Šilutė, miestas Mažojoje Lietuvoje, garsėja savo turtinga istorija ir kultūriniu paveldu. Norint akivaizdžiai susipažinti su Šilute, reikėtų pradėti nuo vadinamosios Raudonosios aikštės, kuri buvo tarp Turgaus, Partizanų ir Pergalės gatvių. Iš tikrųjų tai buvo ne aikštė, o tik nuo mūrinio pastato griuvėsių nuvalyta aikštelė.
Kadangi pokario metais vykdavo Gegužės Pirmosios ir Didžiojo Spalio švenčių iškilmės, tai ją ir praminė Raudonąja aikšte. Be to, aikštelė buvo grįsta raudonų plytų skalda. Ši vieta verta dėmesio.
Pagal ankščiau sakytą 1511 vasario mėnesio privilegiją, šioje vietoje buvo įkurta Šilokarčema, davusi miestui pirmykšti vardą. Prie jos buvo alaus darykla ir ūkiniai pastatai.
Iš pradžių smuklės pastatas buvo medinis ir dažnai jį ištikdavo gaisrai. Pagaliau buvo pastatytas mūrinis smuklės namas, bet jis XIX a. Tada smuklės vietoje buvo pastatytas 3-jų aukštų kampinis mūrinis namas ir pavadintas “Hotel-Germania” („Germanijos“ viešbutis ). Tačiau 1908 m. rugpjūčio 9 d. ir jame kilo gaisras.
Namas apdegė. Išliko tik sienos. Jau kitais metais statybų rangovas Fiedler jį atstatė. Jame tilpo ne tik viešbutis, bet ir geriausias Šilutės restoranas, salė susirinkimams ir vaidinimams, klubo kambariai. Apatiniame aukšte buvo „Erelio“ vaistinė (Adler-Apotheke) ir krautuvės. Name buvo įrengtas vandentiekis ir centrinis šildymas, o kieme - garažas.
Viešbutis priklausė akcinei bendrovei, kuri namo patalpas išnuomodavo. Tik karo audrai praūžus, šis didžiausias ir gražiausias Šilutės namas sudegė, bet jo nebeatstatė, o liekanas nugriovė ir įrengė aikštę. Ji buvo aptverta baliustradine cementine tvorele, joje įrengtas fontanas ir pastatyta mūrinė tribūna.
Paskui tvorelę, fontaną ir tribūną nugriovė ir 1979 m. pradėta statyti vadinamuosius Tarybų rūmus, kuriuose įsikurs rajono vykdomasis komitetas. Tuo tarpu įrengti rūmų pamatai ir pradėtos mūryti sienos. Statyba sustojo, o 1982 m.
Turgaus aikštės raida
Greta buvusios Raudonosios aikštės yra senoji Turgaus aikštė. Dabar joje įrengtas skveras. Ji atsirado smuklės dėka. Mat smuklėje sustodavo prekybininkai, pirkliai ir verteivos ir čia prasidėjo prekyba tiek pačioje smuklėje, tiek būdelėse prie jos sienų.
Smuklininkas duodavo lentų ir karčių būdelėms įrengti. Ilgainiui prie smuklės ėmė rinktis valstiečiai ir amatininkai su savo gaminiais, ir - žvejai su žuvimi.
Iš pradžių turgus vykdavo kas sekmadienį, nors kunigai ir drausdavo, kad nebūtų trukdoma žmonėms melstis bažnyčiose. Paskui turgus buvo perkeltas į pirmadienį, bet turėdavo jis baigtis iki pietų. Nuo 1613 m. iš Priekulės atvykdavo policininkas patikrinti ar neprekiaujama draudžiamomis prekėmis. XVIII a. turgus prasidėdavo pirmadienio vakare ir baigdavosi antradienio vidurdienyje.
Šilutė, būdama pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės, ir viduryje tarp Kuršių marių ir sienos su Žemaitija, ilgainiui tapo svarbiu prekybos centru ir ėmė garsėti savo gausiais turgumis ir mugėmis. Į turgus suvažiuodavo ne tik gyventojai iš pačios apylinkės, bet ir iš Žemaitijos. Savo valtimis atplaukdavo su žuvimi žvejai nuo Labguvos ir iš Kuršių Nerijos, atvažiuodavo pirkliai iš Klaipėdos, Tilžės ir net Karaliaučiaus.
Tatai labai nepatiko Klaipėdos ir Tilžės prekybininkams ir pramoninkams. Ypač Klaipėdos miestas stengėsi sutrukdyti Šilutės prekybą ir panaikinti jos turgų.
Kai XVIII a. buvo rūpinamasi miesto teisių įsigijimu ir svarstomas klausimas, kur miesto centrą įkurti, buvo parinkta vieta prie smuklės, kur vykdavo turgus. Matininkas A.Betgen sudarė miesto planą dviem variantais. Pagrindu paimta keturkampė aikštė.
Pietinė aikštės krantinė palikta atvira, nes čia prie Šyšos kranto sustodavo žvejai, savo valtimis atplaukę į turgų. Kitos trys kraštinės turėjo būti užstatytos. Pagal 1-ąjį variantą kiekvienas gyvenamasis namas turėjo būti 50 pėdų ilgumo ir 30 pėdų platumo, įvažiavimas į kiemą 19 pėdų, o sklypo ilgumas 70 pėdų.
Pagal 2-ąjį variantą - namas turėjo būti 50×30 pėdų, įvažiavimas į kiemą - 15 pėdų ir sklypo ilgumas - 60 pėdų. Kiekvienas sklypas turėjo būti aptvertas. Buvo apskaičiuota, kiek reikia miško medžiagos.
Šyšos vingyje (dabartiniame Janonio parke) turėjo būti įrengtos svarstyklės, dabartinio Turgaus g. 3 namo vietoje pastatyta rotušė (miesto valdybos įstaiga), o prie Partizanų ir Pergalės g. kampo įtaisytas buomas (šlagbaumas). Turgus turėjo vykti aikštėje.
Nors tada Šilutė miesto teisių negavo, tačiau miesto branduolys susidarė aplink sakytą aikštę. Deja, nebuvo laikomasi plane numatyto namų ir sklypų didumo.
1736 m. liepos 14 d. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas I leido prie turgaus aikštės atidaryti gėrimų krautuvę (Schank-traus), kuri pardavinėdavo gėrimus išsineštinai. Į čia buvo atkelta smuklė iš Kirlikų kaimo. Ji buvo įsikūrusi ten, kur dabar yra ūkinių prekių krautuvė (Turgaus g. 7). Ją vadindavo Naująja smukle.
1816 m. prie Turgaus aikštės buvo atidaryta 1-ji Šilokarčemos vaistinė. Jos namas, tiesiant plentą 1850 m. Prieš pastarąjį karą aplink visą aikštę buvo krautuvės ar užeigos. Po karo prekybinių įmonių sumažėjo, nors visi senieji namai išliko sveiki.
Žuvies turgus
Prie pietvakarinio Turgaus aikštės kampo yra nedidelė trikampė aikštelė (dabar Turgaus g-vės tęsinys). Joje būdavo žuvies turgus. Į Turgaus aikštę suvažiuodavo turgaus dienomis ūkininkai su savo gaminiais.
Gyvulių turgus būdavo kitoje aikštėje. Ten dabar įsikūrusi baldų gamykla. Toje aikštėje buvo halė, kurioje pardavinėdavo mėsą, kiaušinius ir pieno produktus. Po karo turgus buvo įvestas sekmadieniais ir trečiadieniais.
Uostas ir žvejų gyvenvietė
1962 m. Uostas. Už buvusio žuvies turgaus yra dvi trumpos gatvelės - Žvejų ir Uosto. Tai būdingos žvejų sodybos - nedideli namukai, olandiškomis čerpėmis dengti stogai. Kairėje žvejų gatvės pusėje visų namų fasadai nukreipti į upės pusę, o įvažiavimai į kiemus iš gatvės pusės. Tai primena būdingus Pakalnės, Šyšos, Minijos ir kitus žvejų kaimus.
Į Šilutės turgų ne tik arkliais atvažiuodavo, bet daugelis pamario gyventojų valtimis ir kurėnais (dorėmis) atplaukdavo. Kai buvo įvestas garlaivių susisiekimas tarp Klaipėdos ir Tilžės, imta rūpintis, kad garlaiviai užplauktų į Šilutę.
Dar prieš Didįjį (I-ąjį Pasaulinį) karą apskrities valdyba drg. Peters iniciatyva, buvo nutarta įrengti uostą, panaudojant Šyšos senvagę. Įrengimo darbai, berods, buvo baigti tik karo metu. Teko pagilinti ne tik senvagę, bet ir sutvarkyti 5 km. Šyšos vagą nuo Atmatos (Nemuno) iki Šilutės ir uostą sujungti siauruoju geležinkeliu su Šilutės geležinkelio stotimi.
Lėšas uostui įrengti davė miesto savivaldybė, gavusi pašalpą iš valstybės iždo, Gumbinės provincijos ir Liubeko miesto. Uosto plotas 50×150 m., gilumas - 1,82 m., gelžbetoninė krantinė - 120 m. ilgumo. Atplaukdavo garlaiviai iš Klaipėdos, Tilžės ir Karaliaučiaus.
Laivais atgabentas prekes pakraudavo į vagonus, o vagonais atvežtas - į garlaivius. Tarp uosto ir upės vagos yra pusiasalis. Medžiotojų ir žvejų draugija čia turi savo būstinę, o motorinių laivelių savininkai pasistatydino kooperatinius sandėliukus.
Šilutės istorijos bruožai
Šilutės miestas iš tiesų iįskirtinis savo architektūra ir savitumu. Norint betarpiškai pajusti šį Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūrinio palikimo kupiną miestą, geriausia po jį pasivaikščioti ir ramiai pasidairyti. Iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausias Šilutės miesto reprezentacinis elementas buvo senojo turgaus aikštėje vykę savaitiniai turgūs ir prekymečiai.
Šalia turgaus aikštės buvo pastatyta pirmoji karčema, nuo kurios manoma ir pradėjo plėstis Šilutės miestas. Garsus žuvų turgus Šilutės turgaus aikštėje veikė beveik kelis šimtus metų. Šilutės senoji turgaus aikštė vis dar juosiama senųjų pastatų, jos erdvė, nedaug pakitusi dėl supilto pylimo palei Šyšos vingį bei po asfaltu pakišto akmeninio grindinio, yra išlikę iki šiol.
Šilutės miestas - trijų gyvenviečių junginys, todėl būtų logiška tikėtis čia pamatyti tris senuosius pašto pastatus. Vienas senojo pašto pastatas stovi Lietuvininkų gatvės pradžioje. Jis buvo naudojamas kaip arklių paštas ir uždarytas nutiesus geležinkelį, nes tapo nebepaklausus. Naujasis pašto pastatas Šilokarčemoje buvo pastatytas 1919 m. dvaro žemėse.
Kaip jau įprasta Šilutėje, paštas šiandien vis dar savo senojoje vietoje ir puikiai veikia. Tik čia galite pamatyti išlikusias vidines langines. O kitoje gatvės pusėje stovi pastatas, ant kurio XX a. pr. buvo užrašyta: „Viešbutis „Zur Post“. Žibų pašto pastatas taip pat išliko iki mūsų dienų (Tilžės g. 35).Jis jau minimas nuo 1910 m.
Šiandien senosios Žibų gyvenvietės centras yra Lietuvininkų, Tilžės ir M. Jankaus gatvių sankryžoje. Šioje vietoje koncentravosi didžioji viešbučių, kavinių, parduotuvių, spaustuvių, knygynų dalis: pastate, esančiame adresu Lietuvininkų g. 59, veikė konditerijos parduotuvė ir kavinė, Lietuvininkų g. 61 - viešbutis „Kaiserhof“, 1946-1984 m. - kultūros namai, Lietuvininkų g. 70 - viešbutis „Deims“, Tilžės g. 2 - viešbutis „Gaidies“ (beje, parkavimosi būdas prie šio pastato nepakito iki šiol, nors vežimais ir nebesinaudojama), Tilžės g. 5 - žymių knygrišių Štalių knygynas ir knygrišykla, Tilžės g. 27 - spaustuvininko Oto Sekunos (Otto Sekunn) spaustuvė ir knygynas. Šiandien knygų tradicijas puoselėja F. ŠV.
Net šiandien dar daug kas prisimena garsiuosius Šilutės štrudelius (vynioti sluoksniuotos tešlos pyragai) su žemuogėmis, nes Šilutės apylinkės ypatingai garsėjo savo žemuogynais. Karčemos - užeigos buvo žemesnio rango bei prestižo maitinimo įstaigos nei restoranai ar viešbučių restoranai. Tokiam jų kitimui įtakos galėjo turėti miestui didesnį prašmatnumą teikusių restoranų gausėjimas, nes 1922 m. jų tenurodyta vos 2, o jau 1933 m. Maitinimo įstaigų tinklas tęsėsi nuo Verdainės iki uosto, nuo Varnamiškio iki geležinkelio stoties.
Didžiausios jų susitelkimo vietos buvo Turgaus aikštėje ir ties Lietuvininkų, Tilžės ir M. Tarpukaryje lankantis Verdainėje, patartina buvo užsukti kitapus kelio, priešais Verdainės evangelikų bažnyčią stovėjusį restoraną "Willa Werden" (dabar - VĮ Šilutės automobilių keliai, Žemaičių Naumiesčio g. Dekoratyviniais medžiais ir krūmais apsodintame restorano kieme vasarą stovėdavo staliukai ir kėdės.
1923 m. sausio 19 d. čia įvyko Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių atstovų suvažiavimas (susirinko per 120 asmenų), vadinamasis Šilutės seimas, kuris priėmė ir paskelbė garsiąją deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Beje, Verdainės restoranas buvo įsigijęs pirmąjį radijo aparatą Klaipėdos krašte. Keliaujant link Šilutės centro, buvo galima stabtelėti netoli evangelikų kapinių, Tilžės g. Pastarasis restoranas vietinių dažnai buvo vadinamas Geležies kalve, nes šiame pastate anksčiau buvusi įrengta kalvė.