Eucharistija - tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės.
Per Vakarienę Jėzus laimino ir dalijo Duoną kaip pokylio šeimininkas. Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams.
Eucharistijos reikšmė ir šventimas
Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje krikščionys Šventojoje Dvasioje teikia didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui. Eucharistija išreiškia ir ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra.
Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. Šventoji auka - tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu. Švenčiausiasis altoriaus sakramentas - tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv.
Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties įsakymą apaštalams švęsti Eucharistiją iki Jam sugrįžtant. Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Šv. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją.
Pasiruošimas Komunijai
Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti.
Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Duonos laužymas - tai Jėzaus Kristaus mokinių dalinimasis palaiminta Duona. Viešpaties vakarienė - tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Pasiruošimas Pirmosios Šv. Atgailos ir Eucharistijos sakramentams rengiančios katechezės uždavinys - lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje. Vaikai, kartu su tėvais nuolat besimeldžiantys bažnyčioje ir norintys priimti šį sakramentą, kviečiami iki rugsėjo mėn. 30 d. užsirašyti parapijos raštinėje.
Evangelijų pasakojimai apie Paskutinę vakarienę
Naujame Testamente yra keturi aprašymai kurie tiesiogiai liudija Eucharistijos įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Vėliau naudojant Morkaus liudijimą atsiranda jam priklausomas šv. Mato (26, 26-28) ir dalinai šv. Luko (22, 19-20) tekstas. Evangelistas Matas, perteikia tą pačią tradiciją kaip Morkus. Ką Paulius (1 Kor 11, 23-26) perteikė kaip iš anksčiau gautą paprotį, virto liturgine tradicija. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie sinoptinius tekstus, kurie išsiskiria iš bendro konteksto glaustumu ir tikslumu.
Tai labai vertingi liudijimai apie Paskutinės vakarienės šventimą pirmosiose bendruomenėse. Esantys aprašyme panašumai ir skirtingumai paaiškinami liturginės tradicijos kilmės aplinkybėmis. Turinti daug aramėjiškų bruožų, Morkaus redakcija atspindi Palestinos tradiciją, o tuo tarpu Pauliaus aprašymas, kuriame pastebima graikų įtaka, sietinas su Antiochijos ir Mažosios Azijos tradicijomis. Šiandieninėje egzegezėje reliatyviai manoma, jog seniausią formą turintis tekstas yra šv. Morkaus, nors šv. Pačioje teksto analizės pradžioje reiktų apibrėžti: kokiu būtent laiku Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Pirmos trys evangelijos sieja Paskutinę vakarienę su žydų švenčiamomis Velykomis: Matas kalba apie „Neraugintos duonos dieną” (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį” (Mk 14, 12; Lk 22, 7).
Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1). Visi šie aprašymai tarpusavyje sutinka, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje naudojo du kalendorius: „Saulės kalendorių” - fariziejai ir dauguma žmonių, o „Mėnulio kalendorių” - sadukiejai, kunigai ir dalis žmonių. Sinoptikai (Mt, Mk, Lk) rėmėsi fariziejų kalendoriumi, tuo tarpu šv. Žvelgiant į Paskutinės vakarienės seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai pasakyti Paskutinės vakarienės metu yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija, ypatingai su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11), o taip pat su žydų švenčiamomis Velykomis.
Paskutinės vakarienės aplinka ir eiga
Taigi Jėzus švęsdamas savo Paskutinę vakarienę žemėje rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų. Analizuojant eucharistinius tekstus reikia pasakyti, kad tiek sinoptikai, tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės Paskutinės vakarienės eigos. Pats Eucharistijos įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Nėra konkrečiai pasakyta koks gėrimas buvo taurėje. Bet tuometiniams Naujojo Testamento autoriams tai nebuvo svarbiausia. Šie dalykai yra antraeiliai. Anot evangelistų, svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad perdavė jį savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai.
Žydų puota, kaip ir Velykos, prasidėdavo rankų plovimo simboliniu gestu. Paskui puotos vadovas (tėvas arba vyresnysis) į vyno taurę įpildavo vandens ir sukalbėdavo palaiminimo maldą, po to visi esantys gerdavo pirmąją taurę. Po pirmosios taurės atnešdavo velykinius valgius: keptą avinėlį, dvi neraugintas duonas (hebr. mazzot), karčias žoles ir kompotą vadinamą haroseth, o taip pat actą. Visi tie patiekalai priminė sunkią Izraelio vaikų dalią Egipto nelaisvėje. Kada suvalgydavo karčiąsias žoles mirkant jas haroseth puota įgydavo anamnezinį charakterį ir žydai skaitydavo iškilmingą Avinėlio istoriją (Iš 12). Vėliau pripildavo antrąją velykinę taurę vyno ir jauniausias iš esančiųjų užduodavo klausimus apie šią ceremoniją. Vadovas skelbdavo išsamią velykinę haggadą, kuri aiškindavo šventės tikslą, o vėliau giedodavo „mažąjį Hallel” (Ps 113-114). Po giedojimo išgerdavo antrąją velykinę taurę vyno, o po šitos puotos dalies pabaigoje nusiplaudavo rankas.
Paskui prasidėdavo tikroji puota, kurios pradžioje laimindavo duoną, vėliau ją laužydavo ir valgydavo, taip pat valgydavo velykinį avinėlį ir uždegdavo žvakes (Eucharistijos įsteigimo momentas). Tuomet po vakarienės paruošdavo ir laimindavo trečiąją taurę. Kai suvalgydavo vakarienę, puotos vadovas giedojo Birkat ha - Mazon, sudarytą iš įvairių palaiminimų (berakhot) vadinamą dėkojimu. Birkat ha - Mazon atitinka krikščionių pirmosios struktūros “Eucharistijos” maldą. Kada išgerdavo trečiąją taurę (Eucharistijos įsteigimo momentas) giedodavo “mažąjį Hallel” (Ps 115-118). Vėliau išgerdavo ketvirtąją taurę ir pabaigoje giedodavo „didįjį Hallel“ (Ps 136). Tuo būdu puota baigdavosi ir būdavo galima tinkamai pavalgyti.
Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Kada sugiedojo „didįjį Hallel” Jėzus su savo mokiniais patraukė į Alyvų sodą (Getsemanę) esantį ant vakarinio Alyvų kalno šlaito.
Pirmųjų krikščionių eucharistijos šventimas
Iki II a. nėra išsamių aprašymų, kokiu būtent būdu pirmieji krikščionys šventė Eucharistijos slėpinį. II a. dokumente Didachėje (9-10; 14, 1-3) kalbama apie Eucharistijos šventimą, kurioje naudojo vyną ir duoną. Taip pat II a. gyvenantis šv. Justinas kankinys savo Apologijoje aptaria Eucharistijos šventimą tokiais žodžiais: „Vėliau prie vyresniojo broliai atneša duoną ir taurę pripiltą vyno ir vandens. […] nesantiems Eucharistijos puotoje diakonai duoną ir vyną su vandeniu atnešdavo jiems į namus” […].
Jėzaus žodžių reikšmė Paskutinės vakarienės metu
Daug egzegetų laikosi nuomonės, jog šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo Eucharistijos įsteigimas, ką mums liudija ir šv. Lukas (22, 18). Jų nuomone, šios eilutės informacija, paskelbta po Eucharistijos įsteigimo, nesiharmonizuoja nei su konsekracijos žodžių iškilumu, nei su momentiniu nuotaikos pakylėjimu. Vis dėlto nepriklausomai nuo momento, kada šie žodžiai buvo ištarti, jų reikšmė pasilieka labai gili ir labai svarbi.
Antai Jėzus aiškiai ir autentiškai patvirtina, kad tai yra Jo paskutinė akimirka žemėje. Šią tiesą Jis išreiškė metafora, kad jau negers „šito vynmedžio vaisiaus”, tai yra žemiško vyno, kuris sudarė tuometinės Palestinos paprastam gyventojui svarbią dalį kasdieninio valgio, kurį ką tik perkeitė (arba perkeis) į savo Kraują. Tačiau pranašauja savo eschatologinį triumfą („iki tos dienos”) ir būsiančią savo mokinių garbę („su jumis” - tik pas Matą). Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais. Iš šių žodžių galima spręsti, jog Paskutinė vakarienė Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpinys, primenantis Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiantis Jo paruzijos dieną. Taigi Eucharistija yra ne vien tik Jo tikrosios mirties skelbimas ir prisikėlimo išpažinimas, bet taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.
Kur vyko Paskutinė vakarienė?
Paklausius ne vieno krikščionio, pas ką Jėzus valgė Velykų vakarienę, dažniausias atsakymas būna: „Pas kažkokį vyrą“. Ir tai - jei atsakantysis būna kiek daugiau paskaitęs Bibliją. Žinoma, rekonstruoti, pas kokį žmogų (ar žmones) buvo valgoma Velykų vakarienė, sudėtinga - juo labiau neįmanoma įvardyti to žmogaus bei jo vardo, tačiau vokiečių archeologas, Naujojo Testamento tyrinėtojas Carstenas Peteris Thiede pateikia gana įdomių įžvalgų šiuo klausimu.
Anot mokslininko, viskas šiame epizode remiasi į vyrą su ąsočiu. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“. Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“ Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Taigi, Jonas ir Petras sutinka vyrą su ąsočiu. Kadangi minėtoje Evangelijos ištraukoje ąsotį neša vyras, galime daryti prielaidą, kad jis priklauso bendruomenei, kurioje nėra moterų, tarnų ir vergų. Tuometinėje Jeruzalėje buvo tik viena tokia bendruomenė - esenai.
Jėzus ir Įstatymas
Jėzus, Izraelio Mesijas, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai. Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo slėpinio pirmavaizdis.
Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai - ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą. Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“. Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą. Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno. Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33-34).
Jėzus piktino fariziejus valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais lygiai taip draugiškai, kaip ir su jais. Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9), Jėzus sakė: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais, Jis juos priima į mesijinę puotą. Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes.
Jėzaus mirtis - išganymo planas
Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms. Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Žmonių nuodėmės, padarytos po pirmapradės kaltės, baudžiamos mirtimi. Kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta...
Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23). Šis dieviškasis išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“, iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys. Pats Jėzus pateikė savo gyvenimo ir kančios prasmę kenčiančio Dievo Tarno šviesoje.
| Tema | Aprašymas |
|---|---|
| Eucharistija | Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. |
| Paskutinė vakarienė | Jėzus įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos. |
| Jėzaus mirtis | Dievo plano slėpinys, visuotinio atpirkimo slėpinys. |