Pradinių klasių mokytojui keliamas didelis ir aiškus tikslas - ne tik išmokyti vaiką skaityti, bet ir padėti jam atverti duris į knygų pasaulį ir pasiekti, kad tas pasaulis vaikui taptų įdomus, kad knygų skaitymas būtų ne pareiga, atliekama mokytojui ar tėvams paprašius, o malonumas ar džiaugsmą teikiantis užsiėmimas. Tai nelengvas uždavinys šiandienos visuomenėje.

Šiame straipsnyje norėčiau pasidalyti patirtimi, kaip ugdau mokinių gebėjimą komunikuoti su knyga, t. y. IV klasėje mokinius sudominau rusų rašytojo Antonijaus Pogorelskio knyga Juodoji višta, arba Požemio gyventojai. Todėl, kad vaikai mažai žino garsiausių pasaulio pasakininkų kūrinių. Įsigijau leidyklos „Nieko rimto“ naujai išleistą vieną nuostabiausių rusų apysakų-pasakų, kuri „gyvuoja jau 200 metų! Ir gyvuos, nes joje slypi esminis stebuklas - gerumo stebuklas.

Antonijaus Pogorelskio "Juodoji Višta, Arba Požemio Gyventojai"

Antonijaus Pogorelskio Juodoji višta, arba Požemio gyventojai - tipiška literatūrinė pasaka, apysaka-pasaka, jai būdinga romantikų sumodeliuota dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra. Pirmas pasakos sakinys - „Prieš kokia keturiasdešimt metų Sankt Peterburge Vasilijaus saloje, Pirmojoje linijoje, vienas savininkas laikė berniukų pensioną…“ yra iškalbingas keliais požiūrais. Pirmiausia jis išduoda pasakojimo konkretumą, detalumą, kuriuo, kaip svarsto kritika, ko gero, siekiama įtikinamumo. Kitas dalykas, kurį nustatome iš knygos sukūrimo datos, - kad autorius nukelia įvykius į savo vaikystės laiką ir tuo primena mums vieną biografijos faktą, tiesa, laikomą ir šeimos legenda: esą Aleksejus pats buvęs tėvo išsiųstas į pensioną, kur labai ilgėjęsis namų, bėgęs iš ten, lipdamas per tvorą susižeidęs ir visam gyvenimui likęs raišas.

Kiekvieną penktadienį mokiniams organizuoju užklasinio skaitymo pamokas, kurių metu dalijamės mintimis, įspūdžiais, nuomonėmis apie knygas, reklamuojame perskaitytas knygas, skaitome ištraukas. Kartą atsinešiau jau minėtą knygą. Mokiniams perskaičiau ištrauką apie tai, kaip višta Juodukė dešimtmečiui Aliošai padovanojo kanapės grūdelį ir jis nesimokęs išmoko pamokas. Dar parodžiau iliustraciją, kur Alioša vaizduojamas su peruku (knygos pabaigoje). Išgirdau klausimą: „Kodėl jis toks keistas?“ Į kausimą neatsakiau. Pasiūliau mokiniams patiems perskaityti, kad visa klasė aptartume, diskutuotumėme apie šią knygą, atliktume kūrybinę užduotį grupėmis.

Klasėje 25 mokiniai, iš jų 15 nusipirko šią knygą. Vieni kitiems skolino, aišku, ir mano knyga ėjo iš rankų į rankas, ir per sutartą laiką visi mokiniai ją perskaitė. Manau, ši knyga tapo dovana vaiko sielai. Juk tokios įspūdingos, savitos, istorinės iliustracijos, kurios ne tik padeda geriau suprasti tekstą, bet ir pateikia vaizdinę jo interpretaciją, tarsi išsiskleidžia vaiko vaizduotėje. O piešė jas Gennadijus Spirinas, populiarus visame pasaulyje.

Kūrinio Aptarimas Su Mokiniais

Aptardami šią knygą dirbome grupėmis. Mokiniams buvo pateikti klausimai, kurie buvo išspausdinti lape ir palikta vietos įrašyti atsakymams. Grupėmis mokiniai tarėsi, ginčijosi, rašė lape atsakymus. Apžvelgsiu, kaip jaunieji skaitytojai suprato šį kūrinį:

1. Pirmasis įspūdis apie knygą.
2. Kokį laikotarpį vaizduoja rašytojas?
3. Kur vyksta veiksmas?
4. Kada vyksta veiksmas? Įrodykite.
5. Išvardykite veikėjus.
6. Kuris veikėjas svarbiausias?
7. Kaip apibūdintumėte Aliošą? Kodėl taip manote?
8. Koks tai kūrinys?
9. Suraskite ištraukas, kur rašoma apie stebuklus.
10. Kokiu patyrimu rašytojas Antonijus Pogorelskis nori pasidalyti su skaitytoju?
11. Kokiomis gyvenimo situacijomis praverstų tai, ką sužinojai iš šios apysakos-pasakos?
12. Kokių pamokų gavai iš šios apysakos-pasakos?
13. Įdomiausia vieta kūrinyje.
14. Vaizdingi žodžiai, palyginimai.
15. Kuri iliustracija labiausiai patiko? Kodėl?

Manau, kad mokiniai suprato, apie ką ši apysaka-pasaka, nes teisingai nusakė veiksmo vietą ir laiką, išskyrė pagrindinį veikėją, tekste rado vaizdingų žodžių, palyginimų. Išrašydami vaizdingus žodžius, palyginimus, pasisėmė kalbinės patirties. Suprato, kad stebuklingasis Aliošos pasaulis kuriamas iš jo mokytojo bibliotekoje perskaitytų knygų. Lygindami save su Alioša, suprato, kas gerai, o kas blogai vaiko elgesyje. Blogai tinginiauti, puikuotis prieš draugus, būti lengvabūdiškam ir plepiam.

Pogorelskio kūrinyje slypi moralinis pamokymas - kad reikia būti stropiam, bet ne pasipūtusiam. Svarbiausia šioje apysakoje-pasakoje - susitikimas su Požemio karalystės gyventojais. Labai gerai, kad pasakoje neišryškėja, ar šie fantastiniai įvykiai atsitinka iš tikrųjų, ar tik sapnuose.

Animacinio Filmo Kūrimas

Aptarę apysaką-pasaką, kūrėme animacinį filmą pagal šią knygą. Dar kartą aptarėme įspūdingas, savitas, istorines iliustracijas. Mokiniams buvo pateiktas klausimas - kodėl knygoms reikalingos iliustracijos? Jie mano, kad iliustracijos papildo tekstą, skaitydamas gali įsivaizduoti, kaip viskas klostėsi tikrovėje, gali suvokti, kaip žmonės gyveno prieš du šimtus metų, gali palyginti, kokiais daiktais naudojosi, kokiais drabužiais rengėsi.

Filmą kūrėme taip pat grupėmis (dešimt grupių po du-tris mokinius). Prisiminėme pasakos siužetą, sutarėme, kad piešiniai bus kuriami pagal jį. Pirma grupė pieš pensioną Sankt Peterburge, antra - Aliošos susitikimą su višta Juoduke, trečia - vaikas paliečia katę ir t. t. Kiekviena grupė tarėsi, ką turėtų nupiešti, nes žinojo, kad tą pasakos dalį, kurią pieš, reikės papasakoti. Grupės susirado tinkamą vietą klasėje: vieni piešė prie stalų, kiti sugulę ant grindų. Piešinių šonuose nupiešėme kadrus. Piešinius suklijavome pagal pagrindinius pasakos įvykius.

Klasėje yra iš kartono dėžės padarytas televizorius - išpjautas ekranas. Jį dažnai naudojame užklasinio skaitymo pamokose, nes tuomet mokiniai drąsiau kalba, laisviau improvizuoja. Šį kartą šonuose padarėme po įpjovą ir pro jas traukdami kadrus - piešinius - rodėme filmą, atpasakojome kūrinio siužetą. Pirmą kartą filmas buvo parodytas klasėje, antrą kartą - būsimiems pirmokams, trečią - tėveliams.

Manau, kad knygos aptarimas, filmo kūrimas padėjo geriau suprasti kūrinio meniškumą ir įdomumą. Kiekvieno kūrinio aptarimas grąžina mus į tikrovę. O kaip iš tikrųjų buvo prieš du šimtus metų! Labai daug kalbėjomės, diskutavome apie pagrindinį apysakos veikėją Aliošą, gyvenantį pensione, kurį supa tikroviška to meto buitis. Gyvena jis fantazijų pasaulyje, bendrauja su Juoduke, požemio gyventojais.

Džiaugiuosi, kad verčiamos ir leidžiamos tokios knygos, kuriose svarbios dorinės vertybės: atsakomybė, žodžio laikymasis, draugystė, kuklumas, darbštumas ir t. t. Vaikams yra apie ką pamąstyti, jie skatinami suprasti save.

Kaip ir kiekviena ugdymo veikla, knygų skaitymas turi būti tikslingas, nuoseklus, gerai apgalvotas, turi būti integruotas į įvairią veiklą - tik tada galima tikėtis puikių rezultatų. Aptariant šią knygą buvo aprėptos įvairios veiklos sritys: skaitymas, kalbėjimas, rašymas, klausymas, piešimas, atpasakojimas.

Dainiaus Šukio "Višta, Kurią Prarijo Rūkas"

Leidybos namai „Tikra knyga“ išleido nuotaikingą lietuvių autoriaus Dainiaus Šukio istoriją vaikams Višta, kurią prarijo rūkas. Jaunas kūrėjas D.Šukys yra ne tik šio pasakojimo, bet ir iliustracijų bei knygos viršelio autorius. Nuotaikingoje istorijoje, kurią papildo šilti ir nuoširdūs D. Šukio piešiniai, vaikai susitiks su gerau pažįstamais lietuviško kaimo gyvūnais - katinu ir šunimi, karve ir paršu, gaidžiu, višta bei ežiu. Kiekvienas šių herojų turi savo charakterį, pomėgius, autorius jiems suteikė šypseną keliančius vardus.

Pirmojoje serijos knygoje Višta, kurią prarijo rūkas gyvūnai patraukia į vištos paieškas. Nors išdidžioji Peletrūnija kartais visiems gerokai įkyrėdavo, jai pradingus rūke gyvūnai supranta, jog be vištos sugrius įprasta tvarto gyvenimo tvarka. Kaip pasakoja debiutuojantis vaikiškų knygelių autorius D.Šukys, kurti istorijas jį privertė gyvenimas, o konkrečiau - mažas sūnelis: „Kai vakare prieš užmigdamas jis ėmė prašyti paskaityti ar pasekti pasakų, staiga supratau, kad nieko neprisimenu… Kadaise daug skaičiau, bet viską pamiršau. O mano mėgstamos brolių Grimų pasakos pasirodė žiaurokos. Taip vienas po kito ėmė rastis mano sugalvoti herojai ir jų istorijos”. Kaip prisipažįsta autorius, jo manymu, gera pasakų knyga yra ta, kurią mielai skaitys ne tik vaikai, bet ir tėvai.

Bentsiyen Raskin Ir El Lissitzky "Gaidelis Ir Vištytė"

Pasaką apie gaidelį ir vištytę žino daugelis. Bet ar kam nors teko girdėti pasaką apie gaidelį ir vištytę, kuri įsigeidė šukų? Jeigu reikia šukų, vadinasi, teks važiuoti į mugę. Jeigu važiuosi į mugę, pakeliui tikriausiai ką nors sutiksi. Jei ką nors sutiksi, kaipgi nepakviesi jų sėstis į vežimaitį?

Bentsiyen Raskin (1890-1930) - žydų rašytojas, rašęs jidiš ir hebrajų kalbomis, vertėjas. El Lissitzky (tikr. Lazaris Markovičius Lisickis) (1890-1941) - dailininkas, dizaineris, architektas, vienas geriausių avangardo meistrų, konstruktyvizmo, supermatizmo krypties pradininkų.

„Slinktys”, bendradarbiaudamos su YIVO institutu, leidžia iš jidiš kalbos verstų vaikams knygelių seriją. Visos jos yra pasirodę prieš beveik 100 metų. Iliustracijos kygelėse pateikiamos autentiškos.

Draugystės Ir Drąsos Istorijos Su Vištomis

Knygutės pavadinimas nelabai linksmas, bet joje pasakojama istorija iš tiesų smagi. Ji apie drąsą, tikrą draugystę ir slapčiausius mūsų norus. Ančiai reikia ramento, nes dešinė jos koja nesveika. Ji jaučiasi vieniša, nėra mačiusi nieko, tik savo kiemą, bet bijo jį palikti ir žvilgtelėti, kas yra už tos aukštos tvoros.

Netikėtai iš užkampo išdygusi višta, pasirodo, akla. Tačiau dėl to visai nenusimena, jaučiasi esanti pilna jėgų. „Nieko nebijau, nes nieko nematau.“ Ji įkalba baikščią antį leistis į kelionę - į tokią vietą, kurioje pildosi visi slapčiausi norai. Antis bus vištos akys, o višta atstos ančiai ramentą. Jos skirtingos, dažnai pasiginčija, bet jų bendrystė vis stiprėja. Kai juodvi kartu, jokios negalios nemaišo. Antis net pasiryžta skristi, o neregė višta visą kelionę išgyvena kaip filmą. Juk esmė - tiesiog turėti gerą draugą ir tikslą.

Rašytojas stengiasi viską pasakoti kuo paprasčiau, kad kiekvienas vaikas lengvai suprastų jo žinutę ir net juoktųsi.

---