Lietuvoje visuotinis spiningautojų sujudimas - kimba lašišos!
Apie lašišų rašyta labai daug, juolab nesu tas tikrasis lašišautojas, mano patirtis galbūt kažkiek jau netgi „pasenusi“, nes pastaruoju metu šių žuvų beveik nebegaudau, tad vargu ar ką nors nustebinsiu šiuo straipsniu.
Iš principo lašišų spiningavimas Nemune, Neryje ar Šventojoje ne kažin kuo ir skiriasi.
Nesu lašišų bandęs žvejoti kur nors, tarkim, žemiau Pagėgių (nesakau, kad pagauti lašišų ten negalima), tačiau susidaro įspūdis, kad šios žuvys vis geriau pradeda kibti artėdamos prie Neries santakos.
Pasak ichtiologų, pirmiausiai Nemunu pradeda plaukti tos lašišos, kurios keliauja į tolimiausias ir atokiausias nerštavietes. Beje, šlakiai taip pat, jei tai nėra tie, kurie pasiliko gėluosiuose vandenyse.
Gal paradoksalu, bet ankstyviausių lašišų geriausios žūklavietės būtų prie Jūros ir Dubysos žiočių, čia šių žuvų, priklausomai nuo metų, galėtumėme sužvejoti jau vasaros viduryje, o gal net ir birželio paskutinę savaitę.
Mano įvardytą paradoksą ichtiologai paaiškina tuo, jog karališkos žuvys stabteli ties didesniais Nemuno intakais, kad „apsiuostytų“ vandenį, nes bet kuris intakas yra potenciali jų nerštavietė.
Migruodamos lašišos nesimaitina, tad masalas turi sukelti joms savotišką susierzinimą, jas išprovokuoti puolimui. Vėsiame vandenyje bent jau patinai būna agresyvesni, tai natūralu, kadangi kuo arčiau yra nerštas, tuo šaltesnis vanduo, tuo piktesnės (tiesiogine ta žodžio prasme) šios žuvys.
Vasarą, kai lašišos yra ramesnės ir ne tokios piktos, jas suvilioti gerokai sunkiau. Tada žvejyba tampa tarsi savotiška loterija, kadangi specialiai ar, kas dažniau pasitaiko, netyčia numestas palei nosį vilioklis veikiausiai bus atakuojamas.
Patyrę lašišautojai visada pagaus daugiau nei naujokai. Šlakiai elgiasi kitaip. Jie pakeliui į nerštavietes užkanda. Tad šlakių žūklė, vėlgi bent jau teoriškai, yra kaip ir bet kurių mums įprastų plėšriųjų žuvų gaudymas - natūralus plėšrūnės gundymas masalu, kurį žvynuotoji ris, kad pasisotintų.
Ties Nemuno ir Neries santaka pasirodžiusios lašišažuvės po kelių dienų pasiekia Jonavą, maždaug po savaitės (tai priklauso nuo vandens lygio ir ar jos nepasuka į Šventąją) atsiduria Vilniaus prieigose.
Gana svarbus akcentas yra gylis, nes paprastai šios žuvys poilsiui sustoja kur nors netoli duobių. Galima gaudyti ir prieš jas, ir už jų, svarbu, kad čia būtų sraunu, gylis vyrautų nuo 1,5 iki 2,0 m.
Kaip taisyklė tokiose vietose yra kietas žvyruotas ir akmenuotas dugnas, čia tėkmė gali būti ir vienalytė, tačiau geriau jei ji sūkuriuoja, sklaidosi. O taip būna tada, kai dugnas nėra visiškai lygus (kauburius keičia pagilėjimai), taip pat jame išsimėtę stambūs rieduliai. Dumblas ir lėta tėkmė šioms žuvims nepageidaujami.
Retos žolės, kurios būdingos sraunumoms, joms nekliudo, tai galbūt mažesnėse upėse nėra lašišų žūklavietėms charakteringi veiksniai, tačiau Nemune panašios vietos lašišautojų akimis bus visai pusėtinos.
Tačiau tai gali turėti neigiamą įtaką spiningavimui dėl labai paprastos priežasties - kada vanduo staiga pakyla, upe plaukia žolių tumulai ir trukdo normaliai vesti masalą.
Ar yra čia žuvų galima matyti vizualiai. Tiesiog reikia stebėti vandens paviršių ir pamatysite, kaip jos šokinėja arba (ir) kaišioja iš vandens nugaras.
Nugaras lašišos rodo taip pat dažniau anksti ryte arba vakarėjant.
Žvejybos ribojimai ir draudimai
Siekiant apsaugoti neršiančias lašišas ir šlakius, kaip ir kasmet, nuo rugsėjo 16 d. įsigalioja papildomi žvejybos ribojimai, rašoma pranešime spaudai. Nuo šios dienos iki spalio 15 d. žvejojant Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 3 priede nurodytų upių ruožuose privaloma turėti žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ir kokios žuvys žvejojamos.
Nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama žvejoti Neryje nuo Žirmūnų tilto iki Valakupių tilto Vilniaus mieste naudojant dirbtinius masalus ar žuvelę.
Net ir turint žvejo mėgėjo kortelę, rudenį privaloma paleisti visas lašišas ir šlakius. Galimybė paimti sugautą lašišą arba šlakį sudaryta tik po neršto - nuo sausio 1 d. iki balandžio 30 d. ir tik turint tuo laikotarpiu galiojančią žvejo mėgėjo kortelę.
Paleidžiant nespėjusias išneršti lašišas ir šlakius, apsaugomos ne tik suaugusios žuvys, bet ir sudaroma galimybė natūraliai atsikurti žuvų ištekliams.
Primename, kad nuo liepos 1 d. iki gruodžio 1 d. galioja draudimas žvejoti lašišoms svarbiuose Nemuno ruožuose, nurodytuose Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 6 priede.
Kaip elgtis su sugauta žuvimi
Žvejyboje reikėtų turėti graibštą. Jis padeda greičiau ištraukti žuvį ir jos nesužaloti.
Norint, kad žuvis patirtų dar mažiau sužeidimų pastaruoju metu vis daugiau žvejų naudoja graibštus su guminiais tinkleliais.
Imant žuvį rankos turėtų būti šlapios. Jei tai darome sausomis rankomis ar rankšluosčiu ar medžiagos skiaute, nuo žuvies nubraukiamos gleivės, kurios saugo ją nuo ligų ir parazitų.
Dažniausiai paleistos žuvys neišgyvena dėl sužeidimų galvos srityje, todėl negalima imti žuvies už akių ar žiaunų.
Sugautą žuvį reikėtų laikyti vandenyje: graibšte ar laikant rankomis už uodegos. Ištraukta į sausumą žuvis besiblaškydama nusivalo gleives, patiria daugiau traumų.
Reikėtų vengti laikyti žuvį ne vandenyje ilgiau kaip 5 sekundes.
Paleisti žuvį upėje reikia laikant ją prieš srovę. Jei paleidimo vietoje stipriai sukeltas dumblas - geriau paeiti iki švaraus vandens.