Mūsų kultūroje duona šimtmečius buvo bene svarbiausias produktas mitybos racione. Visiems žinoma tiesa - duona, kaip ir kiti grūdų produktai (košės, makaronai ir kt.), sudaro didžiąją sveikos mitybos piramidės dalį. Pagrindinis duonos komponentas - angliavandeniai, sudarantys nuo 40 iki 50 proc. visų maistinių medžiagų.

Duona - puikus baltymų šaltinis. Duonoje yra ląstelienos, t. y. maistinių skaidulų. Skaidulų žmogaus organizmas beveik nepasisavina, tačiau jos daro teigiamą įtaką virškinimui - maistas geriau keliauja virškinimo traktu, mažėja puvimo procesų, aktyvinama žarnyno veikla, detoksikuojamas organizmas, t. y. sujungiami sunkieji metalai pašalinami su išmatomis. Pavyzdžiui, kvietinėje duonoje iš nevalytų grūdų maistinių skaidulų yra iki 2 proc., kvietinėje duonoje iš antros rūšies miltų - tik 0,4 proc. Duonoje gausu vitaminų (B1 ir B2) bei mikroelementų (kalio, natrio, chloro ir fosforo).

Nėra konkrečių rekomendacijų, kada kūdikiams pradėti duoti duonos ir kitų jos gaminių. Autoritetingos tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacija ar Amerikos pediatrijos akademija, kūdikiams duoti kieto maisto rekomenduoja nuo 6 mėn. amžiaus. Kietos, traškios duonos dantų dar neturintys kūdikiai neįkanda, tačiau gali ją čiulpti. Vis dėlto traški duona tinkamesnė jau ūgtelėjusiems ir dantų turintiems kūdikiams. Kviečiai yra vienas iš 8 pagrindinių maisto alergenų, sukeliančių apie 90 % alerginių organizmo reakcijų. Tačiau Amerikos pediatrijos akademija bet kokiu atveju vis tiek laikosi rekomendacijos į kūdikių racioną įtraukti potencialiai alergenų turinčių maisto produktų. Celiakija dažniausia pasireiškia kūdikiams nuo 6 mėn. bei vaikams iki 2 m. Celiakija kartais painiojama su gliuteno netoleravimu, tačiau tai nėra tas pats. Tiesa, svarbu nuraminti, kad tiek celiakija, tiek ir gliuteno netoleravimas nėra dažnos būklės.

Kas yra pelėsis?

Pelėsiai, kaip grybų karalystės atstovai, susiformavo jau prieš 650 mln. metų, ir jų įvairovė yra daug didesnė, nei įsivaizduojate. Tiek milijonų metų pelėsiams išgyventi buvo visai nesunku dėl to, kad maistui jie neišrankūs. Pelėsiai valgo viską: maistą, medieną, kartoną, odą, mūrą, plastiką, tinką, dažus ir įvairiausias sintetines medžiagas, kurių nevalgo joks kitas gyvojo pasaulio atstovas.

Pelėsiai turi savo ginklą - nuodus, kuriuos skleidžia į aplinką, - mikotoksinus. Šie toksinai jau ne kartą istorijoje yra lėmę masines ūkio paukščių, gyvulių, žuvų gaištis, žmonių apsinuodijimų protrūkius, nuo pelėsio antpuolių kenčia vaismedžiai, vaiskrūmiai, javai, daržovės, o supelijusį namą ar butą gali tekti apleisti ir ieškotis kitos pastogės. Pelėsiui daugintis ypač palanki šilta ir drėgna aplinka. Mikotoksinai kenkia nervinėms ląstelėms, imuninei sistemai, virškinimo sistemai, kepenims, plaučiams.

Pelėsis pramonėje ir kulinarijoje

Teisybė yra ir tai, kad pelėsis naudojamas masto pramonėje bei kulinarijoje: dešrų, sūrių gamyboje. Kai kurios vyno rūšys gaminamos iš supelijusių vynuogių. Tačiau maisto pramonėje naudojami tam tikrų padermių specialiai išauginti pelėsiai (pvz., sūrių gamyboje naudojami Penicillium, Aspergillus, Mucor genties pelėsiai), jie auginami, laikantis griežtų sąlygų ir stengiantis, kad visai neišskirtų arba beveik neišskirtų sveikatai kenksmingų mikotoksinų. Tačiau esant nukrypimams nuo maisto gamybos sąlygų, jame galimi tam tikri pelėsių išskiriamų kenksmingų medžiagų kiekiai.

Pelėsinių grybų kultūros, naudojamos pelėsinių dešrų ar sūrių gamyboje, turi specifinį būdingą vaizdą ir kvapą. Vytinti kumpiai ir pelėsinės dešros padengtos balkšvu ar gelsvu pelėsio sluoksniu, kuris šiek tiek pristabdo bakterijų ir kitų rūšių pelėsių dauginimąsi. Tačiau tiek pelėsinės dešros, tiek sūriai irgi gali sugesti, apsikrėsti „laukiniu“ pelėsiu. Ne paslaptis, kad pelėsinių sūrių ir dešrų valgymas prisideda prie mikrobų atsparumo antibiotikams.

Pelėsiai šalinami cheminiu ir mechaniniu būdu. Tačiau dažniausiai pelėsių naikinimo priemonės negali sustabdyti jų augimo ilgam laikui, jie vis tiek atsinaujina.

Pelėsis ant duonos: ką daryti?

Pamatę pelėsį ant duonos, dažnas dvejoja - gal užtenka nupjauti pažeistą vietą? Tačiau net jei pelėsis matomas tik paviršiuje, jo šaknys gali būti pasklidusios visoje riekėje. Kai kurie pelėsių tipai gamina toksinus, kurie kenkia sveikatai. Tad ką daryti - išmesti, ar dar galima kažką iš jos naudingo gauti?

Pelėsis rodo, kad net maža dalis negali būti gelbėjama. Pelėsių pavojus dažnai nuvertinamas, nes ne kiekvienas pelėsio tipas sukelia greitą reakciją. Tačiau ilgainiui net nedideli kiekiai mikotoksinų gali paveikti kepenų veiklą, sutrikdyti virškinimą ar net prisidėti prie lėtinių ligų vystymosi.

Jei svarstote, ką daryti su supelijusia duona, atsakymas paprastas - geriausia jos atsisakyti. Net jei pelėsis matomas tik paviršiuje, tikimybė, kad jis jau pasklidęs visame kepale, yra labai didelė. Valgant net nedidelį kiekį užkrėstos duonos galima pakenkti sveikatai - nuo trumpalaikių skrandžio negalavimų iki ilgalaikių kepenų pažeidimų.

Pelėsio Rūšys Ant Duonos

Ant duonos gali augti įvairių rūšių pelėsiai, kai kurie iš jų yra nekenksmingi, o kiti gali būti pavojingi sveikatai. Dažniausiai ant duonos aptinkami šie pelėsiai:

• Rhizopus stolonifer (Juodasis pelėsis): Tai vienas iš dažniausiai ant duonos randamų pelėsių. Jis atrodo kaip pilkas arba juodas pūkelis.
• Penicillium: Šis pelėsis dažnai būna melsvai žalios spalvos. Kai kurios Penicillium rūšys naudojamos gaminant antibiotikus, tačiau kitos gali gaminti toksinus.
• Aspergillus: Šis pelėsis gali būti įvairių spalvų - nuo geltonos iki žalios ar juodos. Kai kurios Aspergillus rūšys gamina aflatoksinus, kurie yra labai pavojingi sveikatai.

Net ir nedidelis jų kiekis gali sukelti genų mutacijas bei kepenų vėžį, tad jei riešutai ar džiovinti vaisiai yra raukšlėti, nešvieži, pageltę, įtartino skonio ir kvapo ar jų paviršiuje yra matomo pelėsio, juos reikia išmesti nedvejojant. Taip pat reikia išmesti bet kokius papelijusius minkštus vaisius, daržoves, net jei pelėsis yra tik ant žievelės, kaip ir virtą mėsą, troškinius, dešreles, bet kokius masto likučius.

Svarbu: Jei aptikote supelijusių produktų, neuostykite jų, tai gali pakenkti jūsų plaučiams. Kad nepaskleistumėte sporų, atsargiai įdėkite į polietileninį maišelį, sandariai užriškite ir tuoj pat išmeskite. Švariai išplaukite vietą, kurioje gulėjo supelijęs produktas. Atidžiai apžiūrėkite šalia buvusius produktus, ar pelėsis neišplito.

Kaip Apsaugoti Duoną Nuo Pelėsio?

Geriausias būdas išvengti pelėsio - užtikrinti tinkamą duonos laikymą ir vartojimą.

Tinkamas Laikymas

• Laikykite duoną sausoje ir vėsioje vietoje: Venkite laikyti duoną drėgnose vietose, pavyzdžiui, šalia kriauklės ar viryklės.
• Naudokite tinkamą pakuotę: Laikykite duoną originaliame maišelyje arba sandariame inde.
• Venkite laikyti duoną šaldytuve: Šaldytuvas gali pagreitinti duonos džiūvimą ir pelėsių augimą (nors tai priklauso nuo duonos tipo). Geriau duoną šaldyti, jei neketinate jos suvartoti per kelias dienas.
• Šaldykite duoną tinkamai: Prieš šaldant duoną, ją supjaustykite riekelėmis ir įdėkite į sandarų maišelį ar indą.

Tinkamas Vartojimas

• Pirkite tiek duonos, kiek suvartosite: Venkite pirkti didelius kiekius duonos, jei neketinate jos suvartoti per kelias dienas.
• Patikrinkite duoną prieš vartojant: Prieš vartojant duoną, apžiūrėkite ją, ar nėra pelėsio požymių.
• Nenaudokite užterštų įrankių: Naudokite švarius įrankius pjaustydami duoną.
• Neatidėliokite duonos vartojimo: Kuo ilgiau duona stovi, tuo didesnė tikimybė, kad ant jos atsiras pelėsis.

Kiti Patarimai

• Pirkite kokybišką duoną: Kokybiška duona, pagaminta iš gerų ingredientų, gali būti atsparesnė pelėsiui.
• Laikykite duoną vėdinamoje vietoje: Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją aplink duoną, kad sumažintumėte drėgmės kaupimąsi.
• Valykite duonos dėžę: Reguliariai valykite duonos dėžę, kad pašalintumėte pelėsio sporas.
• Gaminkite duoną namuose: Gamindami duoną namuose, galite kontroliuoti ingredientus ir užtikrinti, kad ji būtų šviežia.

Kaip Teisingai Išmesti Apipelijusią Duoną?

• Įdėkite apipelijusią duoną į sandarų maišelį, kad pelėsio sporos nepasklistų ore.
• Išmeskite maišelį su duona į šiukšliadėžę, esančią lauke.
• Nusiplaukite rankas su muilu ir vandeniu po to, kai tvarkėte apipelijusią duoną.

Pelėsių Poveikis Patalpose

Buityje paplitusius pelėsius galite pamatyti vonioje, drėgnų patalpų kampuose, ant tinko, plastiko, silikoninių apdailos detalių, skalbimo mašinose, indaplovėse, šaldytuvuose, gėlių vazonuose. Sienų pelėsių sporos yra be galo gyvybingos, jos ilgai išlieka gyvybingos net ir visiškai atsikračius pelėsių. Dažniausiai patalpų pelėsių poveikis pasireiškia galvos skausmais, nerviniu dirglumu, nuovargiu, alerginėmis reakcijomis, peršalimo simptomais, akių ašarojimu, odos perštėjimu, sloga, kosuliu, pneumonija, astmos priepuoliais, viršutinių kvėpavimo takų dirginimu, lėtiniu nuovargiu ir kt.

Patalpų ore skraidančios sporos gali sukelti įvairias alergines ir kvėpavimo takų ligas. Žmonių, kenčiančių nuo alergijos pelėsiams, kasmet daugėja. Pagrindiniai alergijos pelėsiui požymiai: užsikimšusi nosis arba sloga, nosies niežėjimas, gerklės perštėjimas, čiaudulys, ašarojimas. Žmonėms, sergantiems astma, alergija pelėsiui gali paaštrinti astmos simptomus.

Ypač dažnai dėl patalpų pelėsio kenčia žmonės, daugiausiai laiko praleidžiantys uždarose patalpose: vaikai, pagyvenę asmenys. PSO duomenimis, 30 proc. visų pastatų vidinių patalpų turi problemų dėl oro drėgmės ir pelėsio. Drėgmės lygis kyla prastai vėdinamose ir nepakankamai šildomose patalpose, tai skatina pelėsių, bakterijų ir grybų dauginimąsi, kurie skleidžia ore savo sporas bei kenksmingus lakiuosius organinius junginius.

---