Prieš aštuonerius metus Svetlanos akis užkliuvo už „Gimtajame…“ išspausdinto duonos recepto.

„Pagalvojau, paprasta. Kodėl gi nepabandžius? Pabandžiau.

Taip jau sutapo, kad tuomet, kai Svetlana pirmą kartą kepė duoną, jos namuose apsilankė svečias, dirbantis kepykloje.

„Jis ėmė klausinėti, kaip kepu, ką dedu. Sakau, nieko, tik miltai ir vanduo. Sako, taip nieko nebus, reikia dėti ir mielių, ir to, ir ano. Tuomet supratau, ko tik į duoną nepriberia ir neprideda kepyklose.

Pirmą kartą kepdama duoną Svetlana rūpestingai laikėsi receptūros.

„Viską dėjau, kaip parašyta, viską svėriau.

Pirmasis namuose keptas kepaliukas pavyko, bet Svetlanos vaikai rugine duonele nebuvo sužavėti.

„Tuomet pradėjau eksperimentuoti ir receptūrą keisti pagal savo šeimos poreikius. Supratau, kad reikia dėti mažiau cukraus, galima visai jo nedėti, bet aš truputį vis tiek įberiu.

Pradėjau dėti mažiau ruginių miltų, o daugiau kvietinių.

Eksperimentavau ir su pagardais, kurių gali būti pačių įvairiausių: kmynai, saulėgrąžos, moliūgai, sezamo sėklos.

Galima kepti duonelę ir su džiovintais vaisiais.

Pagaliau suradau labiausiai mano šeimai tinkantį receptą - per pusę ruginių ir kvietinių miltų, kmynai, saulėgrąžų sėklos.

Tokią duonelę galima valgyti ir su medumi, uogiene, ir su mėsa.

„Daug moterų pabando kartą kitą, jei kas nepavyksta, liaujasi, o aš - ne.

Svetlana sako, kad ji kepa raugo duoną.

Tik ne pati jį pasigamino, gavo iš kaimynės.

To pradinio raugo per aštuonerius metus neprarado - vis atnaujindama, išlaikė jį gyvybingą iki šiol.

Net kai prie sergančio vaiko budėjo ligoninėje, duonos raugo nepamiršo.

Įgudusi kepti Svetlana panoro turėti savų miltų.

„Nesam dideli ūkininkai, bet nusprendėm duonai užsiauginti savų grūdų.

Kad ir vištoms užtektų.

Pasisėjom rugių, kviečių ir užsiauginom.

Grūdus vežam malti arba į Šlyninkos arba Ramygalos malūną.

Kaip ir visuomet, bando išsikepti vieną kepaliuką, kitą - o, vos ištraukta iš orkaitės duona, nors ir gražiai iškilusi, ima, ir supuola, tiesiog susmenga.

„Na, galvoju, kas gi čia yra, darau kaip visada, o vis nepavyksta.

Šlapia, neiškilusi, kaip tešla.

Niekaip nesupratau priežasties, kol nepakeičiau miltų.

Pasirodo, į šiųmečių grūdų derlių buvo įsisukusi erkutė.

„Suvalgė visą grūdų glitimą, o iš miltų be glitimo duonos neiškepsi - neiškils.

Pasak moters, ji duoną kepa visuomet gerai nusiteikusi, su meile, galvodama, kaip pasisekė jos trims vaikams, kad jie valgys tikrą, mamos rankų išglostytą duonelę.

O anksčiau, pasakoja, vos susiruošdavusi kepti duoną, vyras stengdavosi ją supykdyti, kad piktumo apimta ji kuo geriau išminkytų tešlą, išlietų visą pyktį.

„Sako, pyktį duonai atidavusi, būdavo geresnė žmona.

Ji visuomet sąžiningai sveria miltus, o kvietinius būtinai persijoja.

Svetlana duonai naudoja rupaus malimo ruginius ir smulkaus - kvietinius.

Tešlą visuomet minko rankomis, ne šaukštu ir atkreipia šeimininkių dėmesį, kad duona mėgsta vandenį, tik jį reikia naudoti šaltą, o ne šiltą.

Kilogramui duonos beria tik 50 g cukraus, nors recepte nurodyta daugiau, bet, Svetlanos nuomone, cukraus geriau mažiau, galima ir visai nedėti.

O štai druskos įdėti būtina - geri du žiupsniai kilogramui.

„Pamiršau kartą įdėti, nevalgoma buvo.

Pagardų galima dėti pagal skonį.

Tinka įvairios sėklos, kmynai - kas ką mėgsta.

Suberiu visus miltus, druską, cukrų į dubenį, užpilu kmynų, saulėgrąžų ir dribsnių mase.

Minkydama vis po truputį pilu vandens.

Minkyti reikia tol, kol tešla pasidaro vientisos masės.

Tuomet sudedu raugą ir dar kartą kruopščiai perminkau.

Tuomet į pusės litro stiklainį vėl atidedu raugo - suminkytos tešlos kitam kartui - šiek tiek daugiau nei pusę stiklainio, bet nepilną, kad būtų raugui kur gyventi ir rūgti.

Šį raugą 6 val.

palieku kambario temperatūroje neuždengtame stiklainyje, bet įdėtame į maišelį, kad neišliptų ant stalo.

Po to maišelį išmetu, o pridengtą raugą stiklainyje įdedu į šaldytuvą.

Jis bus gyvybingas 10 parų.

Per tą laiką būtinai reikia jį sunaudoti.

Iš kitos tešlos formuoju duoną ir sudedu į skardą, labai gerai apglostau kepaliuką vandeniu.

Šiltai jį palaikau dar 6 val. ir tik tuomet kepu.

Iškepusią duonelę reikia uždengti drėgnu drobiniu rankšluosčiu ir valgyti geriausiai pradėti tik po paros.

Kaip sako Svetlana, nieko nėra nuostabesnio, kaip namuose sklindantis kepamos duonelės kvapas, todėl tikrai verta pabandyti patiems jos išsikepti.

„Nemanykite, kad tai sunku.

Aš irgi anksčiau taip galvojau, mano anyta vis sakydavo, oi, reikia duoną kepti.

Ruošdavosi kaip didžiausiam darbui.

Bet šiais laikais taip nebėra.

Ir edukacijoms ji naudoja šiuolaikinius indus, kurie patogūs visoms šeimininkėms.

„Esu dalyvavusi daugelyje duonos kepimo edukacijų.

Matau, kaip kepėjos atvyksta su moliniais senoviniais indais, tik žinau, kad kasdien jų tikrai nenaudoja.

Daugelis klausia Svetlanos, kodėl ji nekepa duonos duonkepėj.

„O aš atsakau - kepsiu, kai jūs į edukacijas ar į darbą pradėsit važinėti arkliais“, - šmaikštauja moteris ir prisipažįsta, kad duonkepę ji turi, tačiau ją iškūrenti - laiko reikalaujantis darbas.

„Supratau, kad taip paprastai kasdienės duonos neišsikepsiu.

Pasikeitė laikai, o prie pokyčių galima priderinti ir kasdienės duonelės kepimą.

Tą galima daryti greičiau ir paprasčiau tiesiog orkaitėje, o duonelė gaunasi labai skani.

Duonos tradicijos Lietuvoje

Sakyta, nukritus duonos gabalėliui, žmonės pagarbiai jį pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo.

Duonos niekada nedėdavo ant stalo apverstos, nes tai - jos išniekinimas.

Ją raikydavo tik pats šeimininkas.

Niekas duonos nelauždavo viena ranka, sakydavo, kad viena ranka jos niekas neuždirba.

Tad nenuostabu, kad atsirado ir duonai pagarbinti skirta diena - vasario 5-oji.

Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui.

Krikščionybėje ją pakeitė Šv. Agotos diena, bet papročiai išliko.

Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų.

Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus.

Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų.

---