Turiu seną ir labai stiprią meilę Meksikai. Nežinau, ar ji atsirado tada, kai pirmąkart gurkštelėjau Corona alaus, ar tada, kai susižavėjusi žiūrėjau anuomet populiarios muilo operos seriją, o gal tada, kai pirmąkart kirtau sieną ir atsidaviau egzotiškiems potyriams.
Ši kelionė į Meksiką man buvo penktoji. Ir kaip pridera - skirtinga nuo prieš tai buvusių. Pirmąkart į Meksiką važiavo ir mano vyras, kuris, turiu pripažinti, buvo gerokai skeptiškas šios šalies atžvilgiu.
Kadangi daugelį turistinių vietų ir maršrutų jau buvau apkeliavusi, šiai kelionei pasirinkom dar neatrastą Meksikos regioną - Oaxaca.
Ilgas skrydis, laiko juostų pasikeitimai ir įprastas kelionės nuovargis išgaravo tą pačią minutę, kai nosis pajautė gatvėje skrudinamų tortilijų aromatą.
Meksikas: kulinarinis atgimimas
Mexico City tikrai nėra mano mėgstamiausias miestas (ir ne tik dėl to nemalonaus nutikimo). Jis pernelyg didelis, pernelyg užterštas ir pernelyg neaprėpiamas.
Tačiau pastaraisiais metais Meksikas kulinarine prasme išgyvena tikrą atgimimą. Šalia paprastų tradicinio meksikietiško maisto kavinių vis dažniau kyla fusion stiliaus užeigos, kurios susilaukia net ir Michelino dėmesio.
Oaxaca: spalvos, menas ir skoniai
Antras kelionės sustojimas - Oaxaca. Spalvingas kalnų apsuptas miestelis - visiška priešingybė grandiozinei Meksikos sostinei. Aplink gyvenančios etninės grupės įneša nepaprastai daug kolorito, ir dar daugiau - spalvų, meno ir skonių.
Oaxaca visoje šalyje žinoma dėl moles - ypatingų čili padažų, su kuriais gaminami mėsos, žuvies ir vegetariški patiekalai. Bene populiariausias mole - juodasis - savo sudėtyje turi aitrių čili pipirų ir… šokolado!! Taip taip, sodrios spalvos padažas ypač turtingas, saldus ir sotus.
Ne, tai nebuvo mano atradimas, ir po poros pamėginimų su mole daugiau neprasidėjau. Užtai Oaxaca sūris, kuris iš pradžių ištempiamas tarsi virvelė, paskui susukamas į rutulius, o gaminant plėšomas tarsi siūlai - mano užvis mėgstamiausias quesadilla įdaras.
Tortilijos gardinamos vištienos troškiniais, cukinijų žiedais, krevetėmis, ryžiais, juodųjų pupelių pasta. Tikras atradimas - tlayuda: didelė traški tortilija, naudojama kaip picos pagrindas.
Mezcalis: kaktusų degtinė
Kitas Oaxaca regiono pasididžiavimas - mezcal. Tai gėrimas, šiek tiek primenantis tekilą, tačiau meksikiečiai pastaraisiais metais į tekilą žiūri kuo mažiau ir renkasi tik mezkalį.
Jie įsitikinę, kad tekila pernelyg komercializuota, nepagrįstai brangi ir be to, prastesnės nei pastarasis gėrimas kokybės. Užtai mezkalis - tai stipri kaktusų degtinė (36-58 laipsnių), gaminama iš įvairių kaktusų mišinio, ir taip išgaunamas ypatingas šio gėrimo skonis, stiprumas ir aromatas.
Pirmiausia tinkamą metų skaičių auginti kaktusai keletą parų deginami žemėje įkastoje krosnyje, ir tik vėliau pradedamas alkoholio išgavimo procesas.
Mezcaleria - parduotuvėlės ir užeigos, prekiaujančios mezkaliu - bene popurliariausios Oaxaca lankytinos vietos. Vienoje tokių mes praleidom visą vakarą, kol bičiulis Javier pasakojo apie gėrimo gamybos procesą ir pylė skaidrų ugninį skystį iš vis kitokio, vis įmantresnio butelio.
Mezkalis, panašiai kaip viskis, gali būti skirtingų poskonių, visiškai skirtingų kokybių. Kaip, beje, ir kainų…. Vieni buteliai pigūs, o kiti - brangesni nei dvi dešimtis metų brandintas viskis.
Apie gėrimo patikimumą sprendžiama iš specialios hologramos, užklijuotos ant butelio. Tai savotiškas sertifikatas, kad mezkalis buvo pagamintas laikantis visų taisyklių ir reikalavimų.
Mezkalis geriamas kambario temperatūros, palaižant specialios dūmo skonio druskos kristalus. Ta speciali druska - tai pakepinti džiovinti kaktusų kirminai, sutrinti į miltus ir sumaišyti su druskos kristalais:)
Egzotiški delikatesai: nuo žiogų iki skruzdėlių kiaušinių
Salote - šlykštu? Dar vienas Oaxaca delikatesas - tai skrudinti žiogai ir skrudinti skruzdžių kiaušiniai. Pastarieji man labai patiko - tikras baltymų šaltinis.