Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė profesorė dr. Lina ABROMAVIČIENĖ pasakoja apie rūtą, jos gydomąsias savybes ir kelionę į Lietuvą.

„Rūta, rūtelė, gėlyte žalioji, Lietuvos kunigaikščio iš svečios šalies parvežtoji, Lietuva tau jau gimtinė, puošei darželius ir rytais sutinki žvaigždutę aušrinę. Esi išrinktoji, o vestuvių proga jaunosios dabinasi rūtos žaliais lapeliais. Būki laiminga Lietuvos šalelėj ir savo grožiu puoški mūsų šalį“, - taip apie žaliąją rūtą atsiliepia šiaulietė Elena Sakalauskaitė, kuri ir pasiūlė „Šiaulių naujienų“ redakcijai prisiminti šį tradicinį augalą.

Rūtos istorinis kelias

Rūtos (Ruta graveolens) kilmės šaknys siekia Viduržemio jūros regioną ir Pietvakarių Aziją. Jau antikos laikais ji buvo plačiai naudojama tiek kulinarijoje, tiek medicinoje. Buvo tikima, kad rūta gali apsaugoti nuo nužiūrėjimo, piktųjų dvasių ir netgi maro. Graikai ir romėnai rūtą laikė ne tik vaistiniu augalu, bet ir apsaugos priemone nuo blogio.

Lietuvoje rūta taip pat turi gilias tradicijas. Rūtų vainikėliai buvo neatsiejama vestuvinių apeigų dalis - nuotaka jį nešiodavo kaip tyrumo ir ištikimybės simbolį. Ji nuo seno buvo laikoma mergelių augalu, simbolizuojančiu skaistumą ir nekaltybę. Liaudies medicinoje rūta buvo naudojama įvairiems negalavimams gydyti, pradedant virškinimo sutrikimais ir baigiant menstruacijų skausmais. Rūtos šakelė buvo dedama ir į kūdikio maudynių vandenį, tikint, kad ji apsaugos nuo ligų ir blogos akies.

Rūta Lietuvoje

„Žalioji rūta į Lietuvą atkeliavo iš Viduržemio jūros regiono, nors šis augalas yra sutinkamas ir Pietinėje Azijos dalyje, Šiaurinėje Afrikoje. Lietuvoje XVI amžiaus viduryje rūta minima kaip lietuviškojo gėlių darželio augalas.

Viename istoriniame šaltinyje teigiama, kad rūta į Lietuvą atkeliavo Vytauto Didžiojo laikais, kai buvo atsivežti totoriai ir karaimai. O kituose šaltiniuose teigiama, kad rūta atsirado, kai pradėjo veikti vienuolynai ir atsirado bažnytinė kultūra“, - pasakoja A. Klimienė.

Rūtos paplitimas ir auginimas

Rūta auginama darželiuose bei kapinėse ir yra paplitusi visoje respublikos teritorijoje. „Mūsų regione labiausiai paplitusi žalioji rūta, kuri lengviausiai prisitaikė prie mūsų klimato. Tačiau natūraliai augančių rūtų Lietuvoje neturime.

Žalioji rūta yra puskrūmis, kuris auga stačiai ir mažai šakojasi. Dirvožemis gali būti akmeningas ir nederlingas, bet būtinai laidus vandeniui. Rūta užauga 50-90 cm aukščio.

Nors rūta, pasak A. Klimienės, labiau mėgsta saulėtą vietą, ji puikiai auga ir pavėsyje. Sodininkų teigimu, rūtas lietuviai pamėgo, nes jos labai nereiklios žemei. Lietuvoje rūtos lengvai žiemoja, yra prisitaikiusios prie mūsų klimato.

• Auga atviroje, saulėtoje vietoje, pakenčia nedidelį šešėlį.
• Dirva turi būti trąši, lengva, laidi vandeniui.
• Nereiklios, pakenčia sausrą.
• Peržydėjusias reikia nupjauti, kad vėl atželtų.
• Tinka apvadinėms gyvatvorėms.

Rūtos savybės

Žalioji rūta - rūtinių šeimos daugiametis, 20-80 centimetrų aukščio, pusiau sumedėjęs augalas. Žaliosios rūtos stiebas stačias, plikas, melsvai pilkas ir šakotas, o lapai - pražanginiai, kotuoti. Atskiri žaliosios rūtos lapeliai pailgi arba kiaušiniški, pilkai žalios spalvos. Žalioji rūta žydi birželio ir rugpjūčio mėnesiais.

Be eterinių aliejų, augalo sudėtyje yra veikliųjų ir aromatinių medžiagų - kumarino, rauginių bei karčiųjų medžiagų. Rūta turi daug eterinių aliejų ir cheminių junginių, todėl ji - ne tik vaistinis, bet ir prieskoninis augalas.

Rūta liaudies medicinoje

Liaudies medicinos tekstuose minima, kad rūtos mažina galvos skausmą, gerina kraujotaką. Tačiau nepamirštama ir tai, kad rūtos labai pavojingos nėščiosioms, nes senais laikais rūta buvo naudojama nėštumo nutraukimui.

Nuo seno rūtų arbata buvo naudojama menstruacijoms skatinti, kraujo spaudimui mažinti ir netgi kai kurioms psichikos ligoms gydyti. Rūtos arbata skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka sergantiems šlapimo takų infekcija, turintiems akmenų inkstuose ar šlapimo takuose. Be to, ši arbata pasižymi priešuždegiminiu poveikiu, todėl gali padėti išgydyti šlapimo takų infekciją.

Mažina karščiavimą bei palengvina atsikosėjimą. Veiksminga priemonė palengvinanti kvėpavimą peršalus ar sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis.

Rūtų arbatos kompresai ramina, gydo niežtinčią, paraudusią, pažeistą odą. Kadangi rūtų arbata turi priešuždegiminių bei antibakterinių savybių, ja gali būti gydomos žaizdos. Ypač tinka atviroms, kraujuojančioms žaizdoms, opoms, praguloms gydyti.

Rūtos arbatos nauda ir savybės

• Virškinimo sistemos gerinimas: Rūtų arbata tradiciškai naudojama virškinimui gerinti. Ji gali padėti esant pilvo pūtimui, spazmams, skrandžio negalavimams.
• Priešuždegiminis poveikis: Kai kurie šaltiniai teigia, kad rūta turi priešuždegiminių savybių. Tai gali būti naudinga sergant artritu ar kitomis uždegiminėmis ligomis.
• Raminantis poveikis: Rūtų arbata kartais naudojama kaip raminanti priemonė. Ji gali padėti sumažinti nerimą, stresą, pagerinti miego kokybę.
• Antimikrobinės savybės: Yra duomenų, kad rūta gali turėti antimikrobinių savybių, padedančių kovoti su kai kuriomis bakterijomis ir grybeliais.
• Menstruacijų ciklo reguliavimas: Tradiciškai rūtų arbata buvo naudojama menstruacijų ciklui reguliuoti ir skausmams malšinti.
• Antioksidacinis poveikis: Rūtoje randama antioksidantų, kurie padeda apsaugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų žalos.

Kaip paruošti rūtų arbatą?

1. Vienam puodeliui arbatos (apie 250 ml) reikės maždaug 1 arbatinio šaukštelio džiovintų arba 1-2 šakelių šviežių rūtų lapelių.
2. Užpilkite rūtas verdančiu vandeniu.
3. Uždenkite ir palikite pritraukti 5-10 minučių.
4. Nukoškite arbatą.
5. Jei norite, galite paskaninti medumi ar citrina.

Rekomenduojama pradėti nuo mažesnio rūtų kiekio ir stebėti organizmo reakciją. Jei nepasireiškia jokių nepageidaujamų simptomų, kiekį galima šiek tiek padidinti. Tačiau net ir sveikiems žmonėms nerekomenduojama gerti daugiau nei 2-3 puodelių rūtų arbatos per dieną.

Atsargumo priemonės

Tačiau A. Klimienė įspėja, jog rūtas reikia naudoti labai nedidelėmis dozėmis, nes antraip ji žmogui gali būti net nuodinga. Nepasitarus su gydytoju, homeopatu ar žolininku nereikėtų naudoti rūtų nei kaip vaisto, nei kaip prieskonio, nes labai greitai galima jų perdozuoti“, - įspėja A. Klimienė.

Vis dėlto dėl savo toksiškumo rūtų arbatos populiarumas pamažu išblėso. Būtina atkreipti dėmesį, kad visų rūšių rūtos yra nuodingi augalai. Todėl su jomis reikia elgtis atsargiai, o prieš vartojant rūtų arbatą būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Rūta gali padidinti odos jautrumą saulei, todėl vartojant rūtų arbatą, reikėtų vengti tiesioginių saulės spindulių arba naudoti apsauginius kremus nuo saulės.

Kada negalima vartoti rūtų arbatos:

• Nėštumo ir žindymo metu
• Esant gausioms menstruacijoms
• Vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms

Įspėjimas! Rūtų arbatos jokiu būdu negalima vartoti besilaukiančioms ir maitinančioms moterims, vaikams ir senyviems žmonėms.

Rūtų arbatos šalutinis poveikis gali pasireikšti įvairiai: gali sukelti mieguistumą, mėšlungį ar galvos svaigimą.

Svarbu atsižvelgti į tai, kad ne visoms gėlėms reikia tokio maitinimo. Pirmiausia nustatykite dirvožemio rūgštingumo lygį ir augalo poreikius.

---