Sustojus ir atidžiau apsižvalgius pasirodo, kad ši mintis gyvuoja ne tik motyvaciniuose pasisakymuose ir populiariosios psichologijos knygose, bet ir mus supančių žmonių pasirinkimuose.
Ir nors greičio kulto reikalavimams paklūstanti brigada vis dar nusveria lėtesnės kokybės siekiančiųjų skaičių, šios filosofijos apraiškų matyti ir mūsų kieme, ne tik kažkur ten, Vakaruose.
Maži verslai, jaukios gastronomijos vietelės, kur esi aptarnaujamas savininko, istorijos apie žmones, išmainiusius kapitalistines lenktynes į ramesnį verslą, po truputį kelia galvas ir primena apie bendruomenės vertę ir priežastis sustoti.
Ir vis dėlto, ruošiant straipsnį apie lėtą kultūrą, nepavyko turėti lėtos dienos. Diena biure trumpesnė, nes laukia kelionė pas šios temos pašnekovą Emanuelį Ryklį, į jo įkurtą „Crooked Nose“ kavos barą.
Greitai puškuoju į kalną Aguonų gatve, stengdamasi nepavėluoti, ir tuo pat metu mintyse permetinėju klausimus, kurie turės nugulti straipsnyje. Fotografas iš bagažinės traukia pusę fotoateljė rakandų ir jau stovėdama prie durų pajuntu šiokią tokią situacijos ironiją - lėtumu šis procesas visai nekvepia.
Baras Be Espreso Aparato
Durys atsidaro, užeiname į švarią, mažą erdvę. Mus pasitikęs šeimininkas E.Ryklys ramiai ir draugiškai įspėja, kad turi pabaigti užsisukusį kavos pupelių skrudinimo procesą. Turiu laiko apsidairyti ir, kaip visada, pirmiausia puolu dėliotis darbinius įrankius - kompiuterį, diktofoną.
Užtenka poros minučių ir jau uostydama pupeles, iš kurių bus verdama kava prie pokalbio, suprantu, kad galiu nusiraminti - pašnekesys tikrai atitiks temą. Atmosfera pati savaime diktuoja, kad čia nėra nei ko, nei kaip skubėti.
Taigi, pirmiausia paklausiu, ką reiškia tas lėtas kavos baras, apie kurį vyras kalba jau penkerius metus. Pokalbis prasideda natūraliai, kaip ir mes pradėjome, kai pasiūliau pauostyti ir išsirinkti pupeles, - sako E.Ryklys.
Kavinės koncepcija ir joje tiekiamos kavos paruošimo būdai padiktuoja lėtumą - čia nėra espreso aparato, gėrimas ruošiamas tik rankiniu būdu, ir tai sulėtina procesą.
Vyras paaiškina, kad sprendimas neturėti espreso kavos aparato buvo sąmoningas ir padeda užmegzti ryšį su svečiais: „Tas natūralus lėtumas atsiranda, kai užsakymas artimesnis nedideliam restoranėliui, kokteilių barui, o ne tiesiog kavinei, kur dažniausiai žmonės atėję mato, kas užrašyta ant meniu ir tikisi standartinių dalykų - espresso, flat white, cappuccino ar panašiai.
Tokių dalykų pas mus nėra. Espreso dažniausiai paruoštum greičiau - jei viską ruoši teisingai, reikia dviejų-trijų minučių, o su rankiniais/filtruotais/alternatyviais būdais užtrunki bent jau dvigubai ilgiau.
Taip pat yra noras užvesti dialogą su svečiais. Jis ir prasideda nuo to, kad dalis žmonių pažvelgę į meniu nežino, kas čia užrašyta - o tai yra kavos ruošimo būdai. Taigi, tas pokalbis prasideda natūraliai, kaip ir mes pradėjome, kai pasiūliau pauostyti ir išsirinkti pupeles.“
Išgerti Kavos? Tik Natūraliai
Vienas iš neįprastų kavinei bruožų - nėra kavos išsinešti. Pirmiausia į galvą šaunančios mintys yra verslumo diktuojami prieštaravimai - juk kiek žmonių kavą užsisako būtent išsinešimui, tai prieštarauja rinkai, siaurina klientų ratą ir t. t.
Bet kuo ilgiau kalbamės, tuo labiau pradedu jausti, kad čia veikiama pagal kitokias vidines taisykles, nei didelių apyvartų siekiančiose įstaigose.
„Mes neturime kavos išsinešimui jau daugiau kaip metus, ir taip išėjo ne tiek iš pretenzingumo, kiek natūraliai. Iš dešimties pas mus ateinančių svečių, geriausiu atveju vienas norėdavo kavos išsinešimui. Tokių dalykų, kaip kavos išsinešimui atsisakymas, dar labiau sulėtina procesą.
Nors įdomiausia, kad tas lėtai, tai yra išgerti kavos natūraliai“, - pasakoja kavos ekspertas. Vyras būtent taip ir apibūdina savo įstaigą: ji - natūrali.
Pašnekovas teigia, kad kavos kaip ritualo suvokimas keičia pačios kavos gėrimo patirties kokybę. Vis dėlto Emanuelis supranta, kad įrodinėti klientams kaip jiems elgtis, nėra tikslo, jo priimtas sprendimas - tiesiog nesuteikti alternatyvų.
Vieni žmonės tai priima ir sustoja paklusę čia galiojančioms taisyklėms, kiti grįžta, kai gali tam skirti laiko.
„Čia atsiranda plonytė linija, kada gali pasirodyti snobiškas ar pretenzingas, bet man tai yra dialogo pradžia. Natūraliai pradeda vykti tam tikra edukacija - jei viską ruoštum greitai, pataikautum rinkai, žmonės elgtųsi taip, kaip jiems yra patogiau.
O patogiau šiandien yra skubėti, kad ir kaip visi tvirtina, esą nereikia to daryti. Bet toks barjero sukūrimas parodo, kad žmonės jį priima kaip malonų dalyką.
Vieną dieną jie gali išeiti, bet kitą dieną grįš ir žinos, jog tam reikia skirti daugiau laiko. Ne kartą esame matę, kaip tie, kurie sustoja, išjungia telefonus ir apsilankymą supranta kaip ritualą be mūsų įsikišimo.
Na, mūsų įsikišimas tas, kad neturime kavos išsinešti“, - pasakoja vyras.
Dirba Tik Tris Dienas Per Savaitę
Emanuelis kalba ir apie tai, kad kavinė atspindi gyvenimo būdą, koks yra priimtinas jam pačiam. Visa koncepcija yra atėjusi iš asmeninio poreikio, to, kaip vyras supranta ritualą ir lėtumą.
Gimus dukrai ir pasikeitus gyvenimo ritmui, pasikeitė ir darbo ritmas. Kavinė jau keletą metų dirba tik tris dienas per savaitę dėl noro išsaugoti malonumą visame procese - tiek ruošimo, tiek kavos gėrimo:
„Mes pamatėm, kad daug ko nebespėjame, ir kavos ruošimas buvo tapęs funkcija dėl funkcijos - malonumo nėra. O apie malonumą kalbu abipusį - man malonu ruošti kavą ramiai, turint laiko, ir manau, kad žmogui taip pat malonu, kai jam ruošia kavą, o jis turi laiko ją atsigerti.
Taigi, tos mintys apie lėtumą yra gimusios iš natūralių dalykų, o ne dirbtinio stabdymo. Aišku, šiandien technologijos skatina priimti daug informacijos, vienu metu veikti daug dalykų - geri kavą ir naudojiesi telefonu, geri kavą ir eini gatve, geri kavą ir dar kažką veiki.
Visa tai yra normalu, bet kurdami aplinką čia ir svarstydami, kaip mums patiems smagu tą daryti, pateikėme alternatyvų.“
Kalbant, galvoje formuojasi klausimas - kaip atsirado ši lėtumo, ramaus proceso filosofija?
Lėtų Ritualų Paieškos Prasidėjo Nuo Muzikos
Kalbant, galvoje formuojasi klausimas - kaip atsirado ši lėtumo, ramaus proceso filosofija? Ar pirmiau buvo sulėtėjimas, lėtesnio gyvenimo būdo poreikio pajautimas ir tuomet atsirado ši kavos koncepcija, ar lėtas ritualas buvo pajaustas per kavą ir iš to išsivystė ši idėja? Kitaip tariant, kas pirmiau - višta ar kiaušinis?
Vyras teigia, kad lėtėjimo procesas buvo padiktuotas greito gyvenimo ritmo. Emanuelis ilgą laiką dirbo reklamos agentūrose, kur tekdavo skubėti ir taikytis prie intensyvaus darbo ritmo.
Ir lėtų ritualų paieškos prasidėjo nuo muzikos.
„Paskutiniais metais reklamos agentūroje vis labiau atsirado poreikis kažkaip rasti pabėgimą, stabdyti visą šitą dalyką. Kaip aš juokauju, kava būdavo skani geriausiu atveju šeštadienį ryte.
Beveik pamenu tą dieną darbe, kai savo harde turėjau kokius 3GB muzikos, visko pilna, viskas lengvai prieinama, bet neturiu, ką klausyti, niekas nebesustabdo, nebejaudina. Tada pagalvojau, kad problema ne muzikoje, o formate - taip pradėjau rinkti plokšteles.
Man patiko ritualas muzikos klausyme: reikia apversti plokštelę, reikia praleisti laiko renkantis, juk bet ko neperki, o kai gali parsisiųsti bet ką, tai ir neklausai. Jau tai buvo buferis.
Po kiek laiko pradėjo nebeužtekti muzikos, pradėjau vis labiau suvokti, kad noriu nerti į kavą. Dar agentūroje, kai su kolegomis eidavome į virtuvėlę ruošti sau kavos, užversdavome kompiuterius, palikdavome telefonus ir tiesiog ruošdavome kavą. Ta pertrauka būdavo tikrai ilga, nuo sumalimo iki paruošimo.
Manau, kad čia ir buvo pirmieji žingsniai link kavos. Taigi, poreikis pristabdyti atsirado daug anksčiau, o kava tapo jo išraiška“, - sako jis.
"Man Nereikia Greito Traukinio"
Emanuelis toliau kalba apie tai, kad dažnai patenkame į vieną ar kitą globalų trendą, bet paties gyvenime nebuvo stebuklingos knygos ar minties, kuri tarsi žaibas trenktų ir sustatytų viską į savo vietas. Pokyčiai ateina iš pajautimo. Ir tai, matyt, yra tvariausi pokyčiai, kurie nuolatos reikalauja tobulinimo.
Tarp gausios nūdienos pasiūlos - tiek idėjų, tiek prekių - vyras atranda daugiau lėtesnių ritualų nei vien kava.
„Globaliai ta mintis apie lėtėjimą ir paprastumą egzistuoja, gali galvoti apie tai, kaip apie madą, arba gali racionaliai pamąstyti - visko tikrai yra labai daug. Jei nueini į parduotuvę kojinių - tai jų ten milijonas, nueini pirkti pieno, sūrio, vaisių - irgi milijonas.
Kiekvienas iš mūsų pradeda vis labiau suvokti (jei pradeda brandžiau mąstyti), kad pats brangiausias dalykas yra laikas. Tuomet pradedi jį investuoti ten, kur tau malonu.
Gal kai kas labai greitai apsipirkinėja vien tam, kad turėtų laiko vėliau lėčiau gaminti valgyti. Ir yra atvejų, kai aš pats kažką greitai darau, kad paskui turėčiau daugiau laiko net pasėdėjimui - tiesiog pasėdėjimui. Tai tapo neįtikėtinai didele vertybe.
Dėl to labai mėgstu keliones traukiniu, ir tegul jis lėtai važiuoja, man nereikia greito traukinio. Atrodo, sustosi, ir viskas, tada galėsi paskaityti knygą, atlikti elementarius, malonius dalykus“, - kalbėjo E.Ryklys.
Kalbant apie malonius dalykus, negaliu teigti už poną Emanuelį, bet man šio straipsnio užduotis tikrai buvo maloni.
Pokalbį užbaigiame gerokai vėliau, nei pasibaigia interviu. Ir sėdint šviesioje erdvėje ant natūralios medinės kėdės prieš molinį kavos puodelį atsiranda laiko aptarti kavos kultūrą Lietuvoje, pasidalinti patirtimis ir mintimis.
Esu išlydima su kruopščiai supakuota šviežiai malta kava, kuri dar ne vieną dieną kvepės lėtesnio gyvenimo užuomazgomis mano virtuvėje. Ir atgal į darbus žingsniuoju kur kas ramesniu tempu.
Kavos Kultūra Šiauliuose: Istorinis Žvilgsnis
Žmogus susideda iš dviejų komponentų: sielos ir kūno. Pastarasis siekia viską išragauti. Vienas iš malonumų - skanauti kavos. Išrankūs kavai buvo Balzakas, Puškinas, Bodleras, Folkneris, Hemingvėjus...
O. de Balzakui, kol parašydavo romaną, reikėdavo 15 tūkst. puodelių šio kvapnaus juodo gėrimo. A. Televizijos kulinarijos laidų nežiūriu, bet dabar ėmiau žiūrėti tas, kuriose kalbama apie kavą.
Sovietmečiu televizijos laidų apie kulinariją beveik nebuvo. Parduotuvėse daug ko trūko, tad tokiose laidose buvo sunku vardinti visus komponentus, reikalingus vienam ar kitam patiekalui pagaminti, nes nebuvo galima nurodyti, kur tų produktų įsigyti.
Kavos irgi nebuvo skatinama gerti, nes ji asocijavosi su salonais, ponyste, kas anuomet nebuvo priimtina. Darbo liaudis labiau mėgo arbatą („čai“).
Aišku, su šių dienų arbatomis anoji nieko bendro neturi. Kokių nors kavos namų anuomet net būti negalėjo, nes tiesiog kavinių ar restoranų irgi daug nebuvo.
Štai Šiauliuose: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“ (gaila, kad sudegė), „Žemaitis“, „Inga“, „Saulutė“, kaip ir kiekviename mieste - restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietiniame rajone atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį, jame įsikūrė ir restoranas miesto pavadinimu... Gal ką nors praleidau?
Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti. Kava jose buvo vienoda. Jokios išmonės. Ką jau kalbėti apie kavą, jeigu vienodas visur buvo ir garnyras: restoranų darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais.
Namuose irgi mažai kas skanesnės kavos pasigamindavo. Populiarios buvo tokios tirpios kavos dėžutės „Indian“, nors ir šios dažnai buvo įsigyjamos, turint „blatą“.
Tarsi greita ir patogu, bet kas iš to. Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios „sardelinės“ - stovėdamas galėdavai suvalgyti sardelių. Kavos ten retai ir būdavo, nebent kažkoks parusvintas prėskas vandenėlis.
Tiesa, stipresnių gėrimų prie kavos galėdavai rasti. Aišku, ne tiek ir ne tokių kaip dabar, bet vis tiek... Man patikdavo su kava gerti romą „Havana Club“.
Desertų šiokių tokių rasdavai, nors dažniausiai juos atstodavo paprasčiausi sausainiai. Šiandien viskas kitaip. Net suminėti visų kavinių bei restoranų pavadinimus reikia laiko.
Tačiau pasakyti, kur skani kava, mažai kas ryžtasi. Kurį laiką Šiauliuose tokios vietos visai nerasdavau. Dabar kelios su skania kava jau yra.
Lvovas: Kavos Miestas
Pastaruoju metu savo tekstuose vis miniu Lvovą. Paprasčiausiai tai neseniai mano atrastas miestas. Lvovas išsiskiria štrudeliais, šokoladu ir kava.
Net didžiausias pastatas centrinėje miesto aikštėje šiam gėrimui skirtas, kuris skambiai vadinasi „Kavos manufaktūra“. Atmosferą čia kuria drobiniai kavos maišai, tamsus metalo ir medžio interjeras, žemai kabantys šviestuvai, maži staliukai, malamos kavos kvapas...
Vienas lvovietis už Vienos miesto išgelbėjimą, kai pirmas pastebėjo besiplieskiantį gaisrą, gavo dovanų 300 kavos maišų, kuriuos parsivežęs susikrovė savo namo rūsyje. Kas pas jį beužsukdavo, šeimininkas vis leisdavosi į rūsį ir iš ten atsinešdavo kavos. Tradicija leistis į rūsį kavos išliko iki šių dienų.
Pasaulyje yra tik vienas miestas, kur kava kasama, tai - Lvovas, nes visur kitur ji auginama. Apsilankęs Lvovo „Kavos manufaktūroje“, privalai nusileisti į rūsius ir, gavęs šalmą, pats prisikasti kavos.
Bet didžiausias malonumas, pakilus iš rūsio, skanauti šios kavos.
Kavos Nauda Ir Malonumas
Kažkas yra pasakęs: „Jeigu nevartoji kavos, žinok, kad visą laiką taip nebus, greičiausiai ateityje vis tiek ją vartosi.“ Keletą metų buvau nustojęs vartoti kavą ir tuo netikėjau. Bet po apsilankymo Lvove vėl panirau į kavos skanavimo malonumus.
Pasidavus kavos vilionėms, iš galvos išgaruoja visi sveikatos specialistų patarimai, kad kava turi narkotizuojantį poveikį ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip.
Buvau įsitikinęs, kad kavoje yra daug kalorijų. Pasirodo, nesąmonė - kavoje be cukraus ir pieno nėra nė vienos kalorijos! Gali mėgautis kava ir negalvoti apie kilogramus!
Dar kartą peržvelgiau tekstus apie kavos žalą ar naudą ir sužinojau, kad šis gėrimas mažina insulto, širdies ritmo sutrikimo, cukrinio diabeto rizikas, kurių visų net neišvardinsi, apsaugo nuo skrandžio ir kepenų, Parkinsono bei dar begalės kitų ligų.
Kavos Atsiradimo Istorijos
Kažkoks arabas kartą gesino kavos krūmą ir pajuto velniškai skanų kvapą. Jį ir derėtų pavadinti pirmuoju kavos skanautoju.
Kartais net pagalvoji, ar nevertėtų pradėti deginti visų pakelėje esančių krūmų - gal ką nors atrasi. Kaip ir visi geriausi pasaulio reiškiniai, kava atsirado netikėtai, tai yra ji nebuvo išrasta ir sukurta kaip kokia nors elektros lemputė ar telefono aparatas, bet yra ir šiek tiek tikresnė kavos atsiradimo istorija. Ji tokia.
Kartą Etiopijos vienuolių ganomos ožkos prisirijo kavos uogų ir pradėjo keistai elgtis. Vienuolis, norėdamas sužinoti, kas atsitiko ožkoms, paragavo šių uogų ir pasijuto labai gyvybingas. Apie tai jis papasakojo vienuolyno abatui, kuris liepęs šias uogas sudeginti.
Vienuoliai, pajutę sklindantį deginamų uogų kvapą, ištraukė jas iš laužo ir užpylė verdančiu vandeniu, o gautą gėrimą paskelbė Dievo dovana, nes jis neleido jiems užmigti naktį.
Tiesa, šėtono gėrimu kavą vadinančiųjų dar liko, tad popiežius Klemensas VIII pakrikštijo šį gėrimą, kad jis daugiau toks nebebūtų.
Kava vis populiarėjo, Europoje netgi imta ją auginti šiltnamiuose, sugalvota daugybė kavos paruošimo būdų. Vokietijoje kava sumažino alaus vartojimą, todėl vienu metu šioje šalyje net buvo bandyta kavą uždrausti.
Įdomu, kad jei daug ką Europa atsiveždavo iš Amerikos, tai būtent su kava atvirkščiai - ji iš mūsų žemyno nukeliavo už Atlanto. Dabar kava - antras produktas pagal populiarumą po naftos.
Lietuvoje kavos nuperkama 11 kartų daugiau nei arbatos. Kavos degustatorių liežuviai apdraudžiami 10 mln. dolerių. Šiuos degustatorius, kaip ir aludarius, vynininkus, sūrininkus, galima vadinti menininkais.
Kava: Energija, Nusiraminimas, Atgaiva
Na, o pačią kavą geriausiai apibūdina trys žodžiai - energija, nusiraminimas, atgaiva. Kavos aromatas rytą pasklinda po namus ir viską apglėbia kažkokiu keistu harmonijos kupinu jausmu.
O koks bendravimas be kavos? Prisimenu studentiškas naktis bendrabutyje, kai išsivirdavome kavos, atsisėsdavome ant palangių ir, žvelgdami į nuostabų naktinį miestą, ilgai ilgai kalbėdavome. Nuostabūs laikai.
Klausimas „Kokia kava yra gera?“ priskiriamas prie amžinųjų. Atsakymų į jį begalės, jie subjektyvūs, nes priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio, žinių, patirties.
Pasigirsta daug priekaištų mūsų kavinėms, esą pas mus niekas nemoka paruošti kavos ir kad tikrai geros kavos galima paragauti tik užsienyje (Vakarų pasaulyje). Barų savininkai atsikerta, girdi, teigti, kad gera kava tik užsienyje, būtų neteisinga, nors pripažįsta, jog Lietuvoje mažai barmenų, kurie kavos ruošimą vertintų kaip meną, kaip, pavyzdžiui, italai.
Mano galva, problema yra ir kavos aparatai, kurie mūsų kavinėse dažnai prižiūrimi netinkamai, be to, restoranų šeimininkai dažniausiai perka kuo pigesnes kavos pupeles. Neįmanomo tikslo - kad būtų pigu ir kokybiška - nepasieksi.
Aišku, yra ir kavos aparatų, kurie kainuoja 25 tūkst. Eur. Man imponuoja „Anza“ aparatai, pagaminti iš betono, kvarco ir porceliano. Kavą galima užplikyti, pilti iš čiaupo kaip alų ar paruošti, leidžiant garus.
Aišku, viskas priklauso nuo to, kiek sekundžių spaudi, kiek kavos įdedi, kokio šiltumo vandenį naudoji. Vanduo negali būti per kietas ar turintis daug kalcio.
Vienas iš kavos kokybės testų - stebėti, kaip grimzta cukrus. Jeigu grimzta lėtai, o kremo konsistencijos puta išlieka, net išmaišius cukrų, vadinasi, kava gera. Tiršta puta rodo, kad kava paruošta teisingai. Gera kava visada tiršta, aliejinga, gaivaus aromato, nei atšalusi, nei pernelyg karšta.
Kavos gėrimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui. Geriausiai, aišku, jei jis porcelianinis. Bet ne forma ir ne spalva svarbiausia, o tai, kad puodelis turi kelti malonius prisiminimus.
Juodą kavą geria minimalistai, kurių aprangoje, kaip ir kavos puodelyje, karaliauja juoda ir balta spalvos. Latė - tai šiuolaikinė klasika, tai stilius ir laisvė, kai išsiskiria netikėtas drabužių kirpimas. Espresas - ryškūs aksesuarai, prie kurių dera šios kavos puodelis. O kapučinas - tai amžina klasika ir išgrynintas stilius. Tiesa, dar yra šaltos kavos mėgėjai. Sakyčiau, tai tie, kurie seka visas naujausias mados naujienas.
Mėgstantys kavą draugai pasakoja, jog Lietuvoje iš šimto puodelių kavos gal tik keturi būna geri. Esą tokia statistika. O juk už kavą mokame tiek pat, kiek ir Vakarų pasaulis. Italijoje kava kainuoja 80 ar 90 Eur ct, beje, ji beveik niekur nekainuoja daugiau kaip vieno euro (nekalbu apie kokius nors prašmatnius restoranus, skirtus naujiesiems rusams, kur kava kaip ir visur, tik kaina kitokia).
Tiesa, Italijoje užsisakyti antrą puodelį kavos yra pats didžiausias kavinės šeimininkų įžeidimas - kava ten turi būti tokia gera ir stipri, kad antro puodelio nereikėtų. Aišku tik, kad kava nepripažįsta neištikimybės, nes jei jau ją geri, tai geri jos neišduodamas - beveik kasdien.
Ką dar pačioje pabaigoje norisi pasakyti? Ogi tai, kad kava - rudens gėrimas, be to, šalies produktyvumas sumažėtų, jeigu nutrūktų kavos tiekimas. Girdėjau, kad mokslininkai planuoja iš kavos išspausti biologinį kurą. Nuostabus atradimas! Visas miestas kvepėtų…
Rytą atsikeliate, išgeriate puodelį kavos ir einate į darbą. Ten išgeriate dar puodelį, po to dar, nes joks susitikimas su kuo nors nepraeina be kavos. Sako, jei per dieną išgeriate ne mažiau nei tris puodelius kavos, jūs jau esate pasaulinio kavos mėgėjų klubo narys, kuriam priklauso daugiau negu 50 proc. žmonijos.