Tai, kuo Trakuose vaišinta žinoma moteris, atspindi naująją „longevity“ kryptį, kurioje akcentuojama sveikatai palankesnė mityba. L. Rimgailei tai būdas gyventi pilnavertį gyvenimą, nepriklausomai nuo to, kiek metų tai truks: jaučiantis stipriai, sveikai, pajėgiai daryti tai, ką nori daryti, neprarandant noro, smalsumo, žingeidumo ir kokybės savo gyvenime siekimo.
Sveikatai Palanki Mityba
„Sveikatai palankesnis yra kuo švaresnis maistas, kurio sudėtyje nedaug sudedamųjų dalių. Namuose dažniausiai gaminu salotas, troškinius, daržoves naudoju netgi maltinukuose, - pasakoja pašnekovė, - Labai stengiuosi ryte suvalgyti kokią nors daržovę ir kažką sūraus, išgerti puodelį Matcha arbatos. Tik po kurio laiko išgerti kavos ir suvalgyti desertą“.
L.Rimgailė sako naudojanti visus maisto produktus, tik vis dažniau pastebinti, kad turėtų nepersistengti su pieno gaminiais. „Taip pat yra patiekalų, kurių nemėgstu, o mėsos organizmas prašo gan retai. Dažniausiai tai būna jautiena. Matyt intuityviai ją renkuosi, nes turiu polinkį į mažakraujystę“, - sako žinoma moteris.
Kalbėdama apie sūnaus mitybą, ji pastebėjo besistengianti sukurti galimybę vaikui rinktis. „Jam 3 - tas amžius, kai darželyje valgo viską, o namie ir kelionėse geriausiu atveju spragėsius ir bulvytes... Visgi nepaisydama to, ką jis sako, šalia tiesiog padedu agurko ir morkos šiaudelių. Labai dažnai tai pasiteisina, nes būna suvalgyta“, - šypsosi jauna mama.
"Apvalaus Stalo Klubas" ir Ilgaamžiškumo Kryptis
Su „Apvalaus stalo klubo“, veikiančio jau 30 metų ir nuolat garsėjančio savo gastronominiais ieškojimais bei naujų skonių ir tekstūrų derinimo meistryste, puoselėjama „longevity“ kryptimi šįsyk susipažino ir pianistė Ieva Dūdaitė.
Ieva Dūdaitė teigia, kad „Man „longevity“ reiškia ne tik ilgaamžiškumą, bet ir gyvenimo kokybę. Svarbu ne tik gyventi ilgai, bet ir jaustis gerai, būti aktyviai ir sveikai mentaliai bei fiziškai. Šių dienų prabanga - ramybė, santykiai ir privatumas. Tai kasdien kuriame ir savo svajonių namuose“.
Kalbėdama apie dailios figūros paslaptis, ji neabejojo, kad tai yra kelių veiksnių derinys. Visų pirma, I. Dūdaitė tiki subalansuotu gyvenimo būdu: reguliarus mankštinimasis, 2-3 bėgimai per savaitę, maistinga mityba ir pakankamai miego. Sveikesnis maistas jai tas, kuris yra natūralus, mažai perdirbtas ir turtingas maistinėmis medžiagomis. „Tai vaisiai, daržovės, pilno grūdo produktai, liesa mėsa ir žuvis, o kartais maistas, kuris atneša džiaugsmą ir šypseną“, - patikina I. Dūdaitė.
Jai svarbu, kai tokiu maistu gali pasimėgauti ir restoranuose. „Ilgaamžiškumo paslaptys ir sąmoningi pasirinkimai papildė mūsų restorano meniu“, - sako Rasa Šnaiderienė, „Apvalaus stalo klubo“ įkūrėja ir savininkė, kalbėdama apie naują restorano „longevity“ kryptį. Restorano meniu parengtas laikantis sveikos mitybos principų. Tai apima eiliškumo žinojimą „kas po ko valgoma“, ingredientų keitimą sveikesniais variantais. Pavyzdžiui, meniu yra patiekalų be laktozės, duonos be glitimo, o tai tinka ne tik alergiškiems žmonėms, kuriems dažnai sunku restoranuose rasti jiems tinkamo maisto, bet ir visiems, kurie atsakingai renkasi sveikesnę mitybą.
Vienas iš unikalių restorano pasiūlymų - vakarienę pradėti ne nuo tradicinės duonos su sviestu, bet nuo skaidulų. „Rekomenduojame prieš užkandžius užsisakyti skaidulų“, - sako į sveikatai palankesnės gyvensenos, mitybos žinias besigilinanti R. Šnaiderienė. Jos teigimu, mokslininkai yra įrodę, kad skaidulos užpildo virškinimo traktą tinkleliu, lėtina angliavandenių sąlygotą gliukozės pasisavinimą į kraują. „Acto šaukštas prieš sočius pietus ar vakarienę padeda sumažinti cukraus kiekio kilimą kraujyje, pagerina medžiagų apykaitą ir virškinimą“, - teigia „Apvalaus stalo klubo“, vienintelio Trakuose įtraukto į „Michelin“ rekomenduojamų restoranų gidą, kolektyvas.
Todėl, anot jų, vakarienę pradėti kopūstų sultimis su fermentuotu ridikėliu ir actu yra puikiausias aperityvas ne tik gomuriui, bet ir visam virškinimo traktui. Restoranas naudoja raugintus, fermentuotus produktus, gardinant gurmaniškus patiekalus.
Dienos Pietūs Kauno Kavinėse ir Baruose
Pradėkime nuo tolesnio taško, kurį galima rasti Raudondvaryje, didžiausiame Lietuvos kaime, Nevėžio liežuvio apžavėtame krašte. Tai vieta, kurioje rasite keistą papūgą, šaunų barmeną-padavėją Edgarą ir, svarbiausia, puikius, nebrangius dienos pietus.
Dienos pietums gauname puikios antienos, sprindžiu nuo jos atsiliekančios, sausumo neatsikračiusios, vištienos. Prieš tai susrebiame sriubas: santaklausišką šypseną paliekančią šaltą sriubą su lašiša ir trintą moliūgų, kuri kaip ir vištytė nuo antytės slightly atsilieka. Mėgstantiems bendrauti - tai puiki vieta, kadangi vietos užmegzti dialogui viena ar kita tema čia tikrai nesunku.
Galima ir smulkių šnekų pasiklausyti. Pavyzdžiui, mes su drauge lengvai susiginčijome ar už mūsų sėdėjęs pagyvenęs vyras tėviškai, ar suokalbiškai glostė panelės šlaunį. Žodžiu, aplinka saugi ir diskretiška, nebent koks kritikas pasipainios.
Tikriausiai tikitės teisinimosi, kodėl pasirinkau tokią keistą vietą, kuri talpina ir naktinį klubą, ir lošimo namus, ir (galiausiai) kavinę. Gal dėl to ir pasirinkau, kad kartais norisi išeiti už savo gretasienio ribų, pamatyti kitą sienos pusę. O jei rimtai, tai, kas kažkada buvo „Los Patrankos“, įsileidusios į save viską, kas susiję su „Žalgiriu“, kas iš to likę dabar, yra pakankamai miela.
Silpniausia vieta Nautiluse - negalėjimas atsiskaityti banko kortele. Kalbant apie maistą ir aptarnavimą - puiku. Aišku, šašlykai neturėjo dūmo kvapo, o, jeigu tokį būtų turėję, būčiau ir kaip reikiant sutrikęs. Tačiau mėsa buvo šviežia, nepersūdyta kaip kokiame viduramžių laive. Sriubos beveik nenusileido Oranžerijos lygiui. Makaronai - nepervirti, jaukūs, jau ne tolimos tetos, pradėjusios nebeskirti kvapų ir skonių, chaltūra.
Ko gero, kokybiškiausia vieta dienos pietums valgyti visame Savanorių prospekte. Kiek esu girdėjęs, tai šeimos verslas, kas automatiškai dar nelaiduoja, kad vieta bus gera. Nemažai ką pasako ir tai, kad eilė įvairiu pietų metu išsilaiko kaip prie kokio mažojo Luvro. Daržovių sriuba nepasirodo tokia nuobodi, kaip jos pavadinimas, o kiaulienos šoninė stačiai kerta per kelius. Maisto komplektacijų čia gali sumiksuoti beveik tiek, kiek ėjimų šachmatuose: galima rinktis ir maišyti įvairius garnyrus, salotas.
Ten nesunkiai buvusioje smagiai kreivo naktinio klubo patalpoje (o dar tiksliau - didelėje lauko terasoje Romuvos pasaže) rasime neseniai atsidariusį „Movido“. Pagrindinis akcentas (bent taip pasirodė) - tapai. Patiko tiek aptarnavimas, tiek tapai. Nesunkiai gausi ir sriubos. O ir vietą sunku geresnę įsivaizduoti.
Kartais baisumas sumyžta su gera doze humoro, ir gaunasi nei groteskas, nei oksimoronas, nei Corey Becko tritaškis. Panašiai nutiko ir su Kavine-Baru „Vaišinta“ Šiaurės prospekte. Sovietiškai didingas interjeras gniaužia kvapą, susimąstai: dar pas mus tokių likę? Yra ir deivės skulptūra nukirstomis rankomis (kaip priklauso). O šeimininkė padavėjos giriama, kaip geriausia Kauno gaspadinė, nors kas antro patiekalo mums ir atsisakė virti.
Kažkiek išskirti galėčiau bulvinius patiekalus, kas veikiausiai nenuostabu. Švilpikai visai susišvilpė gerklėje, cepelinai draugės veido nelaužė. Pats buvau įnikęs į naminę picą, kuri irgi turėjo šarmo, vien jau tuo, kad daryta namudiniu būdu, be specialių pickrosnių. Su mėsa, suprantama, reikia elgtis atsargiau, vis dėlto Čičinskas draugo nors ir nesužavėjo, bet ir nenužudė.
Valgymo Kultūra XVIII a. Vilniaus Universitete
Šio straipsnio tema labai artima A. Lüdtke‘s apibūdinimui - tai valgymo kultūra XVIII a. Vilniaus universitete. Pagrindinis panaudotas šaltinis yra tikras rutinos dokumentas - Vilniaus jėzuitų kolegijos 1710-1723 m. dienoraštis. XVIII a. Vilniaus universiteto jėzuitams per paprastus pietus dažniausiai būdavo patiekiami trys, o per iškilmingesnius - keturi ar net penki patiekalai.
Bene išsamiausiai kolegijos dienoraštyje yra aprašyti 1711 m. vasario 15 d. - sekmadienio prieš Pelenų dieną - pietūs. Tądien kaip pirmasis patiekalas buvo patiekta jautiena, antrasis - veršiena, trečiasis - ryžiai, o ketvirtasis - kalakutiena. Priedų duoti du laukinės paukštienos patiekalai ir tortas. Tai pačiais metais per Užgavėnes patiekta jautiena, veršiena su baltuoju padažu, ryžiai ir keptos žąsys.
Baroko epochos maistas Lietuvoje lygiai taip pat, kaip ir viduramžiais, buvo persmelktas krikščioniškosios simbolikos. Būtent simbolika skatino rinktis daugiau naminių gyvulių, o ne žvėrienos mėsos. Ant pasiturinčių žmonių stalo garbingiausias vietas užėmė jautiena, aviena ir paukštiena.
Pirmiausia tai buvo grindžiama jaučio ir avinėlio simbolika. Pirmasis - stiprus, galingas gyvulys, nuo antikos laikų sietas su dieviškumu, krikščionybėje - šv. Kiaulienos valgyta mažai, dažniau naudoti riebalai maistui paskaninti. Ryžiai taip pat laikyti prabangos produktu. Jie greičiausiai būdavo patiekiami ne kaip mums įprastas garnyras, o kaip atskiras patiekalas. Iš XVII a. Radvilų virėjų receptų knygos yra žinomas ne vienas atskiras ryžių valgis.
Dar vienas įdomus vilnietiškas patiekalas yra tortas. Tortų kulinarinis privalumas yra tas, kad jie - vienas kūrybiškausių patiekalų. Vilniaus kolegijoje vieni tortai buvę kepami „sausu būdu“, o kiti - svieste.
Kartais, dažniausiai kokiomis nors progomis, Vilniaus jėzuitų kolegijoje prie pietų būdavo duodami papildomi patiekalai. Štai 1711 m. sausio 20 d. „papildomai patiekti du patiekalai: kepsnys ir gaidys su padažu […] kaip antras patiekalas mūsiškiams duota kiauliena su tamsiu padažu“.
Ieškodami daugiau egzotiškų pietų patiekalų, turime atkreipti dėmesį į 1711 m. vasario 4 d. pietus, per kuriuos kaip ketvirtasis patiekalas buvo patiekta laukinė paukštiena. Kitas egzotiškesnis patiekalas randamas 1714 m. Vasario 10 d. per pietus patiekta makaronų, per tų metų Velykas ant stalo kaip ketvirtasis patiekalas puikavosi pašventintas avinėlis, o gruodžio pabaigoje iš Polocko kolegijos visiems dovanų atsiųsta nedidelių vijūnų (tokia žuvis).
Apie desertų valgymą turime tik kelias užuominas. Prie desertų priskirtini per pietus tiekiami tortukai (tortulis), vaisiai, balta duona su sviestu, olandiškas sūris. Pasninko metu pietų valgiaraštis keitėsi. Vilniaus jėzuitų kolegijos gyventojai 1710 m. pasninkavo „marui atitolinti“, 1714 m. rugsėjo 23 d. pranešta apie griežtą pasninką pirmadieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais keturias savaites „giedrai išprašyti, gyvulių marui atitolinti ir visuotinei taikai pasiekti“.
Trečioji pasninko rūšis - bausmė. Per pasninką kolegijos gyventojų pietums kaip antras patiekalas buvo patiekta silkių, lydekų, džiovintos menkės. Kūčioms per pietus patiekti keturi įprasti patiekalai: aguonpienis, žuvys su gelsvuoju padažu, ryžiai ir keptos žuvys. Vakarienei - žuvys ir džiovintos vynuogės su migdolais bei stiklu midaus.
Pavyzdžiui, 1714 m. spalio 15 d. buvę šventiniai pietūs tėvo Daniševo garbei. Per šiuos pietus „visiems duota žuvų su gelsvuoju padažu ir su vienu priedu bei stiklu midaus“. Geltonos spalvos maisto vertinimas - būdingas LDK kulinarinės kultūros bruožas, puikiai išsilaikęs net XX a. virtuvės tradicijoje.
Rimvydas Laužikas teigia kad Žuvų vartojimas per pasninką turėjęs simbolinę prasmę - tai krikščionybės ženklas. Dauguma žuvų, patiekiamų ant jėzuitų pasninko stalo, buvusios vietinės, iš Joniškio (Molėtų r. sav.), Nemenčinės, Bezdonių, Dvarykščių, Riešės valdų ežerų bei upių ir Lukiškių tvenkinių.
Greta maisto per pietus ir vakarienę būdavo patiekiami ir gėrimai. Dažniausias „tikras“ gėrimas kolegijoje buvęs midus, juo vaišinta po pietų ir vakarienės įvairiomis progomis (vieši gynimai, kaip padėkos ženklas, oponentams, svečiams, kalėdinė dovana ir pan.). Rečiau nei midus buvo geriamas vynas. Jis laikytas „aukštesniu“ už midų.
Trečioji gėrimų grupė buvo įvairios trauktinės, kurioms žolelės buvo auginamos Lukiškių dvare buvusiame darže, o distiliavimo procesus kontroliuodavęs brolis vaistininkas. Alaus ir vyno kulinarinių kultūrų santykis XVI-XVIII a. Europoje buvo įgavęs religinį atspalvį. Alų ir midų kolegija virė savo bravoruose.
Istoriniai Receptai
Geltonasis padažas žuviai
Paimk žuvį, nuvalyk žvynus, išvalyk vidurius ir nuplauk. Tada žuvį išvirk. Išėmęs iš puodo įdėk į lėkštę, pabarstyk druska, smulkintomis petražolėmis ir imkis geltonojo padažo gamybos. Nupilk į dubenėlį šiek tiek sultinio, kuriame virė žuvis, įdėk virtų svogūnų tyrės, gali dar įpilti šiek tiek sultinio, kuriame virė svogūnai. Tada įdėk šafrano (jis padažą nuspalvina geltonai), pipirų, imbiero, muskato riešutų, žaliųjų citrinų sulčių ir druskos pagal skonį. Jei nori, padažą pakaitink. Jei padažas per tirštas - įpilk sultinio, kuriame virė žuvis.
Ryžiai su grietinėle
Ryžius reikia nuplauti, išdžiovinti ir pasmulkinti. Smulkinti ryžiai verdami grietinėlėje. Išvirus įmaišoma smulkintų migdolų, dar kiek pakaitinama (kad migdolai sušiltų), įdedama cukraus ir šaukštelis ruginukės. Desertas paruoštas, galima valgyti.
Uogienė iš vaisių
Paimk saldaus vyno kibirėlį arba daugiau, arba mažiau, tiek, kiek nori padaryti uogienės, supilk į puodą ir virk, kad liktų tik trečdalis skysčio ir pradėtų tirštėti. Sudėk į vandenį vaisius, kokių reikia, gali dėti kriaušes, obuolius, cidonijas. Virk, kad pradėtų minkštėti, paskui išgriebk, nulupk ir sudėk į sirupą, pagamintą iš vyno. Pakaitink; ar pakankamai iškaitinta, sužinosi įpylęs sirupo į lėkštę, jei jo spalva yra rubino raudonumo ir pavertus lėkštę neišteka, vadinasi, virimas baigtas. Išpilstyk uogienę į indus ir padėk rūsyje.
Sapiegų tortas
Torto apvalkalui galima pasigaminti ar (tai geriau šiuolaikiniam virėjui) nusipirkti bemielės sluoksniuotos tešlos. Iš šios tešlos gaminamas „dubuo“, į kurį sudedamas įdaras ir uždengiamas tos pačios tešlos „dangčiu“. Sapiegų torto įdaras buvo gaminamas iš raugintų kopūstų, džiovintų grybų, rūkytos šoninės ar kumpio, svogūnų. Džiovinti grybai patroškinami su raugintais kopūstais, kol kopūstai tampa minkšti. Šoninė ir svogūnai pakepinami.
Šis straipsnis apžvelgė įvairius dienos pietų patiekalus Lietuvoje, pradedant nuo modernių „longevity“ krypties restoranų Trakų apylinkėse ir baigiant istoriniais receptais iš XVIII a. Vilniaus universiteto.