Literatūros pasaulis vaikams yra pilnas įvairių knygų, kurios ne tik linksmina, bet ir moko. Ši apžvalga pristato keletą įdomių iliustruotų knygų, kurios atveria duris į spalvingą ir fantazijų kupiną pasaulį.
Knygos mažiausiems
„I want my hat back“ (Autorius: Jon Klassen, 0+ m.) - Jono Klasseno knygelė pačioms mažiausioms rankytėms, literatūros kritikų įvertinta kaip juokingiausia pasaulyje knyga vaikams. Dingo meškino kepurė ir jis nori ją susigrąžinti. Visų žvėrelių, kuriuos tik sutinka, kantriai ir mandagiai klausinėja, ar jie nematę jo kepurės. Visi purto galvas. Vilčiai surasti dingusią kepurę pamažu blėstant, pasirodo briedis. Knygos kaina - €7.95.
„My tree and me: A book of seasons” (Autorius: Jo Witek, Christine Roussey (iliustracijos), Amžius: 2-4 m.) - Maža mergaitė turi ypatingą draugą - kieme augantį aukštą seną medį. Keičiantis metų laikams mergaitė auga kartu su medžiu, žaisdama jo šakose ir ilsėdamasi jo šešėlyje. Knygos kaina - €14.95.
„Petra“ (Autorius: Marianna Coppo, Amžius: 2-6 m., Ploni viršeliai, Įvertinimas „CILIP Kate Greenway Medal“ nominacija (2019 m.) - Petra yra galingas kalnas, kurio negali pajudinti nei vėjas, nei laikas. Bent jau taip manome mes. Kol sužinome, kad iš tiesų kur kas įdomiau kai kas kita. Petra gali būti bet kuo - sala, kiaušiniu, net drambliu. Knygos kaina - €7.90.
Knygos ikimokyklinukams
„If winter comes…“ (Autorius: Simona Ciraolo, Amžius: 3+ m.) - Kad ir koks metų laikas bebūtų - vasara, ruduo ar žiema, mažas berniukas nori mėgautis kiekvienu jų. Nėra nieko geriau nei vasara, kai gali kasdien plaukioti vandeny ir valgyti ledus. Bet vyresnėlė berniuko sesuo turi SVARBIŲ naujienų. Ji praneša, kad vasara netrukus baigsis… ir ateis žiema! Knygos kaina - €14.95.
„My city“ (Autorius: Joanne Liu, Amžius: 3-5 m.) - Mažasis paveikslėlių knygelės herojus Maxas sužino, kaip smagu tyrinėti miestą. Mama paprašo jo išsiųsti laišką. Keliaudamas po savo namų apylinkes ir ieškodamas pašto dėžutės, jis pamato ir atranda daugybę įdomybių. Pavyzdžiui, vėjyje šokančius lapus, debesis remiančius dangoraižius ar į šiukšliavežį pilamas šiukšles. Knygos kaina - €12.95.
„My town“ (Autorius: Ingela P. Arrhenius, 3+ m.) - Mieste tiek dalykų, kuriuos būtina pamatyti! Ši grafinė istorija kviečia patyrinėti 32 miesto įžymybes. Pasivaikščiokime kartu su knygos herojais, keliaujančiais iš puslapio į puslapį. Knygos kaina - €23.95.
„Just because“ (Autorius: Mac Barnett, Amžius: 3+ m., Ploni viršeliai) - Ši fantastinė knyga smalsius protus apdovanos daugybe netikėtų atsakymų. Kodėl vandenynas mėlynas? Kas yra lietus? Kas nutiko dinozaurams? Nors jau metas miegoti, vienas vaikas turi tiek daug klausimų apie pasaulį, kad tiesiog niekaip negali užmigti. Knygos kaina - €8.95.
Knygos pradinių klasių mokiniams
„In the half room“ (Autorius: Carson Ellis, 4+ m.) - Smagi istorija apie neįprastą kambarį, kur viskas padalinta pusiau. Pusė kėdės, pusė katės, net pusė batų… Ir kai į pusę durų kažkas pusiau pasibeldžia - kas gi tai galėtų būti?! Ne vieną apdovanojimą pelniusi paveikslėlių knygų autorė Carson Ellis jai būdingu magiškai keistu stiliumi kviečia patyrinėti puses ir skyles. Knygos kaina - €14.95.
„It’s a great, big colourful world“ (Autorius: Tom Schamp, Amžius: 5+) - Nuostabi ir paveiki kelionė po spalvų pasaulį net pilkiausią dieną pavers pasakišku nuotykiu. Vieną žiemos rytą katinas Otto pažvelgia pro langą ir atsidūsta: „Kodėl šiandien viskas taip pilka?“ Laimė, jo draugas chameleonas Leonas pasirengęs parodyti jam, koks spalvingas iš tiesų yra pasaulis. Knygos kaina - €16.95.
„King of the sky“ (Autorius: Nicola Davies, Amžius: 4+ m., Ploni viršeliai) - Įtaigi istorija, iliustruota puikiais paveikslėliais, apie migraciją ir namų prasmę. Persikėlęs gyventi į naują vietą mažas berniukas jaučiasi pasimetęs ir vienišas. Kol sutinka senolį, auginantį balandžius. Kartu jiedu sega savo svajones ir kartu su balandžiais paleidžia juos į lenktynes po Europą. Knygos kaina - €8.95.
„Life as a mini hero“ (Autorius: Olivier Tallec, Amžius: 4-8 m., Kieti viršliai) - Būti herojumi yra sunku… Tik pažvelkite į šiuos mini herojus jiems lekiant emociniais gyvenimo kalneliais. Įsispraudę į ryškius kostiumus, atspindinčius jų bebaimius žygdarbius, šie mini herojai gyvena kasdienį gyvenimą tiesiog užversti įvairiausių sunkumų ir tragedijų. Knygos kaina - €14.95.
„Night windows“ (Autorius: Aart Jan Venema, Amžius: 4-8 m.) - Prisitaikyti prie gyvenimo naujame mieste nelengva. Mažam berniukui persikrausčius iš kaimo į miestą, aplinkinis pasaulis atrodo nedraugiškas. Vienišas ir išsiilgęs senųjų namų jis sėdi ant suolelio prie naujojo namo, ir stebi, kaip greitai bėga miestiečių gyvenimai už apšviestų langų. Original price was: €14.95.Current price is: €12.00.
„Nonstop“ (Autorius: Tomi Ungerer, Amžius: 5-8 m.) - Paskutinėje legendinio vaikų autoriaus Tomi Ungererio knygelėje Žemė - tuščia ir nuniokota. Visi pabėgę į Mėnulį, išskyrus Vasco. Laimė, Vasco turi savo vedlį - šešėlį, jiedu suranda Poco ir ima juo rūpintis. Knygos kaina - €14.95.
„On a magical do nothing day“ (Autorius: Beatrice Alemagna, Amžius: 4-7 m., Ploni viršeliai, Įvertinimas: „Picture Book Awards“ laimėtojas (2018 m.), „The New York Times“ Geriausia iliustruota knyga (2017 m.) - Lietingą dieną kaip ši, norisi tik būti namie ir žaisti žaidimus. Bet žaidimai pykdo mamą ir ji juos atima. Aš juos vėl paimu ir išbėgu lauk - bet tekšt! Knygos kaina - €9.90.
Knygos vyresniems vaikams
„Ocean“ (Autorius: Hélène Druvert, Amžius: 6-10 m.) - Giliai įkvėpkite ir nerkite į šią nuostabią didelio formato knygą. Sekdami iliustracijomis tyrinėkite vandenynus nuo pakrančių iki giliausių rašalo tamsumo gelmių. Kruopščiai sukurtas koralinis teatras pristato spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka knibždėte knibždantis povandeninis pasaulis. Atraskite po akmenimis besislepiančius vėžiagyvius ir krabus, iš arti patyrinėkite milžinišką kalmarą. Knygos kaina - €22.90.
Anšlavs Eglītis. Išalkusio berniuko virtuvės vadovas
Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė-Klišauskienė Versta iš: Latviešu zelta stāsti. Sud. Raimonds Briedis. Lauku avīze: 2007. Anšlavas Eglytis (1906-1993) - vienas produktyviausių latvių egzodo rašytojų (nuo 1940 iki 1980 m. išleido 20 romanų ir nemažai pjesių). Savo literatūrinį kelią pradėjo dar gyvendamas Latvijoje, kai 1926 m. debiutavo kaip poetas, bet didžioji dalis Eglyčio kūrybinio palikimo parašyta jau pasitraukus iš Latvijos. Jis įsiveržė į latvių literatūrą pakerėdamas skaitytojus ekspresyvia išraiška, tiksliais charakteriais, ironijos pustoniais. Prozoje pasižymėjo kaip psichologinės analizės meistras ir įtraukiančios fabulos, net intrigos gerbėjas. Laikytas žodžių ir stiliaus virtuozu. Išleistas knygas neretai papildė rašytojo tapybinės iliustracijos, piešiniai tušu arba grafiniu apipavidalinimu. Rašymo ir tapymo simbiozė tapo unikalios raiškos galimybe, pasiūlė naujų kūrybinių perspektyvų, suteikė savitą literatūrinį braižą.
Latvijoje Eglytis buvo meninio gyvenimo korespondentas-apžvalgininkas, o išeivijoje įsitraukė į Holivudo spaudos grupę, reguliariai lankėsi naujausių filmų premjerose, imdavo interviu iš pasaulinio garso aktorių. Eglyčio pjesių pastatymai įvairiuose JAV miestuose suburdavo gausią latvių išeivių bendruomenę. Mirė JAV. Arno vaikystės negalėtum pavadinti lengva. Jo tėvas buvo dailus, stotingas vyriškis, o ir jo motina aukšta ir pilnoka, tik jis pats - vienintelis sūnus - atrodė tarsi pirštu perduriamas. Savo ūgiu jis nuo tėvų nei kiek neatsiliko, tačiau buvo baisiai liesas ir išbalęs. Dėl šio savo išblyškimo jam teko nemažai kentėti - nori nenori teko valgyti.
Arno tėvas buvo turtingas, gyveno prabangiuose namuose Mežaparko rajone. Tėvo šiltnamiuose gausiai noko vynuogės ir persikai, kaip ir dera doram Rygos patricijui. Arno šeima gyveno pertekliuje, kurio nesumažino nei karas, nei išbadėjusių Hitlerio vokiečių okupacija. Tačiau Mežaparko namuose, kuriuose kaip niekur kitur pieno upės tekėjo, vienintelis sūnus, didžiam motinos sielvartui, diena po dienos vis labiau lyso ir blyško. Kaip įprasta vienintelį vaiką auginančioje šeimoje, Arno visų buvo laikomas labai labai protingu, gamtos apdovanotu ir gabiu. Kai jis, būdamas dešimties metų amžiaus, sugebėdavo įvardyti visų pravažiuojančių automobilių modelius, motina neabejodama jį laikė vunderkindu ir kai tik galėdavo, klausdavo sūnaus patarimo, o pastarąjį gavusi - visada paklausydavo. Tik prie pietų stalo jiems sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą. Motina pageidavo, kad Arno valgytų. O Arno niekas nepatiko. Į valgomąjį jis eidavo tarsi atbulas. Iš visų aromatų ir kvapų maisto kvapas jam buvo pats bjauriausias. Oi, kaip jis širsdavo, jei virtuvės durys bent akimirkai būdavo paliekamos praviros ir gyvenamosiose patalpose pasklisdavo svogūnų tvaikas!
Pakviestas prie stalo, jis jau iš tolo šaukdavo: „Mamyte, tu juk žinai, nuo riebaus karbonado man svaigsta galva!“ Arba: „Ir vėl tas šlykštus bifšteksas, kurio prilenda į tarpdančius!“ Arba dar: „Grietinė atsiduoda karve!“ O kur dar visa kita: nuo kumpio jam ėdė rėmuo, žuvis atsiduodavo dumblu, kalakutas kietas kaip guma, nuo pudingo norėjosi raugėti, nuo trintų daržovių gurgė pilvas, makaronai panėšėjo į kirminus, nuo košių norėdavosi vemti, suvalgius želės pykindavo, o piene, neduokdie, pasitaikydavo plėvelė.
Motina džiaugdavosi ir vadino save laimingąja, jei pavykdavo Arno įsiūlyti gabalėlį baltos viščiuko mėsytės, truputėlį sausų ryžių, kiek per daug prieskoniais pagardintų marinuotų daržovių, vaisinių putėsių su plakta grietinėle ir kokią sūdytą lazdelę. Bet saldžiuosius riešutinius ir migdolinius sausainius jis laikė valgomais tik per damų popietinius pasisėdėjimus, o kavą gėrė tik juodą ir karčią, nes grietinėlė ir cukrus esą pritinka tik moteriškėms.
Kiek sykių motina prie pietų stalo veltui bardavosi, grasindavo, šaukdavo, maldaudavo ir net verkdavo. Su didžiausia meile ir rūpesčiu pagamintas maistas nesukeldavo Arno jokių geresnių jausmų, skaitydamas laikraštį, jis paknibinėdavo šakute, pamaišydavo šaukštu, paragaudavo atbulais dantimis, susiraukdavo, atsistodavo ir išeidavo.
Ieškodama pagalbos motina nuvedė Arno pas gydytoją, tačiau šis nieko nerado ir davė vienintelį patarimą - maitinti geriau. Šie žodžiai motinai tarsi peiliu širdį perrėžė. Net nežinau, ar tik nebūtų galo gavusi ši sutrikusi moteris, jei tik netyčia nebūtų atradusi priemonės, kaip perkarusį Arno išgelbėti nuo bado mirties. Jaunam žmogui, norinčiam gyventi kaip pridera jo visuomeninės padėties asmeniui, reikia nemažai pinigų. Buvo nuspręsta, kad pinigų išlaidoms teks užsidirbti valgant.
Arno pasipiktinimas dėl tokios prievartos buvo beribis. Tačiau audringi protestai, kalbos apie žmogiškumą ir teises, apeliavimas į tėvų sąžinės jausmą šįkart negelbėjo. O ir paskelbtą bado streiką, kuriuo Arno tikėjosi įveikti klastingus tėvų spąstus, teko užbaigti jau pirmąją jo dieną, nes Arno būtinai reikėjo apsilankyti kine. Dabar greta sriubos, kepsnio ar deserto lėkštės motina padėdavo markę, o ją gauti buvo galima tik suvalgius viską, kas patiekta.
Gana greitai gudrusis Arno suprato, kad parsiduoda pernelyg pigiai ir kad tėvai jį nė kiek nesidrovėdami paprasčiausiai išnaudoja. Na, ir prasidėjo kaulijimas, ožiavimasis ir derėjimasis, kad net svečiams ir namiškiams ėmė atrodyti, jog jie dalyvauja ne pietuose ar vakarienėje, o kažkokiose varžytinėse. Laikui bėgant Arno, kovodamas su maistu, pramoko išpešti dar daugiau pinigų. Iš sultinio jis iškart išmesdavo kiaušinį ir rūpestingai išžvejodavo visus riebalų lašelius, o vietoje pyragėlio su mėsa užkąsdavo džiūvėsiu. Jei motina norėdavo, kad jis valgytų, kaip patiekta, jai tekdavo primokėti dar markę. Salotų, agurkų ar pomidorų jis nevalgydavo su grietine, visada reikalaudavo acto. Grietinės valgymas Arno tėvams atsieidavo dvi markes. Pamaišęs guliašo padažą, Arno susierzinęs šaukdavo: „Aš juk nesu batas, kurį reikia ištepti taukais! Be penkių markių šios bjaurasties negalima valgyti!“ O gavęs saldaus kisieliaus: „Šitą pliurzę? Kas tokią valgys?! Apsivemti galima! Pusė lėkštės -septynios markės, ir kaip sau nori.“ Ir jei nenorėdavai leisti mylimiausiam sūneliui pakilti nuo stalo nepavalgiusiam, tekdavo mokėti.
Oi, nelengvos buvo Arno dienos. Markės vertė krito tiesiog akyse, dažnai prireikdavo šimto ar net daugiau, kad galėtumei nusipirkti tą patį, kas anksčiau atsieidavo vos vieną vienintelį mūsų blizgantį sidabrinį latą. Net prakaito pilamas Arno pelnėsi savo kasdienius pinigėlius. O jūs tik pamėginkit valgyti rūkytą ungurį, kuris, vos pradūrus jo storą odą, paskęsdavo savo riebaluose, o jei dar pasitaikydavo toks, kuriam druskos pagailėta - ar ne šlykštu? O žiediniai kopūstai, kone skęstantys skrudintame svieste - vien apie juos pagalvojus pilvą susukdavo. Arba kietai virti kiaušiniai, kai trynys trupa ir prikimba gerklėje net iki kosulio? Ant tokio tepk sviesto, kiek nori, o skonio kaip nėra, taip nėra. O kur dar saldumynai, karštas šokoladas, saldainiai su grietinėlės įdaru, medus - kiek jų gali suvalgyti - tiesiog graužia gerklę ir nusaldina širdį. Bet vynuogės! Net neįsivaizduojate, kokia stora vynuogių oda ir kiek daug kauliukų, o kartais jos burną sutraukia tarsi serbentai.
Galiausiai Arno taip gerai prakuto, kad po kiekvieno valgymo nuo stalo pakildavo dvidešimčia, o sekmadieniais net ir visomis trisdešimčia markių turtingesnis. Arno tėvas pinigų turėjo kaip šieno, visur jais švaistėsi į kairę ir į dešinę. Bet tenka pridurti, jei paskutiniais okupacijos metais kam nors iškrisdavo vokiška markė iš rankų, tai tokio vargšo latvio nebuvo, kuris pasilenktų ją pakelti. Arno buvo lygiai trylika metų, kai Latvijai išmušė baisioji valanda.
Išgirtoji vokiečių armija pavirto į košę, kurią priešininkai dalijosi, kaip tik norėjo. Frontai krito. Kas galėjo, gelbėjosi Europos pusėje, tikėdamiesi, kad Vokietijai iširus pavyks prieglobstį rasti pas prancūzus ar anglus. Arno šeima susikrovė daiktus bei maisto atsargas į nemažą skaičių dėžių ir kelioninių krepšių, skaudama širdimi atsisveikino su gražiaisiais namais ir patraukė į laivą. Arba likimas iškrėtė nevykusį pokštą, arba vokiečių ponams ir šulams, vadovavusiems šiam persikėlimui, labai nagus niežėjo pažiūrėti, kas paslėpta prigrūstuose maišuose ir ryšuliuose, tačiau, kai Arno šeima išlipo svetimame krante, nebebuvo likę nė vieno ryšulio su sviestu, lašinukais, rūkytomis dešromis ir kitokiais žemiškais gardumynais. Latvius jau nuo amžių amžinųjų traukia kalnai ir pietūs. Arno šeima patraukė į Tirolį, prie pat Šveicarijos sienos.
Ten stūksojo aukšti kalnai apsnigtomis viršūnėmis, buvo galima gėrėtis didingais peizažais tarsi iš atviruko, o akmenuotuose slėniuose per trumpas vasaras bemaž niekas neužaugdavo, tad dantims teko labai mažai darbo. Apgyvendinęs šeimą, Arno tėvas patraukė atgal į Dancigą darsyk ieškoti teisybės ir savo prarastos mantos, tačiau karo pabaigos sąmyšyje kažkur užtruko ir liko šiaurėje su visa stora pinigine, kuri čia, suliesėjusioje Vokietijoje, turėjo visai kitokią reikšmę ir svorį nei Latvijoje. Oi, kaip pasikeitė Arno valgiaraštis! Kaip toje pasakoje, kurioje drąsus bernas, iš velnio prisivogęs aukso, ragaišių ir dešrų, iš požemių išlenda į žemę ir kišenėse randa tik anglis, karvių „blynus“ ir gyvates.
Vokiškos sriubos ir kepsniai buvo tokie nuriebinti, kad kuo ramiausiai galėjai visa tai pilti ar mesti ant savo išeiginių kelnių - nelikdavo nė mažiausios dėmelės. Nelaimingoji motina buvo įsitikinusi, kad jos Arno dienos suskaičiuotos. Jei jis tiesiog akyse nyko Rygos pertekliuje, ko reikėjo tikėtis, jiems srebiant vokišką bado sriubą? Šlakstydama ašaromis, motina išvirė sausų bulvių ir drebančia širdimi jas patiekė ant stalo kaip vienintelį patiekalą. Ak, ir markės, kurią galėtų padėti greta nuluptų bulbių lėkštės, ji neturėjo, nes pinigėlius, kuriuos vyras buvo palikęs, reikėjo saugoti kaip savo akį - čia prisidurti nebebuvo iš ko. Arno atsikando kąsnelį; perleido per dantis, tada į burną įsikišo dar ir dar vieną, jo skruostai išsipūtė tarsi guminiai kamuoliai, didelės ausys krutėjo kartu su žandikauliais, blausios akys mažumėlę išsipūtė - motina, kvapą sulaikiusi, žiūrėjo, kas bus, ir dėkui Dievui, lengviau atsipūtė, - Arno nurijo, ką sukramtęs, kad net į priekį išsišovęs gūžys šokte šoktelėjo. Prarijo paprasčiausias bulves su druska, be pavilgo, be sviesto, net be pieno, užsigerdamas tik nesaldinta arbata!
Galėjai pamanyti, kad oro pasikeitimas atėmė iš Arno kalbos dovaną. Nei pirmąjį vakarą, nei vėliau jis nei žodelio nepratarė apie valgį ir, visai priešingai nei gimtinėje, ant lėkštės nepalikdavo nei kruopelytės. Neįtikėtina - kad ir ką jis būtų valgęs, Arno nei rėmuo graužė, nei žagsulys tampė, nei jam galva svaigo, nei rankos tirpo, o rytais burnoje jis daugiau niekada nebejautė gaižaus skonio. Motina negalėjo atsidžiaugti šiais puikiais pasikeitimais, tačiau žinodama, kaip lengva Arno įžeisti neatsargiu žodžiu, apsimetė, kad pokyčių net nepastebi. Arno buvo tylus berniukas.
Jau gimtinėje jam visai nepatiko šlaistytis po apylinkes, tačiau gyvendamas svetimame krašte jis apskritai beveik neišeidavo iš kambario, tiksliau, virtuvės. Maisto kvapas, kuris anksčiau jam kėlė vien šleikštulį, dabar visai netrukdė. Virtuvė galėjo būti pripildyta tamsiausių dūmų ar gerklę graužiančių garų, joje galėjo tvyroti svilėsių tvaikas, Arno ištisas dienas sėdėdavo šalia krosnies ir stebėdavo, kaip motina su močiute sukasi aplink valgius. Veltui moterys jį varydavo į kitus kambarius - Arno ginčydavosi, kad virtuvėje šilčiau, jaukiau ir visaip kitaip maloniau. Tiesa, kokią savaitę Arno praleido žvejodamas kaimo upelyje, bet pasirodė, kad vietinė gelumbės vėlykla vandenį užnuodijo ir žuvys jau seniausiai išgaišo. Kurį laiką jis dar mėgino spęsti kilpas varnoms ir žvirbliams, tačiau kai ir šis užsiėmimas nedavė rezultatų, sugrįžo virtuvėn. Tačiau ir šioje vietoje neblogai praversdavo išmintinga Arno galva - jei moterys supainiodavo maisto kortelių kuponus ar numerius, tereikėdavo paklausti Arno. Net ir vidurnaktį iš miegų pakeltas, jis galėdavo išpyškinti - tas ir tas gauta, tiek ir tiek dar liko, tačiau ano, deja, šiuo laikotarpiu apskritai neišduoda. Jei kas nors kažkur kalbėdavo apie valgymą, Arno nesitraukdavo nė per metrą; tačiau Vokietijoje žmonės niekuo daugiau ir nesidomėjo, o susitikę apie nieką kitą nekalbėjo - tik apie pilvo prikimšimo reikalus, ypač pavasarį, kai karas jau buvo pasibaigęs, ir kalnuose maisto stygius tapo kone nepakenčiamas, nes rūpestingieji vokiečių kareiviai, paliepus žlungančiam vadui, geriausių norų vedini susprogdino visus tiltus ir tiltelius, tokiu būdu savo šalies gyventojus atkirsdami nuo bet kokio susisiekimo.
Ir tada motina pastebėjo, kad Arno, jei virtuvėje niekas nevykdavo, įlįsdavo į kamputį ir kažką rašinėdavo. Kartais ir iki vėlyvos nakties vienas pats jis sėdėdavo. Rankraštį Arno gerai slėpė užrakindamas jį savo lagamine. Dažnai motina jį kviesdavo: „Arnuk, eime pasivaikščioti.“ - Arba: „Arnuk, išeik pabėgioti į lauką.“ Tačiau Arno atsisakydavo: „Neturiu laiko, - arba: - Palauk, dar turiu šį bei tą padaryti“, - ir vėl palinkdavo prie savo popierių, braukė, taisė, mąstė ir vėl rašė, rašė, kad net plunksna skrebėjo. Greitai Arno prikaupė nemažą šūsnį prirašytų lapų, kuriuos jis surišo į sąsiuvinius, o šiuos sujungė į knygą dailiu viršeliu.
Sūnaus paslaptingumas motinai atrodė gana įtartinas, ypač kai Arno tvirtai ir ryžtingai atsisakydavo parodyti savo darbą. Arno šiuo metu buvo vadinamojo pereinamojo amžiaus. Vienas Dievas težino, ką jis - galbūt savo nenaudai - buvo tuose storuose sąsiuviniuose prisapnavęs. Ir nors šeimoje visados buvo griežtai paisoma sūnaus „turto neliečiamybės“ principo, visokių susitarimų ir teisių, šįkart motina, atsakingumo skatinama, jautėsi priversta patikrinti sūnaus raštus. Kartą, kai Arno su močiute buvo išėję stovėti eilėje prie 50 gramų mėsos, ji su plaukų segtuku atsirakino sūnaus lagaminą ir išsitraukė paslaptingąjį raštų rinkinį. Ant viršelio dailiai išvedžiotomis raidėmis buvo parašyta:
Bendrojo pobūdžio virtuvės vadovas arba Ką valgysime pietums?
Pirmasis papildytas ir pataisytas leidimas Perspausdinti (taip pat iš dalies) draudžiama Copyright ARNO GURMANDUS Bludenz, Vorarlberg 1945. Be galo nustebusi motina atsivertė pirmąjį skyrių:
Sriubos
Sriuba skirta ne tiek pamaitinti, kiek sušildyti vidurius ir pažadinti apetitą. Sriubą rekomenduojama virti dideliais kiekiais, nes jai reikia gana mažai produktų. Į bet kokią sriubą rekomenduojama įpilti mėsos aromato lašų.
Sveikatinanti sriuba. 1 litre tyro vandens išvirti pusę česnako. Dėl tirštumo įtrupinti riekę ruginės duonos, pagal skonį pridėti druskos ir patiekti kaip gardų viralą.
Pavasarinė sriuba. Paruošti taip pat kaip ir aprašytąją prieš tai, tik vietoje česnako virti svogūnų laiškus. Duoną galima pakeisti nubrauktu šaukštu gruzdintų miltų. Labai sveika.
Rudeninė sriuba. Paimti pusę pašarinio buroko, smulkiai supjaustyti ir išvirti dviejuose litruose tyro vandens. Įdėti kelis susmulkintus grybus ir paserviruoti. Puikus skonis.