Perėjimas - tai paukščių tupėjimas ant kiaušinių ir jų šildymas, kad išsiristų jaunikliai. Perėjimo metu kiaušinyje vystosi gemalas.
Perėjimo Ypatumai
Peri visų rūšių naminiai paukščiai, išskyrus putpeles. Įvairių paukščių rūšių perėjimo instinktas nevienodas. Gerai peri mėsinės vištos ir kalakutės, blogai - dėsliosios vištos.
Vištos ir kalakutės peri ne tik savo, bet ir kitų paukščių rūšių kiaušinius.
Sąlygos Perėjimui
Perėjimui parinktas paukštis tupdomas į lizdą; tinka aptemdyta vėdinama patalpa, kurioje temperatūra 10-12 °C. Perintiems paukščiams būtina ramybė.
Perėjimo metu perekšlė lesinama grūdais, žole, šakniavaisiais, gyvūninės kilmės lesalais, jai beriama kriauklelių ir kreidos, duodama švaraus vandens. Netoli lizdo pastatoma dėžė su smėliu ar pelenais, kurioje višta ar kalakutė maudosi, perinčioms žąsims ir antims leidžiama pasimaudyti vandenyje.
Kiek Kiaušinių Dedama Po Perekšlėmis?
Po perekšlėmis kiaušinių dedama tiek, kad jos gerai aptūptų:
- Po višta dedama 15-17 vištų, 9-11 kalakučių ar ančių, 5-7 žąsų kiaušiniai.
- Po kalakute - 19-23 vištų, 17-19 ančių ar 11-15 žąsų kiaušinių.
- Po antimis dedama 13-17 ančių kiaušinių.
- Po žąsimi - 11-15 žąsų kiaušinių.
Ką Daryti Radus Paukščio Jauniklį?
Atėjus pavasariui sugrįžusiems paukščiams prasideda sunkus ir įvairiausių įvykių kupinas veisimosi sezonas. Vieni peri inkiluose, kiti suka lizdus tankiuose krūmuose, treti būstus lipdo iš purvo prie namų pastogių. Kiekvienas paukštis renkasi tinkamiausią ir, kaip jam atrodo, saugiausią būstą. Bet kad ir kaip paukščiai stengtųsi, jiems ne visada pavyksta išvengti trikdymo ir nelaimių, kurias sukelia žmonės, plėšrūnai ar gamtos stichijos.
Radę jauniklių jiems nebūdingoje vietoje nepulkite jų rinkti ir nešti namo. Taip paukšteliams galite padaryti meškos paslaugą! Tokiu atveju visada reikia labai gerai įvertinti esamą padėtį ir jaunikliui kylančią grėsmę. Jeigu aptikote sužeistą paukštį, reikėtų skambinti visą parą veikiančiu telefonu 8 686 44 828.
Paukščiai savo jauniklius be globos palieka itin retai. Miestuose, radus ant žemės neskrendantį paukščio jauniklį, reikėtų pabandyti išsiaiškinti, ar tai jau lizdą palikęs, bet dar gerai neskraidantis jauniklis, ar iš lizdo netyčia iškritęs paukštelis.
Strazdų, lakštingalų, startų jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti. Lizdas dažnai pasidaro per ankštas gausiai šeimynai, ir paukščiukai, kuriuos vis dar maitina tėvai, palieka lizdą, bet toli nuo jo nenuklysta ir laikosi ant gretimų šakų. Pasitaiko, kad tokie mažyliai neišsilaiko dėl stipresnio vėjo ar patirties stokos ir nukrenta ant žemės.
Tokiems nelaimėliams užtenka nedidelės pagalbos - juos reikia įkelti į tankesnį krūmą ar medį. Iškritusį iš lizdo jauniklį vis tiek stebi ir maitina tėvai. Įkeltą į gretimą medį jauniklį suaugę paukščiai susiras ir pamaitins.
Jeigu aptikote iš lizdo iškritusį dar nesugebantį tupėti ant šakos ar dar neapsiplunksnavusį jauniklį, jį reikėtų įkelti atgal į lizdą. Bet tai labai rizikinga. Kartais geriau nerizikuoti savo sveikata ir nebandyti grąžinti į gūžtą paukštuko, o paimti jį globoti.
Didelis pavojus bandant įkelti į lizdą iškritusį jauniklį kyla, kai paukštukai jau pakankamai dideli, iš dalies apsiplunksnavę. Kiti lizde esantys jaunikliai, išsigandę besiartinančio žmogaus, gali iššokinėti.
Nukritus kregždės lizdui su jaunikliais, paukštelius galima sudėti į indelį nuo sulčių, nedidelę dėžutę, gėlių vazonėlį. Prieš tai į indelį reikėtų pridėti seno lizdo liekanų, žolės, samanų, tiks ir minkštas rankšluostinis popierius. Indelį su kregždžiukais reikėtų bandyti pakabinti į tą pačią vietą, kur buvo lizdas. Jeigu tai neįmanoma, tada reikėtų stengtis padėti kuo arčiau buvusio lizdo.
Prisimename atvejį, kai stipraus lietaus paplauti po tiltu sulipdyti langinių kregždžių lizdai išmirko ir vienas po kito šleptelėjo ant žemės su juose augančiais jaunikliais. Tuo metu po ranka buvo kelios senos vinys ir darbinės kumštinės pirštinės. Pirštines įpjovėme iki pusės, prikišome patiltėje prirautos padžiūvusios žolės. Iš vinies padarytais kabliukais naująjį lizdą su jaunikliais prikabinome beveik į tas pačias vietas, kur buvo kregždžių lizdai. Iš pradžių kregždės ieškojo savo lizdų ir tūpė buvusių statinių vietoje, bet greitai išgirdo cypsint jauniklius pirštinėse ir ėmė juos lankyti bei lesinti. Taip sėkmingai pirštinėse išaugo ne viena kregždžiukų šeimyna.
Gegužės mėnesį Kaune galima išvysti Vilniaus gatve prabėgančią virtinę mažų geltonai ir juodai pūkuotų paukščiukų. Tai didžiųjų dančiasnapių arba didžiųjų ančių jaunikliai. Pritrūkus natūralių senų perėti tinkamų uoksų šie paukščiai įsikuria senuose pastatuose, ventiliacijos angose, parkuose pelėdoms iškeltuose inkiluose. Išperėtus jauniklius tėvai vedasi iki artimiausio vandens telkinio.
Išvydę šiuos paukščiukus nepulkite jų rinkti! Apsidairykite, kažkur netoliese turėtų būti jų motina. Pamačius motiną reikėtų pasišalinti per saugų atstumą, kad paukštis nebijotų ir jauniklius galėtų saugiai nusivesti iki vandens. Paukščių šeimyną netgi galima palydėti laikantis saugaus atstumo.
Kartais pabaidyta patelė palieka jauniklius ir išsigandusi nuskrenda. Tada jaunikliai pakrinka ir išsibėgioja kas kur. Jeigu vietoje, kur jaunikliai išsislapstė, nėra didelio eismo ar didelio praeivių srauto, patelė turėtų grįžti ir bandyti toliau vestis jauniklius. Bet kai jaunikliai išsibėgioja judrioje gatvėje, pėsčiųjų zonoje, o motinos jau nėra šalia, juos reikėtų surinkti ir nunešti iki vandens telkinio, kur tikriausiai motina juos ir vedėsi. Dančiasnapių jauniklius mielai priglaudžia ir kitos patelės.
Iš lizdo gandrų jaunikliai iškrinta ir ant žemės atsiduria dėl kelių priežasčių: dėl smarkaus lietaus padidėjus lizdo svoriui lūžta atraminės šakos ir lizdas nukrenta, jaunikliai iš lizdo gali iškristi netyčia, kartais tėvai patys išmeta silpnesnį jauniklį, nes jiems per sunku rasti lesalo visiems išmaitinti.
Tokius iškritusius gandriukus vertėtų bandyti įkelti atgal į lizdą. Jeigu jauniklis vėl iškrinta arba išmetamas iš lizdo, apie jį galima pranešti tuo besirūpinančiai tarnybai arba imtis globoti patiems. Gandrus reikėtų lesinti kuo įvairesniu lesalu, sudarytu iš gyvulinės kilmės produktų.
Jauniklius galima šerti kietai virtais kiaušiniais, žuvimi, mėsa, sliekais, konservuotu šunų arba kačių pašaru ir t. t. Tinka įvairi mėsa - jautiena, vištiena, kiauliena. Taip pat galima duoti varškės. Labiausiai gandriukai mėgsta žuvį. Iš pradžių jauniklius reikėtų šerti gausiai - duoti tiek, kiek jie sulesa.
Vėliau, kai jaunikliai patys jau skraido, šerti reikėtų kas antrą dieną, dar po kelių dienų - kas trečią, po dviejų savaičių - kas ketvirtą, po to - kartą ar du per savaitę. Nevisiškai sotus gandras pats ims ieškoti, kur dar gauti lesalo, eis į pievas, artimiausią kūdrą, griovį.
Tuo metu laukuose knibždėte knibžda žiogų ir kitų vabzdžių, kurie sudaro 70 proc. gandro lesalo. Pamažu gandras turėtų atprasti nuo jį maitinusių žmonių ir prisijungti prie jau laukuose besibūriuojančių savo gentainių. Taip užauginsite sveiką jauniklį ir jo neprisijaukinsite. Rugpjūčio viduryje jis turėtų kartu su kitais laukiniais paukščiais patraukti į žiemojimo vietas Afrikoje.
Neretai namuose auginant gandriuką, padaroma lemtinga klaida - nemažinama duodamo lesalo. Tada jauniklis niekur neskrenda, nes gauna kasdien reikiamą kiekį lesalo ir nėra skatinamas pats ieškotis maisto, neišmoksta jo prasimanyti ir nenori niekur skristi.
Jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių nusprendėte, kad jauniklis negali būti paliktas gamtoje, apie jį galite pranešti Gyvūnų globėjų asociacijai jau minėtu telefonu 8 686 44 828 arba patys auginti.
Pagrindinės Taisyklės Auginant Jauniklius
- Radę paukščio jauniklį jokiu būdu jo negirdykite! Paukščiai į savo lizdą jaunikliams neneša vandens. Jie jauniklius lesina tokiu lesalu, kuriame vandens būna pakankamai.
- Išsižiojęs paukščio jauniklis laukia lesalo, o ne vandens. Paukščių trachėja atsiveria liežuvio pašaknyje. Įlašinus net vieną kitą lašelį vandens į snapą vanduo pateks į trachėją, plaučius ir oro maišus.
- Lesinti jauniklius reikėtų tai rūšiai pritaikytu lesalu. Dažniausiai į žmonių rankas pakliūva paukščiai vabzdžialesiai: strazdai, varnos, kovai, varnėnai, zylės, kregždės, musinukės, žvirbliai ir kiti sodo bei parko paukščiai.
- Vabzdžialesiams netinka nei batonas, nei kruopos. Visus juos galima lesinti gyvu lesalu: musės lervomis, miltkirmėlėmis, svirpliais, žiogais, sliekais. Jeigu gyvo lesalo neturite, tinka varškė, kietai virtas kiaušinis, smulkiai kapota jautiena (geriausia širdis), taip pat ištirpintas sausas kačių ėdalas. Galima duoti ir konservuoto kačių ėdalo.
- Varniniams paukščiams tinka ir virtos bulvės, įvairi mėsa, šunų ėdalas. Grūdlesiams geriau duoti brinkinto sauso kačių pašaro, sumaišyto su įvairiais grūdais.
Paukščiukams pradėjus patiems lesti, netrukus juos bus galima paleisti į laisvę, tik reikia sulaukti, kol jie visiškai apsiplunksnuoja ir ima lesti patys. Užaugintus jauniklius galima paleisti netoli tos vietos, kur jie buvo rasti.
Šalies ornitologai prašo gyventojų nelįsti prie aptiktų lizdų, jų neapžiūrinėti, nes po to aplink lizdą lieka numinta žolė ar aplaužytos šakos. Tokį lizdą lengvai pastebi plėšrūnai ir sunaikina jame esančius jauniklius bei kiaušinius. Be to, toks smalsumas žmonėms gali būti pavojingas.
Kai kurie strazdai, žuvėdros neprašytą svečią nuo savo lizdų gena išmatų „lietumi“, bet pelėdos, plėšrieji paukščiai, gindami savo lizdą kartais žmogų puola ir savo aštriais nagais gali sunkiai sužaloti.
Statistika
Remiantis statistikos duomenimis, pernai Lietuvoje buvo laikoma per 9,4 mln. paukščių, iš jų: vištų - 9,2 mln.
Vištų Veislės ir Jų Ypatumai
Vištos auginamos kiaušiniams, mėsai, plunksnoms. Mėšlas naudojamas kaip trąša. Pagal produkciją skirstomos į dėsliąsias, mėsines ir mišraus produktyvumo (kiaušinių ir mėsos).
- Dėsliosios vištos nedidelės (masė 1,8-2,2 kg), greitai auga, anksti subręsta, judrios. Kiaušinius pradeda dėti 5-6 mėn., per metus sudeda 250-320.
- Mėsinės vištos didelės (masė 3-4,5 kg), trumpu kaklu, tvirtomis kojomis, maža galva, trumpa uodega. Deda 120-150 kiaušinių.
- Mišriosios vištos yra vidutinio dėslumo. Per metus deda 230-280 dažniausiai rudų kiaušinių, sveriančių 55-62 g.
Vištų Ūkis Lietuvoje
Lietuvoje vištos buvo auginamos jau 14 amžiuje. 1940 Lietuvoje buvo apie 5 mln. vištų, gauta apie 300 mln. kiaušinių. 1966 buvo 5,7 mln. vištų (visuomeniniame sektoriuje - 0,9 mln.); gauta 578 mln. kiaušinių, vištų vidutinis dėslumas - 185 kiaušiniai per metus.
2012 gauta 770,9 mln. kiaušinių, užauginta apie 3,4 mln. vištų, 2018 gauta 891,7 mln. kiaušinių, 2019 užauginta 11,562 mln.