Pasaulyje vis gausėja žmonių, iš užuojautos gyvūnams ir vardan sveikatos pasirenkančių vegetarinę, veganinę (augalinę) mitybą. Apie tai rašomos knygos, gausu įvairių straipsnių tiek internete, tiek žurnaluose, ypač anglų kalba, rengiami festivaliai, edukaciniai renginiai, mugės. Bendraminčiai buriasi į grupes, kur dalijamasi mitybos receptais, kuriami nauji mitybos dariniai. Iš esmės, augaline mityba siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į gyvūnų ir ekosistemos gerovę, o kartu - ir atrasti gyvenimo būdą, padedantį rečiau sirgti, būti sveikesniam.
Siekiama, kad žmogus šiais klausimais neliktų abejingas. Tai pagirtina, nes atsisakoma prievartos, išreiškiama empatija aplinkai. Juk sakoma, kad esame tai, ką valgome. Tai teisinga - žudyti negalima. Kodėl dėl mūsų pasimėgavimo - liežuvio patenkinimo - turi kažkas kentėti? Todėl verta pagalvoti apie gražiai įpakuotos mėsos kelionę į parduotuvę - nuo jo paskerdimo iki kepsnio patiekimo ant mūsų stalo. Beje, su visomis toksiškomis medžiagomis, kaip antai: GMO, antibiotikai, trankvilizatoriai, augimo hormonai, adrenalinas ir kt. Ar skerdiena - tikrai būtinas maistas?
Šio straipsnio tikslas - aptarti jauno veganinio judėjimo ypatumus, paminėti privalumus ir trūkumus, iškelti problemas, supažindinti su daug senesnės vegetarinės mitybos svarba, nes daugelio šalių žmonės dažnai painioja šias mitybos ir žaliavalgystės sistemas. Augaline mityba siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į gyvūnų ir ekosistemos gerovę.
Vegetarizmas, Jo Rūšys ir Šios Mitybos Priežastys
Vegetarizmas - tai mitybos rūšis, kai atsisakoma mėsos, žuvies, jūros gėrybių, kiaušinių ir pan. Tokios mitybos priežastys yra etinės, religinės, dorovinės, ekonominės, ekologinės ir t. t.
Išskiriamos kelios vegetarizmo rūšys:
- Laktooovo vegetarizmas. Nevalgoma mėsa ir žuvis, tačiau valgomi kiaušiniai, medus ir pieno produktai.
- Laktovegetarizmas. Nevalgoma mėsa, žuvis ir kiaušiniai, tačiau valgomi pieno produktai ir medus.
- Ovovegetarizmas. Nevalgoma mėsa, žuvis, pieno produktai, tačiau valgomi kiaušiniai ir medus.
Dar egzsituoja tokie naujadarai kaip peskovegetarai, kurie yra lakto-ovo vegetarai, valgantys žuvį, ir polovegetarai, kurie yra laktoovovegetarai, valgantys paukštieną. Pastarieji terminai atsirado vėlesniais laikais, nes pirminis vegetaras susilaikė nuo bet kokio smurtinio gyvūninio maisto.
Dažnai vegetarai painiojami su augaliniais žaliavalgiais ar veganais, tačiau svarbu pabrėžti, jog šie žaliavalgiai nevartoja termiškai apdoroto maisto, tiktai daržoves, vaisius, sėklas, riešutus ir kitus augalinius produktus. Tuo tarpu veganai nevartoja visiškai jokių gyvūninės kilmės produktų, tačiau maistą gali termiškai apdoroti.
Vegetarizmo sąvoka vakaruose atsirado 1842 m. Pirmieji šį terminą pavartojo Britų vegetarų draugijos įkūrėjai (iš lot. vegetus - „visavertis, šviežias, sveikas arba gyvybingas“). Homovegetus - tai „protiškai bei fiziškai sveikas žmogus“. Bet iš tiesų vegetarizmo ištakos siekia neatmenamus laikus. Apie tai rašoma tokiuose veikaluose kaip „Mahabharata”, „Ramajana“, vedų elgesio taisyklių rinkinyje „Manu Samhita“. Iš šitų, galima sakyti, seniausių šaltinių sužinome apie išskirtinę laktovegetarizmo svarbą.
Veganizmas Yra Gyvenimo Būdas, Neatsiejamas Nuo Etikos
Veganizmas - toks gyvenimo būdas, kada vengiama eksploatuoti kitas gyvas būtybes savo reikmėms patenkinti. Veganizmas glaudžiai susijęs tiek su mityba, tiek su gyvensena (pvz., veganai nedėvi odinių drabužių, avalynės, nenaudoja vaistų ar kosmetikos, jei jų sudėtyje yra gyvūninės kilmės elementų, atlikti bandymai su gyvūnais ir pan.). Veganizmo pradžia - 1944-ieji.
Veganai atsisako ne tik mėsos, žuvies, jūros gėrybių, bet ir pieno produktų, želatinos, kiaušinių, netgi medaus. Jie nedėvi kailio, odos, vilnos gaminių, nedalyvauja pramogose su gyvūnais. Veganizmas labiausiai paplitęs Jungtinėje Karalystėje ir Izraelyje.
Veganai taip pat pasisako prieš eksperimentus su gyvūnais, neina į zoologijos sodus, delfinariumus ar cirką. Daugelis jų yra tiesiog etiniai veganai, bet yra nemažai ir tokių augalinės mitybos atstovų, kuriems veganizmas susijęs su sveikata ar dvasiniais dalykais.
Didžiausia Mokslo Problema - Sąžiningumas
Nors tai ne šio straipsnio tema, deja, kalbėdami apie mokslą turime pripažinti, kad egzistuoja nemažai paties mokslo problemų. Todėl šiuo metu spręsti, kas moksliška ir kas ne - ypač sudėtinga. Nemažai mokslinių atradimų, kurie iš pradžių laikyti naudingais, vėliau oficialiai buvo pripažinti žalingais. Moksle yra daugybė valstybinių mokslinių paslapčių, komercinių užsakymų, asmeninių bei grupinių ambicijų bei prieštaravimų. Mokslas yra išskaidytas į atskiras sritis, nematant bendro visa ką vienijančio egzistencinio vaizdo.
O svarbiausia problema - net pačių mokslininkų pastebima dvasinė ir moralinė nekompetencija, kuomet nebelieka sąžiningumo kriterijaus. Jeigu nėra moralinio generavimo sistemos, mokslas iškrypsta iš tikro mokslinio diskurso ir pradeda pataikauti tiems, kas moka pinigus arba yra politiškai galingesnis.
Kai grindžiant teiginius sakoma, kad remiamasi mokslu, visada reikia iškelti klausimą - kokiu mokslu remiamasi? Analitiniu, fenomenologiniu, (neo)pozityvistiniu, komerciniu, hedonistiniu, transhumanistiniu, kolonialistiniu, (neo)marksistiniu, neotomistiniu, aksiologiniu ir t. t.? Kokia moralinė paminėtų mokslininkų kvalifikacija?
Terpių, kur galima manipuliuoti mokslu, yra daug, manipuliacija gali būti ir nesąmoninga, netgi atsitiktinė. Daugelyje sričių tai pagrindinė problema: remiamasi mokslu, bet nesiremiama pagrindiniu žymiojo H. G. Gadamerio teiginiu, kad svarbiausia - būti sąžiningam. Tarsi sąžiningumas būtų kažkas savaime suprantama, tarsi visi, kurie susiję su mokslu, jau savaime yra sąžiningi. Tačiau sąžiningumas skelbiant mokslą, t. y. tiesą yra dar viena sistema, be kurios bet kokios srities mokslas tampa bevertis.
Taigi grįžtant prie vegetarizmo ir veganizmo sampratos turime konstatuoti, kad šioms mitybos sistemoms neskirta pakankamai pastangų tiriant, lyginant, analizuojant ir ne iki galo tinkamai susiejant su visuma.
Abejonės Dėl Veganizmo Kyla Ir Dėl Darančiųjų Gėdą Visam Veganų Judėjimui
Egzistuoja radikalių gyvūnų gynėjų, kurie peržengia ribas. Tarp jų yra tik nedidelė dalis ekstremalių veganų, daužančių mėsinių langus, pilstančių pieną ant grindų parduotuvėse, karpančių kailinius praeiviams. Jie daro gėdą visam veganų judėjimui, nes nekontroliuoja savo ambicijų ir išdidumo. Kartais toks jų elgesys kai kam atrodo kaip kažkokios naujos, radikalios, fanatiškos sektos agresija. Guodžia tai, kad tokių radikalių šio judėjimo atstovų yra mažuma.
Gyvūnų globos, teisių, gailesčio ir užuojautos visoms gyvoms būtybėms keliami klausimai iš tiesų svarbūs, tačiau paviršutiniški sentimentai, esą gyvūnai bet kokiu atveju turi būti neliečiami, nesuteikia jiems tokios teisės. Gyvūnas yra gyvenimo dalyvis, jam taip pat galioja ribos. Peržengus ribas, mes galime su jais susipykti. Pavyzdžiui, jūsų šuo sukandžioja praeivį - ir jūs turite rimtai apriboti ir suvaldyti jo laisves. Arba jei tektų bėgti nuo kokio nors plėšrūno, uodų, širšių ar skruzdėlių (tai atsitinka dažnokai), tektų gynybai panaudoti jėgą, ginklą ar net smurtą, tokie gyvūnų sergėtojai turbūt nesakytų, kad gyvūnai to nenusipelnė?
Žinoma, gyvūnai nenusipelnė būti valgomi vardan kažkieno užgaidų, bet greičiausiai nusipelnė šiurkščiai, panaudojant fizinę jėgą būti nubaidyti ar net nudobti, jei sukelia pavojų kito sveikatai ir gyvybei.
Žmogus ir gyvūnas turėtų gyventi darniai ir rūpintis vienas kitu, bendradarbiaudami kaip vienos kūrinijos dalys, vieninga ekosistema (biocenozė). Šuo gali saugoti namus, katė - gaudyti peles, avis - duoti vilną, bitės - medų, karvė, ožka - pieną ir pan. Tai tarsi mainai, išreiškiantys rūpestį vienas kitu, tarsi visi būtų vienos šeimos nariai. Kadangi žmogaus intelektas ir galimybės didesni, būtent žmogus tuos abipusinius mainus organizuoja arba bent turėtų organizuoti, neprarasdamas dvasinių vertybių ir nesiskelbdamas „dievu, kuris ką nori, tą ir daro“.
Žmogus Turi Priimti Gamtos Tvarką, Neperžengti Esminių Poreikių ir Nekurti Perteklinio Vartojimo Pramonės
Žmogus neišvengiamai yra visos biocenozės dalis. Norint išbraukti jį iš biocenozės ciklo ir organizuoti uždarą dirbtinę antropocenozę, kai gyvūnų pasaulis egzistuoja „atskirai“, o žmonės - „atskirai“, yra nepagrįstas. Tai dirbtinis visuotinės sinergijos paneigimas ir dvasinė tinginystė. Prisidengti tuo, kad šių laikų technogeninė komercija nesirūpina gyvūnais, juos žudo, ir dėl to atsiriboti nuo bendradarbiavimo su gyvūnais - neteisingas sprendimas. Tai mažų mažiausiai nelogiška.
Problema glūdi netinkamoje pramoninėje komercijoje, o ne sinergijoje. Šios problemos sprendimų idėjos galimai slepia kitus motyvus. Tai esminės, kasdienės būties neigimas, kuris apakina kaip fantasmagorija: esą galima gyventi be gyvūnų pagalbos arba tik vienpusiškai, egoistiškai jais rūpintis.
Taip, žmogus priverčia gyvūnus tenkinti jo norus, būti priklausomais, bet juk ir žmogus tenkina gyvūnų poreikius ir nuo jų priklauso. Toks yra draugystės ir meilės balansas: kada ne žudoma, o bendradarbiaujama, nes nepavyks iš gamtos eliminuoti sinergiją ar suskirstyti ją į sterilias tik gyvūnų ar tik žmonių gyvenamas zonas. Mūsų nuomone, tai yra beprotybė, link kurios bando vesti žmoniją kai kurie transhumanistai.
Be abejo, laukiniame pasaulyje, gyvūnijoje yra ne mažiau, o tarsi dar daugiau pačios gamtos suponuotos prievartos bei žiaurumo. Žmogus, intelektuali būtybė, turi spręsti dilemą: ką reikia išsaugoti - silpnesnį, ar stipresnį, nes jie yra vienas kito maistas, kažkuris neišvengiamai taps auka. Todėl resiprokacija tarp gyvūno ir žmogaus su minimalia prievarta - ne žudant gyvūnus, o bendradarbiaujant abipusių mainų pagrindu - yra idealiausias bendras tiek bio-, tiek antropocenozės sprendimas.
Visiško gyvūnų nežudymo kažin ar pavyks išvengti, nes pernelyg gausūs plėšrūnų arba ėdrūnų būriai visada pridarys eibių, vieni pradės stelbti kitus. Mes galime ginti peles teigdami, kad jų naikinimas - tai žudymas, tačiau kitiems gyvūnams pelės - tai maistas, galimybė išlikti. Todėl eidami tokiu keliu patenkame į alogišką biocenozės ir ekosistemos neigimą. Taip, tokia žiauri materialaus pasaulio dualistinė realybė - apgynęs vieną gyvūną galimai atimsi gyvybę kitam, bet jos neįmanoma išvengti pačios problemos lygmenyje, o tik einant dvasinio moralinio tobulėjimo keliu, keliant prasminius egzistencinius klausimus.
Žmonių visuomenei derėtų turėti lokalią bendradarbiavimo su gyvūnais schemą - realią vietinę biocenozę ir minimaliai naudoti buities reikmenis ar produktus iš tolimesnių regionų, juolab - iš kitų kontinentų. Derėtų kuo mažiau naudoti dirbtinių elementų, atsisakyti taršių ir primityvių technologijų, kurios naikina patį žmogų.
Išeitų, kad veganizmas ir gyvūnų teisių gynėjai netiesiogiai palaiko nepagrįstų technologijų vystymą, atsisakant bendradarbiavimo su gyvūnais, taigi - palaiko nenatūralios terpės kūrimą. Šiuolaikinės mums žinomos XX a. ir XXI a. technologijos - toli gražu joks įrodymas, kad šių laikų visuomenei tai yra kažkoks „absoliutus gėris“. Technologijos reikalingos, bet tai nereiškia, kad jos turi progresuoti vien dabartine kryptimi. Apie tai atskirai pakalbėsime kituose rašiniuose.
O Kaip Vertina Ekosistemą ir Technologinį Progresą Vegetarizmas?
Ši pasaulėžiūra būtent visą gamtinę ekosistemą laiko tam tikra „technologija“, kurią reikia harmoningai pritaikyti, reikalui esant naudojant tik minimaliausią prievartą, - tai jau ir seniai buvo padaryta įvairiose kultūrose praeityje.
Būti etiniu veganu nepakanka, nes bendrame kontekste gyvūnų gerovė iškeliama, tačiau žmogaus - sumenkinama. Šis procesas, matome, turi polinkį radikalėti; ko gero, daugelis mūsų taps šio radikalaus, jau platesnio, proceso liudininkais.
Atskiriant gyvūnijos pasaulį, einant mechaniniu-technologiniu vystymosi keliu, iš tikrųjų organizuojamas dirbtinis gyvenimas, kuris akivaizdžiai veda į transhumanizmą. Panašu, jog veganizmas yra šio transhumanizmo dalis mityboje, kurią vėliau planuojama pakeisti į sintetinę mitybą ir pan. Prie to, be abejo, prisideda ir tinkamai nesureguliuotas, hiperbolizuotas, radikalėjantis gyvūnų teisių „gynimas“ bet kokia kaina.
Taigi, koks natūralus, tinkamiausias sprendimas atsirastų perspektyviam žmonių vystymuisi? Nes žudyti gyvūnus iš tikrųjų yra barbariška.
Zoologijos prof. Suzukis (Kanada) teigia, kad visuomenė kokį nors dalyką pradeda vertinti ir galutinai priima naudoti tik po 100-200 metų natūralios patikros. Tačiau veganizmas tokio periodo patirties visuomenėje neturi. Veganizmo pasaulėžiūroje nėra laiko patikrinto nuoseklumo, jis dažnai akcentuoja perdėtą, suabsoliutintą neprievartą gyvūnų atžvilgiu, tačiau trūksta pilno ontologinio požiūrio. Be abejo, dar pamatysime, koks bus tolesnis veganizmo vystymasis. Tai nereiškia, kad ši pasaulėžiūra visiškai neturi vietos žmonijos raidoje, veganai buvo kai kurie praeities išminčiai, jogai ir atsiskyrėliai, veganiška vieno, kelių mėnesių dieta naudinga mūsų organizmui, tačiau ši mitybos sistema niekada nebuvo visuomeniniu nuolatiniu racionu. Tuo tarpu vegetarinė mityba ir gyvensena patikrinta tūkstantmečiais. Todėl patartina rimčiau pasidomėti vegetarine mityba.
Biologijos profesorius S. V. Saveljevas mini, kad biologiškai žmogaus organizmui neišvengiamai reikalingas gyvūninės kilmės maistas. Mėsišką mitybą, ko gero, taip pat aptarsime kituose rašiniuose.
Norint išvengti žudymo, gyvulinės kilmės visavertį maistą atstoja pienas ir jo produktai. Žinome, kad iki šaldiklių atsiradimo žmonių mityba buvo daugiau vegetariška nei veganiška, nes apsčiai buvo vartojami pieno produktai. Tokia mityba buvo praktikuojama ne šimtmečiais, bet tūkstantmečiais.
Derėtų labiau pasidomėti pieno pramone ir ūkiais. Kai kurie, įskaitant veganus, teigia, kad pienas yra kenksmingas. Tačiau pasigilinus paaiškėja, koks pienas ir jo produktai gali būti kenksmingi. Pieną, kaip unikalų maisto produktą, žmonija ištyrė ir naudojo tūkstantmečiais.
Vegetariškos mitybos užuominos siekia net 700 metų pr. Kr., o tuo tarpu veganiška mityba susiformavo šiek tiek vėliau, tačiau šiuo metu gauna vis daugiau medijos dėmesio. Pasak „Vegetarian Society“, vegetaras yra žmogus, kuris nevalgo mėsos (įskaitant žuvį ir paukštieną), jūros gėrybių ir kitų šalutinių skerdimo produktų. Į vegetarišką mitybą įeina įvairūs vaisiai, daržovės, grūdai, ankštiniai augalai, riešutai ir sėklos. Veganiška mityba dažnai yra apibūdinama kaip griežčiausia vegetarizmo forma. Pasak „Vegan Society“, veganizmas, priešingai nei vegetarizmas, yra ne dieta, o gyvenimo būdas, kuriuo stengiamasi neprisidėti prie jokios gyvų būtybių kančios ir žiauraus elgesio ne tik maisto, bet ir kitų gyvenimo aspektų atžvilgiu.
Veganai nevalgo jokių gyvulinės kilmės produktų, įskaitant ir želatiną, karminą, pepsiną, išrūgas, omega 3(gautą iš žuvies), taip pat ir kai kurias vitamino D3 formas. Taip pat veganai nevalgo medaus.
Vegetarai ir veganai dėl panašių priežasčių atsisako valgyti gyvūninius produktus: tai gali būti etinės, aplinkos apsaugos ar sveikatos priežastys. Veganiška ir vegetariška mityba. Nors tiek vegetarai tiek veganai vengia gyvulinės kilmės produktų panašiais tikslais, veganai į tai žiūri kiek plačiau nei į dietą - veganizmas, kaip ir minėjome anksčiau, yra laikomas gyvenimo būdu, tvirtai susijusiu su gyvūnų teisėmis.
Etinio veganizmo šalininkai mano, kad gyvūnai turi teisę būti laisvi nuo žmonių išnaudojimo bet kokiais tikslais. Egzistuoja keli pagrindiniai vegetarų tipai.
Kanados McMaster universiteto Gyventojų sveikatos tyrimų instituto mokslininkų paskelbta studija griauna bene didžiausią visų laikų pasaulinį mitybos mitą, jog raudona mėsa bei pieno produktai nėra itin naudingi sveikatai. Mokslininkai laboratorijoje jau sukūrė mėsą, o dabar kuria pieną ir jo produktus. San Franciske (JAV) įsikūręs startuolis mano, kad rado sprendimą tiems, kurie jaučia kaltę valgydami gyvulinės kilmės produktus, bet tuo pačiu mėgsta ledus, sūrį ir jogurtą.
Jeigu norite sveikų sąnarių, geriau atsisakykite pieno. Centrinės Floridos universiteto tyrimas nustatė, kad bakterija, kuri yra įsisavinama vartojant pieno produktus bei jautieną arba randama karvės mėšle, gali sukelti reumatoidinio artrito (RA) vystymąsi tiems, kurie turi genetinį polinkį į ligą, pranešė iflscience.com.
Sviestas gali padėti numesti svorio, nes suteikia organizmui energijos ir slopina apetitą, laidoje „Klauskite daktaro“ sako gydytojas Alvydas Unikauskas. Tačiau tai anaiptol ne vienintelės naudingos sviesto savybės. Tam tikri produktai gali labai teigiamai veikti mūsų organizmą: saugoti nuo vėžio, stiprinti širdį ir imunitetą, pagerinti smegenų ir žarnyno darbą, netgi slopinti uždegimus.
Riebus sūris turi didelę naudą žmogaus organizmui, bet jį reikia vartoti saikingai, sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ vedėjas Alvydas Unikauskas. Pagal didžiausią sūrio kiekio suvartojimą pasaulyje užimame 8 vietą, nes vidutiniškai Lietuvoje vienas žmogus per metus suvalgo apie 20 kg šio riebaus pieno produkto. „Ačiū vartotojams už tai, kad mėgsta vartoti vietoje pagamintą produkciją, bet jie už tai permoka“, - „Verslo žinių“ rengiamoje konferencijoje „Verslas 2018“ tokią frazę pasakęs „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa privertė suklusti ne vieną.
Turbūt daugelio rytas negali būti pradėtas be puodelio kavos, tad nenuostabu, kad šiomis dienomis yra begalė įvairiausių jos rūšių bei būdų, kaip ją paruošti. Tačiau ar esate pasiruošę vienam neįprasčiausiam ryto gėrimų - kavai su sviestu?
Kai kūdikis gimsta viskas paprasta ir aišku - tinkamiausias maistas motinos pienas. Paaugę vaikai ir suaugę nuo senų senovės vartodavo kitų žinduolių pieną - Lietuvoje dažniausiai karvės pieną. Tačiau XXI amžiuje esti įvairių hipotezių ir nuomonių, neva, pienas nereikalingas, nenaudingas ar net žalingas suaugusiam organizmui.
Vegetarinė mityba yra žmogaus pasirinkimas. Tokie straipsniai, kalbantys apie tai, kad vegetaru būti galima/negalima, dažniausiai remiasi pavienių žmonių nuomonėmis, patirtimis. Iš esmės - turime pasirinkti patys - būti vegetarais ar ne, o kaip jau minėjau - kažkokie aiškinimai pagal klimatinę zoną ir mitybą kelią šypseną, nes daugeliu atveju gyvename klimatinėje zonoje, kuri vadinasi 18-25 laipsniai Celsijaus.
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės gydytoja dietologė Daiva Čižauskaitė tvirtina, kad išgyventi šiuos periodus bus lengviau, jei nuo mažų dienų pratinsime vaikus prie mitybos įpročių. „Vaikas turi valgyti savo vietoje, - pataria gydytoja dietologė. - Ne su žaislais ar žaidimais, o ramiai, sėdėdamas prie valgomojo stalo, savo kėdutėje, iš savo lėkštės.“ Pasak specialistės, naudinga prisiminti ir tai, kad mūsų vaikučiai - maži beždžioniukai, kurių mėgstamiausias mėgdžiojimo objektas - mes, tėvai.
„Vaikai mėgsta kopijuoti suaugusiuosius. Todėl valgyti kartu prie stalo turi tapti šeimos tradicija, - sako D. Čižauskaitė. - Matydamas, kaip ir ką valgo tėvai, vaikas bandys juos pakartoti, nors atsikąsti, nors šiek tiek paragauti.“ Kadangi atsisakydamas tam tikrų produktų vaikas nori pademonstruoti savarankiškumą, šį norą galima nukreipti tinkama linkme, pavyzdžiui, leisti vaikui valgyti pačiam.
„Jei vaikais anksčiau valgė tam tikrus produktus: mėsą, daržoves, tačiau staiga nusprendė jų atsisakyti, reikia ieškoti priežasties, pasikonsultuoti su gydytoju, nes taip gali būti dėl ligos ar alergijos, - tvirtina dietologė. - Tačiau jei išsiaiškinate, kad tai tiesiog kaprizas, geriau kurį laiką prie jo nelįsti ir nenorimo produkto į burną nekišti. Nes taip tik galite sustiprinti jo norą dar labiau priešintis siūlomam maistui.“ Tokiais atvejais geriausia imtis mažų gudrybių.
Kam užsispyrusiai laikytis savo ir raudonam iš pykčio pypliui per prievartą kišti į burną troškintos mėsos gabalą, kurį šis vis tiek išspjaus, jei mėsą galima „paslėpti“ ir su šypsena pasiūlyti skanaus jo mėgstamo patiekalo? „Pavyzdžiui, jei vaikas nevalgo mėsos, ją galima sumalti ir sumaišyti su kruopomis, įdėti į daržovių troškinius, kitaip gudrauti, - siūlo D. Čižauskaitė. - Kalbant apie daržoves, tai vaikai dažniausiai nevalgo mums įprastų salotų, tuomet reikėtų duoti termiškai apdorotas daržoves, jas galima lygiai taip pat paslėpti ir t.t.“
Beje, vaikai - mažieji estetai. Todėl kur kas mieliau valgys patiekalą, kuris pateiktas patraukliai, įdomiai ir žaismingai. Visi maisto produktai mažylio organizmui reikalingi. Jei dėl daržovių, grūdų ir pieno produktų reikalingumo diskusijų paprastai nekyla, paskutiniu metu tenka išgirsti nuomonių, esą vaikai gali puikiai gyventi be mėsos.
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės gydytoja dietologė Daiva Čižauskaitė kategoriškai neigia šį mitą. „Neduoti vaikui mėsos - tai jį žaloti. Patys suaugusieji atsisakyti mėsos produktų gali, bet su vaikais taip elgtis negalima. Mėsoje yra visaverčių baltymų, kurie yra reikalingi vaikui augant. Tai kiekvienos žmogaus organizmo ląstelės statybinė medžiaga. Su mėsa vaikas gauna ir daug riebalų, kurie naudojami energijai, ir mineralinių medžiagų, mikroelementų, makroelementų, geležies, vitaminų, - vardija vaikų dietologė. - Tai priklauso nuo mėsos rūšių. Jei vaikas ilgai negauna kurio nors produkto, taip pat ir mėsos, tai gali atsiliepti jo sveikatai. Sunerimti gydytoja dietologė pataria tuomet, kai pasikeičia vaiko elgesys.
„Savo vaikus geriausia pažįsta tėvai, ir tik jie gali pastebėti pirmuosius vaiko negalavimo požymius. Sveikas vaikas būna guvus, aktyvus, gerai vystosi, jam tinkamai auga svoris ir t.t., - tikina D. Čižauskaitė. - Ieškoti gydytojo pagalbos reikia, jei mažylis tampa irzlus, liūdnas, gulinėjantis, neramus, ne toks, kaip įprastai. Tai yra labai individualu.“