tarybiniais laikais, išmetamųjų įvairių teršalų, jis labai skatina labai stipriai marių žydėjimą, didėja organikos kiekiai, tačiau didėjo ir mikrodumbliai, vėžiagyvių kiekiai. O dabar įstojus į Europos Sąjungą, mes labai smagiai pasivalėm. Tai daro labai didelę įtaką. Išmetimai buitinės kanalizacijos yra labai stipriai sumažėja.

Vien ką galima pasakyti apie Kauno miestą, kuris susitvarkė. Sustojo Rusijoje pats didžiausias teršėjas - popieriaus gamykla - ir iš karto pasijuto, Kuršių mariose situacija cheminio užterštumo prasme (red. past.) pagerėjo. Bet atsirado besaikė žvejyba, pergaudymas ir dabar persluoksniuoja rūšinį sąstatą ir gauname tam tikrų žuvų trūkumą.

Baltijos jūra

Situacija yra labai panaši kaip su Kuršių mariomis. Tik tiek, kad aplink didžiąją dalį Kuršių marių gyvena rusai, šiek tiek gyvenam mes, o aplink Baltijos jūrą kiek tautų gyvena? Tai susireguliuot žvejybą yra pakankamai sudėtinga. Tačiau Europos Komisija imasi tam tikrų priemonių ir pakankamai sėkmingai, kad apribotų žvejybą, tačiau yra paradoksalių situacijų. Tiesiog lietuvišką pavyzdį pateiksiu.

Tos invazinės žuvys, jos šiek tiek papildė tą menkių maistą. Tai - juodažiotis grundalas, kuris atkeliavo pas mus iš Juodosios jūros regiono. Ta invazinė žuvis čia turėjo tokį neįtikėtiną šuolį apie 2013-2014 m. Kadangi grundalas maitinasi daugiausiai moliuskais, jam labai patiko mūsų vietinės silpnos midijos. Populiacija buvo sureguliuota, gamta tokia yra, ir dabar viskas po truputį statosi į vietas. Grundalas tapo natūraliu menkių, starkių, plekšnių, stambesnių otų maistu.

Otas kaip žuvis yra aukšto kulinarinio rodiklio, kaip sakant. Labai skani. Ir jos vertingumas yra didesnis negu starkio. Kol mūsų pakrantės priklausė Tarybų Sąjungai, neleisdavo žvejoti pakrantėse, tų otų buvo pas mus labai daug. Nepriklausomybės laikais kai atsidarė tos artelės, maži žvejai, kai pradėjo kloti tinklus specialiai otam gaudyti, tai jų labai staiga pradėjo mažėti.

O mūsų įstatymai išvis yra paradoksiniai. Kadangi mėgėjų, žvejojančių otus (dabar pajuokaudamas pasakysiu) gal 10 yra pakrantėje, otą yra pakankamai sudėtinga pagauti. Tai šitos dvi institucijos, kurios nesusišneka, yra rakštis ne tik Baltijos jūrai, bet ir Kuršių marioms.

Jeigu būtų galima palyginti skonį, ši perpelė yra tarp lašišos ir silkės. Tarybiniais laikais jų tiek sumažėjo, greičiausiai dėl užterštumo, nes tai yra jūrinė žuvis ir ji atplaukia pas mus tik neršti į Kuršių marias. Jų atplaukia, jos neršia, tačiau jų labai staigiai sumažėjo, kai ją išėmė iš raudonosios knygos. Iš karto pramonininkai jas pradėjo gaudyti tinklais. Jos atplaukia apie birželio pradžią, tas gaudymo šuolis įvyko ir didžiąją populiacijos dalį išgaudė.

Žuvis kaip žuvis. Kainą nulemia rinka. Baltijos jūros mineralizacija maža, jos didelės neužauga. Bretlingis, dar kitaip Baltijos šprotas, yra labai į strimelę panaši žuvelė, tik dvigubai mažesnė. Panaši vertė kaip strimelės. Žuvis jautri užterštumui, mėgsta švarų vandenį. Ir jinai yra daugelio žuvų maistas.

Silkinės žuvys greitai subręsta, greitai auga. Strimelės jau neršia 3 metų. Bretlingis irgi. Ikrų kiekiai yra pakankamai dideli, išneršia jos sėkmingai. Jeigu mes sugalvotume, kaip išsaugoti Baltijos žuvis, mums reikėtų visiems sustoti žvejoti jūroje. 4 metai būtų pirmas etapas, 4 metai - antras.

Pagrindinis įstatymas, kuris reguliuoja silkių žvejybą yra Norvegijos vyriausybės ir ten jie labai griežtai žiūri silkių sugavimus, nes visi pagrindiniai didieji jų kiekiai sugaudami Norvegijos teritoriniuose vandenyse. Žinoma yra ir tarptautiniai įstatymai, kurie gina.

Mažai žinomos žuvys

Anksčiau mes turėjome tokią nuomonę, kad visos žuvys, kurios gyvena Baltijoje, sakykim tos jūrinės žuvys - tiek strimelės, tiek menkės, stintos, ciegoriai, plekšnės, otai - yra tos pačios rūšys, kurios pripratusios gyventi Atlanto vandenyje. Išaiškėjo, kad pusiau gėlas Baltijos jūros vanduo darė tokią įtaką jų genetikai, kad ciegorius nebegyvena 25 promilių sūrumo vandenyje. Jam reikia Baltijos jūros.

Ciegorius turi juodus ikrus. Kartais galima nusipirkti. Jie juodi kaip eršketo, tik mažiukai. Builis išvis egzotiška žuvis. Žuvis kaip žuvis, plačia burna. Labai raji, maitinasi daugiausiai kitomis žuvimis. Kulinarijoje yra naudojama.

Karšis

Karšis - bene dažniausiai gaudoma žuvis ir vienas geidžiamiausių plūdininkų, dugnininkų ir poledinės žūklės mėgėjų laimikių. Remiantis agentūra Factum, didžiausias karšis Lietuvoje sumeškeriotas Seirijo ežere Daliaus Baublio 2015 m. gegužės 31 d. Panaršęs po internetą, radau informaciją, kad Pasaulio rekordas užfiksuotas Jungtinėje Karalystėje, kur Mark McKena 2009 m. žvyro karjere sumeškeriojo 10,39 kg karšį.

Į mažus karšius panašūs plakiai, tačiau pastarųjų žvynai yra stambesni, pelekai rausvesni, apvalesni, akys didesnės. Ši žuvis dažnai maitinasi palenkusi galvą žemyn, o tiksliau, pakėlusi visą savo kūną maždaug 45° kampu.

Karšiai kimba be pertraukos ištisus metus, suprantama, masalus čiumpa ir iš po ledo. Didžiausią aktyvumą jie pasiekia esant 15-20 °C vandens temperatūrai. Ypač ėdrūs karšiai būna pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje, pirmoje rudens pusėje. Rezultatyviausia poledinė karšių žūklė būna praėjus porai savaičių po pirmojo ledo susidarymo, taip pat pavasarėjant.

Karšiai plauko būriais. Kuo smulkesnės yra šios rūšies žuvys - tuo gausesni jų tuntai. Kuo didesnis vandens telkinys - tuo skaitlingesni pulkai. Maži karšiukai nesimaišo su didžiaisiais karšiais, jie veikiau sudaro mišrius pulkus su kuojomis, plakiais.

Karšiai mėgsta atviresnius plotus, kur dugno augalija reta arba yra laisvos aikštelės tarp vandenžolių. Iš tiesų karšiai labiau linkę laikytis ten, kur molis, žvyras, smėlis, nors nevengia nuklysti į daug nuosėdų turinčius dugno plotus.

Karšių racionas, turiu omenyje masalus, yra itin įvairus, kadangi jie gali puikiai kibti tiek ant augalinės, tiek ant gyvūninės kilmės vilioklių. Karšių pomėgiai vieniems ar kitiems masalams neretai priklauso ne tik nuo metų laiko ar vandens temperatūros, tačiau ir nuo konkretaus vandens telkinio.

Masalo dydis nebūtinai apsprendžia pagautų karšių gabaritus. Tai ypač pastebima vėlai rudenį ir anksti pavasarį, kuomet vieną dieną stambios šios rūšies žuvys labiau nori vos poros uodo trūklio lervų, o kitą dieną puikiai kimba ant didelių sliekų kuokštų arba naktinių sliekų.

Šios žuvys augalinės kilmės masalus neretai griebia ir žiemą iš po ledo. Karšiai nemėgsta čiupti upėje pasroviui judančio masalo, jie labiau linkę praryti pristabdytą arba visai nejudriai dugne gulintį vilioklį.

Karšiai (išskyrus karpius) yra bene dažniausiai ir itin gausiai jaukinamos žuvys visais metų laikais. Jaukinimas padeda į žūklavietę sukviesti stambiausius to vandens telkinio egzempliorius. Šios žuvys teigiamai reaguoja į įvairius atraktantus, todėl karšiams skirtų jaukų ir specializuotų kvapų galima rasti pačių įvairiausių, jų asortimentas itin gausus, pagardų ir prievilų įvairove karšius pralenkia tik karpiai.

Didelius karšius įmanoma sėkmingai vilioti dirbtinės kilmės masalais žuvaujant spiningu. Kimba jie ant mažų silikoninių vilioklių, griebia smulkias blizges, cikadas, kartais ir mažus voblerius. Kai kurie ultralight mėgėjai netgi specializuojasi karšių žūklėje. Jei žiemą nėra ledo, karšius labai sėkmingai galima žvejoti poledinei žūklei skirta meškerėle iš valties.

Karšiai neprastai kimba tamsiuoju paros metu. Jų galima pagauti naktimis net ir žiemą iš po ledo. Karštomis vasaros dienomis nerekomenduojama anksti palikti karšių žūklavietę, jei jie staiga nustojo domėtis masalais. Pats didžiausias tos dienos karšis gali užkibti būtent vidurdienyje.

Upiniai karšiai yra pakankamai stiprūs, nes kovodami su meškeriotoju geba išnaudoti savo platų kūną srovėje. Traukiami į krantą ar valtį stambūs karšiai išbaido savo gentainius.

Kuprė

Kuprė, kitaip dar vadinama laukine lašiša - išskirtinio skonio, sveikatai naudinga žuvis, kurioje gausu omega-3 riebalų ir antioksidantų. Kuprė pasižymi kiek subtilesniu nei tradicinė lašiša skoniu ir švelnesne tekstūra.

Kuprė arba laukinė lašiša dažniausiai randama Ramiajame vandenyne. „Šios žuvys išsiskiria neįprasta išvaizda, nes vyriškos lyties žuvys turi nedidelę kuprelę. Kaip tik todėl jos ir vadinamos kuprėmis. Kuprės, palyginti su kitomis lašišinėmis žuvimis, yra nedidelės. Vidutinio dydžio kuprė sveria apie 2,2 kilogramo. Kuprės minta planktonu, bestuburiais gyvūnais, smulkiomis žuvimis ir pasižymi kur kas subtilesniu nei lašišos skoniu“, - pasakoja V. Juodkazienė ir dalijasi dar keliais faktais apie šią žuvį.

Kuprės, kaip ir visos lašišinės žuvys, yra naudingos sveikatai. Kadangi ši žuvis pasižymi ne tokiu intensyviu skoniu, dažniausiai ja gardinamos salotos, sumuštiniai, taip pat iš šios žuvies gaminami tartarai ar kiti žalios žuvies patiekalai.

Nors kuprės - vienos mažiausių lašišinės šeimos žuvų, V. Juodkazienė, pasakoja, kad jos gali užaugti ir beveik iki 7 kg. Viena didžiausių kada nors pagautų kuprių svėrė net 6,8 kg.

---