Lietuviški saldainiai turi turtingą istoriją, kurią atspindi įvairūs fabrikai ir jų gaminiai. Šiame straipsnyje apžvelgsime lietuviškų saldainių istoriją ir įvairias rūšis, pradedant nuo tarpukario iki šių dienų.

Saldainių gamyba Lietuvoje

Saldumynų pramoninė gamyba pradėta 18 a. pabaigoje. Lietuvoje didesnės konditerijos įmonės pradėjo kurtis 19 amžiuje. Didžiausios 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje buvo Peterburgo akcinės bendrovės šokolado ir saldainių fabrikas Viktorija (įkurtas 1893; 1912 jame dirbo apie 500 darbuotojų) Vilniuje ir brolių Kaganų konditerijos fabrikas (įkurtas 1885; 1912 dirbo apie 250 darbuotojų) Šiauliuose.

Konditerijos įmonės tarpukario Lietuvoje

1940 pradžioje veikė 84 konditerijos įmonės (jose dirbo apie 1000 darbuotojų), iš jų Kaune - 7 (370 darbuotojų), Šiauliuose - 5 (287 darbuotojai), Vilniuje - 18 (261 darbuotojas).

Šokoladu kvepiantys Šančiai: „Tilkos“ fabrikas

1921 m. Kaune vokiečiai Richardas Tilmansas ir jo žentas Povilas Medemas, Zinaida Etingeraitė-Zaksienė bei žydai Salamonas ir Borisas Kaganai įsteigė šokolado ir saldainių fabriką „Tilka“. Bendrovės pavadinimą sudarė savininkų pavardžių pirmieji skiemenys (Tilmansai ir Kaganai). Ilgamečiu įmonės direktoriumi dirbo Aleksandras Kaminskas. Iš pradžių buvo atidarytos saldainių dirbtuvės Aleksote (Suvalkų g. 19, dab. Veiverių g.), bet tais pačiais metais veikla perkelta į Ž. Šančius, Kurto ir Richardo Tilmansų fabriko kaulamilčių fabriko teritoriją.

Kaune „Tilkos“ gaminių buvo galima įsigyti keliose firminėse bendrovės krautuvėse: „D.G.A.“ (A. Juozapavičiaus pr. 45) ir „A.B.C.“ (Laisvės al. 29A). Bendrovės produkcija prekiavo ir kitos parduotuvės (Laisvės al. 19, Laisvės al. 56 bei kt.). Nedidelėse parduotuvėse tekdavo būti apdairiems - susidurta su etikečių padirbinėjimu: „Smulkios dirbtuvėlės bruka vartotojams menkos rūšies gaminius, o pirkėjai nekreipdami dėmesio į etiketes ir fabriko ženklą perka juos už tikrus „Tilkos“ gaminius. Ypatingai padirbinėjamos tos rūšys, kurios labiausiai perkamos, kaip: pieninis šokoladas, „Aukso žuvelė“, taip pat kakao milteliai“, - 1930 m. „Tautos ūkis“.

„Tilkos“ produkcija

Gamino saldainius, šokoladą „Tilka“ gamino šokoladą, saldainius, kakavos miltelius, kakavos sviestą, marmeladą, šokoladinius vaflius ir kt. 1938 m. minima, kad fabrikas gamino ir cikoriją „Franck“ bei salyklinę kavą „Kathreiner“. 1923 m. duomenimis, fabrikas gamino 36 rūšių šokoladą (20 tūkst. kg./mėn.) ir 60 rūšių „monpasjė“ bei karamelę (12 tūkst kg./mėn.). 1930 m. įmonė gamino 100 rūšių šokoladą ir apie 300 rūšių saldainius, tarp jų buvo: „Auksinė žuvelė“, „Kačių liežuvėliai“, „Rojaus paukštelis“, „Vėžių kakleliai“, „Panelių piršteliai“, „Princesė“, „Simfonija“, „Raketa“, „Mimoza“, „Daina“, „Tulpė“, „Slyva“, „Pajacas“, „Milda“, „Dūdorius“, „Kaunas“, „Gražuolė“, „Apollo“, „Tansanija“, „Aromint“ (mėtinius, citrininius, braškinius ir žemuoginius), „Iris“, marcipaninius ir kt. Asortimente buvo obuolių, kriaušių, vynuogių, agrastų skonio ledinukų bei riešutų, vanilės ir pieno skonio marmelado. Šokolado pasirinkimas įvairiausias: kartusis, vanilės, pieno, riešutų, migdolų, taip pat šokoladai „Mignon“, „Lietuva“, „Esperanto“, „Delicatesse“, „Ekstra Java“, „Pienininis Olandijos“, „vėsinantis“ šokoladas „Vasarinis“ (spėjama, mėtų skonio).

„Lietuvos žinios“ 1928 m. rašė, kad prie fabriko veikė popierinių ir skardinių dėželių dirbtuvė - savo produkcijai jie patys gamino dėžutes. Fabrike dirbo apie 160 žmonių. Apyvarta per mėnesį viršijo 200 tūkst. Lt.

Eksportas ir apdovanojimai

Įmonė žymią dalį produkcijos eksportavo. To meto spaudoje rašoma, kad „Tilka“ Amerikos firmai „La Poten“ eksportavo vagoną saldainių už 25 tūkst. litų. Produkciją eksportavo ir į Londoną, Šveicariją, Vokietiją, Afriką, Kolumbiją, Argentiną, Australiją, Kanadą, Čikagą, Latviją. Žemės ūkio parodose „Tilka“ irgi buvo pripažinta - laimėjo aukso medalius: 1923 m. Kaune (už kakavos miltelius), 1927 m. Klaipėdoje, o 1928 m. net Paryžiuje. Įmonė kakavos pupeles atsigabendavo iš Brazilijos ir Pietų Afrikos.

Dovana A. Smetonai - įspūdinga saldainių dėžė

„Tilka“ priimdavo ir specialius užsakymus. „Prie tokių galima priskirti 1932 m. įsteigtą šokoladinį prizą už Kauno šachmatų čempionate gražiausiai žaistą partiją arba nuostabų šokoladinį namelį, pro kurio langus būdavo matyti interjeras ir net šviečiantys šviestuvai (maitinami elementais). Toks namelis buvo išvežtas į Šveicariją, kur vyko šokolado gamintojų susitikimas. Gaminta ir įvairaus dydžio šokoladinių kiaušinių - „Kinder“ siurprizų su viduje slepiamais žiedais ar vėriniais“, - rašoma Aldonos Snitkuvienės knygoje „Tilmansai ir jų palikimas Kaune“.

Išskirtinis užsakymas - Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai 60-mečio proga pagaminta didelė dėžė su sidabro apkaustais, aptraukta žaliu aksomu. Sidabrinėje jos plokštėje buvo įrašyta: „Jo Ekscenlencijai Valstybės Prezidentui/ANTANUI SMETONAI/60-ties metų amžiaus sukakties proga“. Dėžė buvo su ištraukiamomis laiptuotomis lentynomis, o jose - įspūdingi „Tilkos“ saldainiai. Belieka tik įsivaizduoti viliojantį jų skonį ir aromatą.

Darbuotojų gerovė

„Tilkos“ savininkai skyrė dėmesį darbuotojų gerovei, rūpintasi jų sveikata - dantis nemokamai taisydavo specialiai samdoma dantų gydytoja. Buvo ir kitų privalumų. „Fabriko teritorijoje mediniame name buvo įrengtas vaikų darželis. Siekiant skatinti darbininkų saviveiklą, mūriniame pastate, kuriame veikė dėžučių dirbtuvė, įkurtas klubas, nupirkta muzikos instrumentų (septynios gitaros, keturios mandolinos, smuikas, dvi balalaikos, trys bandžos, devyniolika pultų natoms)“, - rašoma A. Snitkuvienės knygoje „Tilmansai ir jų palikimas Kaune“.

Fabriko likimas

1940 m. „Tilka“ buvo nacionalizuota, o 1941 m. pervadinta į „Gegužės pirmosios“, vėliau į „Ramunės“, „Karolio Požėlos“, o galiausiai į Kauno konditerijos fabriką. XX a. 8-9 deš. šis fabrikas buvo didžiausia konditerijos įmonė Lietuvoje. 1993 m. UAB „Mondelez Lietuva Production“).

Šimtametė „senutė“ Šiaulių „Rūta“

Šiaulių „Rūta“ yra viena iš ilgiausią istoriją turinčių konditerijos įmonių Lietuvoje. Kitąmet ji minės savo šimtmetį. Viskas prasidėjo 1913 metais, kai 36-erių konditeris Antanas Gricevičius, įsigijęs žemės sklypą su mediniu namu Vytauto ir Tilžės gatvių sankirtoje, čia įsitaisė karamelės virimo katilą ir su savo žmona Juzefa ėmė gaminti saldainius.

Iki pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose veikę šeši saldainių fabrikai priklausė rusų, vokiečių, žydų ir lenkų tautybės verslininkams, tad, norėdamas pabrėžti pirmosios mieste lietuviškos saldainių dirbtuvėlės tautiškumą, A. Gricevičius pavadino ją augalo „rūta“ vardu. Čia iš pradžių buvo gaminami karameliniai saldainiai, o ilgai netrukus ir šokoladiniai. Vėliau saldainių dirbtuvė „Rūta“ pervadinta Lietuvių saldainių fabriku „Rūta“.

Nuo jaunumės apie nuosavą verslą svajojęs šiaulietis šiai veiklai reikalingų žinių sėmėsi Vilniaus šokolado fabrike „Viktorija“, kur ne tik pelnė didelį fabriko savininkų palankumą, išmoko daugelio saldumynų gamybos paslapčių, bet ir sutiko savo būsimą žmoną Juzefą, paprastą fabriko darbininkę. Grįžęs į Šiaulius su dar vienu energingu šiauliečiu Vladu Vaitkumi įkūrė dirbtuvėlę, pavadintą „Birutė“, ir kartu pradėjo gaminti saldainius „Dul-dul-dūdelė“. Tačiau netrukus A. Gricevičius nutarė atsiskirti nuo „Birutės“ ir pradėti nuosavą verslą.

Deja, Pirmojo pasaulinio karo metais A. Gricevičiaus „Rūta“ buvo sunaikinta. Ją savininkas atkūrė 1917 metais, po Spalio revoliucijos su žmona bei dviem vaikučiais - Marija ir Antanu - grįžęs iš Rusijos, kur karo metu jis buvo evakuotas. Vos grįžęs namo, jis vėl ėmėsi savosios „Rūtos“ gaivinimo darbų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą „Rūtoje“ jau dirbo 160 darbuotojų, kurie per dieną pagamindavo 2 000 kg įvairios produkcijos. Gaminių receptūrą kurdavo pats šeimininkas.

1940 metais, SSRS užėmus Lietuvą, fabrikas buvo nacionalizuotas. Juzefa Gricevičienė ir jauniausias iš keturių jų vaikų sūnus Antanas buvo ištremti į Sibirą. Kiek žinoma, jų deportacijos momentu pats šeimos galva buvo Aukštelkėje, kur Gricevičiai turėjo 30 ha ūkį. Buvęs fabriko savininkas neišvengė teismo, nes buvo kaltinamas turto išeikvojimu. Ginti savo šeimininko į teismo salę susirinko gausus fabriko darbininkų būrys.

Iki 1993 metų pabaigos fabrikas veikė kaip valstybinė saldainių ir šokolado gamybos įmonė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, senieji fabriko pastatai buvo grąžinti A. Gricevičiaus šeimai, o 2002-aisiais A. Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“ reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Rūta“. Įmonei ėmėsi vadovauti jos įkūrėjo vaikaitės Aldonos Gricevičiūtės Gluodienės (Antano ir Juzefos sūnaus Vlado dukros) vyras Algirdas Gluodas.

Šokolado muziejus Šiauliuose

Tik šių metų vasaros pradžioje bendrovės „Rūta“ patalpose atidarytas Šokolado muziejus greit tapo žinomas ir pritraukia būrius saldumynų mėgėjų. „Rūta“ tapo dar atviresnė, kai pastato antrajame aukšte įsikūrė muziejaus ekspozicijų salės, o trečiajame - šio muziejaus edukacinių užsiėmimų salė, kur lankytojai patys gali pasigaminti saldainių.

Vos įėjus į muziejų, lankytojas pasijunta tarsi ispanas, pirmą kartą išsilaipinęs Centrinėje Amerikoje. Lankytojus pasitinka žmogaus ūgio actekų imperatorius Montesuma ir kakavos medis.

Muziejus pasakoja apie kakavos kelią nuo kakavmedžio vaisių surinkimo iki saldainių pagaminimo. Jaunieji muziejaus lankytojai ilgėliau užtrunka sustoję prie interaktyvų paviršių turinčio žaidimų stalo. Vienas lietuvis per metus vidutiniškai suvartoja apie 3,7 kg šokolado, o, tarkim, Jungtinės Karalystės gyventojas šio saldėsio suvartoja net vienuolika kilogramų. Beje, baltajame šokolade nėra nė gramo kakavos masės, o dominuoja kakavos sviestas - riebalai, išgaunami iš kakavos pupelių, cukrus ir pieno milteliai.

Trečiajame pastato aukšte yra įrengta edukacinių užsiėmimų salė, kurioje akivaizdžiai paaiškinama, kaip gaminami saldainiai, ir lankytojai patys gali išmėginti savo jėgas bei, pasikliovę savo fantazija, pasigaminti įvairiausių šokoladinių skanėstų.

„Rūtos“ saldainių fabriko įvertinimas tarpukario Lietuvoje

Tiek dėl fabriko pavyzdingo įrengimo, tiek dėl savininko A. Gricevičiaus vaišingumo beveik visos ekskursijos, kiek jų atvykdavo iš kitur tarpukariu į Šiaulius, būtinai aplankydavo „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriką. Pradedant nuo 1935 metų iki 1939 m. vasaros fabriką aplankė 199 ekskursijos (2000 kg saldainių į dieną. „Rūtos“ saldainių fabriką Šiauliuose aplankius. „Lietuvos žinios“, 1939 m. birželio 17, p.

Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1935 m. rugpjūčio mėnesį paskelbė lankytojų ir ekskursantų, aplankiusių „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriką, atsiliepimus apie šią įmonę ir jos gaminius:

• „1935. V. 20. Kražių „Žiburio“ gimnazija (48 asm.) aplankė „Rūtos“ saldainių fabriką. Su džiaugsmu ragavo lietuviško darbo saldainius ir, jei Dievulis leis, ir ateityje maloniai juos patys ragaus ir kitiems siūlys.
• „1935 m. V 21 d. Panevėžio Žydų gimnazijos V-os klasės (16 asm.) ekskursija aplankė „Rūtos“ fabriko patalpas. Susipažinome su visais darbais.
• „1935. V. 3 d. Pakapės ir Lingailių per. mok. IV-to skyriaus mokiniai (15 žm.) aplankė „Rūtos“ fabriko skyrius, paragavo „Rūtos“ saldainių ir nustebo įrengimais.
• „1935. VI. 4. „Š. m. liepos 18 d. Gruzdžių jaunalietuvių apylinkės nariai aplankėme garsųjį Lietuvos saldainių fabriką „Rūtą“ Šiauliuose ir susipažinome su moderniu fabriko įrengimu, švariai ir higieniškai atliekamu darbu. Todėl linkime ir toliau „Rūtos“ fabrikui gaminti savo valstybei ir užsieniams patinkamus saldainius“

Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1936 m. liepos mėn. pranešė apie tai, kad „Rūta“ vėl buvo apdovanota aukso medaliu: „Šiauliečio p. Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“ didžiojoje šių metų žemės ūkio ir pramonės parodoje vėl buvo apdovanotas aukso medaliu už aukštos kokybės gaminius. Parodoje, tarp kitko, buvo 8 rūšys naujų saldainių. Fabrikas už savo gaminių aukštą kokybę iki šiol iš viso gavo jau 12 medalių, kurių 2 iš Anglijos.

Sovietmečio saldainiai

Sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni. Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie - visai nepakitę ir ligšiol populiarūs.

Hematogenas

Hematogenas - klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse. Dabartinis hematogenas išties toks pat, tačiau sovietinis būdavo popierinėse pakuotėse ir dažniausiai į pardavimą pakliūdavo tiktai iš kažkokių spec sandėlių, kuriuose būdavo prastovėjęs kokį dešimtmetį, tad sudžiūvęs iki negalėjimo. Jei atsimenate sovietinį hematogeną ir jis atrodo skanesnis - tiesiog praplėškite dabartinio pakuotę ir iškentėkite bent metus, jo nesuvalgę - skonis pasidarys lygiai toks pat originalus.

Kavos plytelės

Retas ir nepakartojamas gardumynas buvo stalininis išradimas - kavos plytelės. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu. Praktiškai tas daiktas vandenyje netirpdavo, o tai, kas gaudavosi ištirpus - tai buvo kažkokia šlykštynė, kurią net ne kiekvienas sovietžmogis gali įsivaizduot - nebent tas, kas sovietiniais laikais kavą iš 5 kartus panaudotų kavos miltelių gėrė šūdiniausioje kolūkio valgykloje, maitinančioje klientus kiaulidės atliekomis.

Tačiau kaip saldainis - kavos plytelės buvo nepaprastai skanus daiktas, nors ir baisiai kietas.

Kisieliaus briketai

Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs. Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Valgyti tokį kisieliaus briketą - tai kažkas panašaus, lyg graužtum didelį gabalą saldžios, sintetiniais aromatizatoriais impregnuotos silikatinės plytos.

Konditerijos gaminių gamybos statistika

Konditerijos gaminių gamyba 1950-1980 parodyta žemiau esančioje lentelėje.

Metai	Šokolado gaminiai (tonos)	Cukrinės konditerijos gaminiai (tonos)	Miltiniai gaminiai (tonos)
1966	612	23 259	10 268

---