Kaip skaniai paruošti kepenėles? Pasakojame ir dalinamės receptais!
Kepenėlės - ypač maistingas, tačiau, deja, primirštas produktas. Dažnas yra girdėjęs apie kepenėlių naudą, tačiau jų privengia, nes nemoka paruošti tikrai skaniai. Dalinamės naudingais patarimais ir siūlome pasigardžiuoti kepenėlėmis, kurias puikiai pagaminti tikrai lengviau, nei manote!
Kepenėlės - paneigiame mitus ir atrandame naudą
Kepenėlės kartais laikomos „nešvariu“ organu, nes jos dalyvauja medžiagų apykaitoje, neutralizuoja ir iš kraujotakos šalina toksinus (pavyzdžiui, vaistus, nuodus, kitas organizmui pavojingas chemines medžiagas). Būgštavimai dėl kepenėlių keliamo pavojaus sveikatai yra nepagrįsti - taip, kepenys iš tiesų yra vienas iš organizmų „filtrų“, tačiau potencialiai žalingos medžiagos jose beveik (išskyrus retus apsinuodijimus sunkiaisiais metalais) nesikaupia. Pagrindinė toksinų „saugykla“ yra riebalai, jie taip pat, tiesa, neilgai cirkuliuoja kraujyje, nedidelė pavojingų medžiagų dalis kaupiasi kauluose ir sąnariuose, limfinėje sistemoje.
Kepenys, savo ruožtu, sukaupia didelius kiekius organizmui ypač naudingų medžiagų: vitaminų A, D, B12, K, PP, folio rūgšties (jos ypač daug paukštienos kepenėlėse), geležies, vario, cinko, natrio. Kepelėse gausu visaverčių baltymų, kaloringumu jos primena jautieną.
Kepenų į savo mitybą turėtų įtraukti anemija sergantieji ar į ją linkę, po ligų ir traumų sveikstantys, ilgai antibiotikus vartoję, toliau nuo pusiaujo (tad ir Lietuvoje) gyvenantys ir vitamino D nuolat stokojantys žmonės, didžiulį folio rūgšties poreikį turinčios nėščiosios (ar pastoti bandančios moterys), žindyvės.
Kepenys gan „koncentruotas“, nemažai cholesterolio turintis produktas, tad jį vartoti reikėtų saikingai (ypač vaikams), ne dažniau, nei kartą per savaitę. Kepenėlių nereikėtų valgyti laikantis dietinės mitybos taisyklių, pavyzdžiui, sergant pankreatitu, podagra.
Nuotraukos šaltinis Shutterstock
Kepenėlių pasirinkimas ir paruošimas - pažadame, bus skanu
Šviežių kepenėlių pasirinkimas. Pagrindinė sąlyga renkantis skanias ir sveikatai naudingas kepenėles yra gyvulio ar paukščio amžius, jo šėrimas ir gyvenimo sąlygos bei kepenėlių šviežumas.
Lietuvos virėja
Avino arba veršio kepenėles ir plaučius minkštai išvirti. Smulkiai sukapoti, įberti puoduką grūstų džiūvėsėlių, puoduką pertrintų grikių kruopų, įdėti šaukštą grietinės, įpilti du šaukštus pieno, pusę puodelio lydytų taukų, įberti juodųjų ir kvapiųjų pipirų ir druskos, supilti išplaktus kiaušinius. Viską išmaišyti, ištepti puodą taukais, iškloti lietiniai, sudėti faršą, ant viršaus vėl uždėti lietinių ir gerą valandą kepti krosnyje; atskirai patiekiama rudojo saldžiarūgščio padažo.
Patirtis ir patarimaiNa, štai. Pagaliau kąsnelis XIX a. vilnietiškos virtuvės egzotikos. Kai radau „motiejuko“ receptą „Lietuvos virėjoje“ – suraukiau nosį. „Fe“, – pagalvojau, – „plaučiai. “. O bičiuliams pažadėjau tokį „motiejuką“ iškepti, jei tik jie valgys. Taip sakant, burtai buvo mesti, vieną dieną buvo papjautas ir avinėlis, o jo vidinis turtas atkeliavo tiesiai į mano virtuvę.
Net neįsivaizdavau, kaip atrodo ir kokio skonio tie plaučiai. Atsargiai išvyniojau ir beveik nežiūrėdama sumečiau į dubenį. Kai pažiūrėjau – nustebau – labai neblogai atrodė arba bent tikrai tris kartus geriau nei galėjau įsivaizduoti. O plaudama pajutau, kad labai malonu juos lytėti – lengvučiai ir tokie minkšti, purūs kaip vatiniai. Pažiūrėkit. Tikrai nieko baugaus - šitas avinėlis dar nebuvo pradėjęs rūkyti ;)
Taigi, plaučiukus ir kepenis nuploviau, išpjausčiau tai, ko nereikėjo ir sudėjau į puodą su prieskoninėmis daržovėmis, druska ir pipirais. Nesekiau su laikrodžiu kiek laiko virė, kai praėjus maždaug valandai patikrinau – jau buvo išvirę.
Kol plautukai ir kepenys virė – išsikepiau blynus ir komandoje aptarėme tolimesnes gaminimo strategijas. Grikius trinti virtus ar sausus? Greičiausiai, kad virtus, nes sutrynus sausus - gautųsi miltai ir Zawadzka būtų taip ir parašius - įberti grikinių miltų.