Pirmosios žuvys Žemėje atsirado beveik prieš 500 milijonų metų. Stuburinių (Vertebrata) gyvūnų antklasis - žuvys (Pisces). Šiandien pasaulio upėse, ežeruose ir vandenynuose gyvena daugiau kaip 25 000 žuvų rūšių.
Žuvų Įvairovė ir Klasifikacija
Yra trys pagrindinės žuvų grupės. Daugiau kaip 95% žuvų yra kaulinės žuvys, pavyzdžiui, menkės ir upėtakiai. Be to, dauguma jų turi dujų pilną kamerą, vadinamąja pūsle, kuri išsipučia arba subliūkšta, reguliuodama plūdrumą. Kremzlinių žuvų, tokių kaip rykliai, griaučiai susideda iš kietos kremzlės, o plaukiojamosios pūslės jos neturi. Bežandėms žuvims priklauso dvi grupės - nėgės ir miksinos.
- Kremzlinės žuvys: rykliai, rajos
- Kaulinės žuvys: menkės, upėtakiai
- Bežandės žuvys: nėgės, miksinos
Žuvys skirstomos į 2 klases: kremzlinės žuvys ir kaulinės žuvys; apie 50 būrių, apie 21 000 rūšių.
Žuvų Sandara ir Prisitaikymas
Dauguma žuvų turi apsauginę žvynų dangą ir paprastai aptakios formos. Jų vidaus organai panašūs į kitų stuburinių, tačiau žuvys turi ne plaučius, o žiaunas, kuriomis kvėpuoja vandenyje. Dauguma žuvų turi keletą pelekų, padedančių plaukti vandeniu, - tarp jų uodegos peleką kūno gale, nugaros peleką viršuje ir analinį peleką apačioje.
Kūnas nuo 1 cm, pvz., Filipinų salose gyvenančio paprastojo nykštukinio grundulo (Pandaka pygmaea), iki 15 m (milžinryklio) ilgio, iki 4 t masės. Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Žuvų spalva labai įvairi. Tropinio klimato juostose gyvenančios žuvys (pvz., šeriadantės) būna ryškių spalvų. Beveik visų žuvų nugara tamsesnė negu šonai ir pilvas. Gilumų žuvys dažniausiai neryškių spalvų. Kūną dengia žvynai, dygliai, kaulinės plokštelės. Kai kurios žuvys (pvz., šamai) žvynų neturi arba jie labai maži (vėgėlių, ungurių).
Yra trys pagrindiniai žuvų žvynų tipai. Dauguma kaulinių žuvų turi leptoidinius žvynus - vienas ant kito užeinančius lanksčius žvynus, padengtus plona oda. Rykliai ir jų giminaičiai turi plakoidinius žvynus - į dantį panašius darinius, įsiterpusius į odą, dėl kurių jų kūno paviršius primena švitrinį popierių. Latimerija turi keturių sluoksnių kosmoidinius žvynus, o kaimanžuvės - rombo formos ir susijungusius ganoidinius žvynus.
Žuvys neturi seilių liaukų. Iš ryklės maistas per stemplę patenka į skrandį. Plėšriųjų žuvų (lydekų, šamų) skrandis labai talpus, kai kurių žuvų (karpinių) - neišsivystęs. Žarnyno vidinį paviršių didina spiralinė raukšlė (ryklių, eršketų) arba piliorinės ataugos (vėgėlių, ešerių). Daugumos žuvų (išskyrus kremzlines žuvis, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė. Širdis 2 kamerų (prieširdžio ir skilvelio). Iš skilvelio kraujas teka į arterinį kūgį (kremzlinių žuvų) arba į aortos gumbą (kaulinių žuvų), kuriuose yra vožtuvai, ir grįžta į veninį sinusą. Yra 1 kraujo apytakos ratas.
Daugumos žuvų labiausiai išsivysčiusios vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (ryklių, rajų) - ir priekinės smegenys bei uoslės skiltys. Klausos organas - vidinė ausis; jos labirinte yra otolitai, padedantys palaikyti kūno pusiausvyrą. Žemo dažnio virpesius žuvys jaučia šonine linija, karpinėms ir šamams garsus justi dar padeda pakitę pirmieji stuburo slanksteliai - Weberio aparatas. Akys prisitaikiusios matyti vandenyje (turi apvalų lęšiuką, plokščią rageną), trumparegės. Į tolį akomoduoti akis gali tik kai kurie rykliai.
Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (upėtakiai, kiršliai), karštuose (apie 50 °C temperatūros) geizeriuose, pvz., karštųjų versmių lėlžuvė (Cyprinodon macularius), sekliuose ir iki dugno užšąlančiuose gėluose vandenyse (pvz., dalijos), jūrose iki 8000 m gylio (pvz., gelminė ungurmenkė Bassogigas profundissima). Minta planktonu (silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (baltieji amūrai, raudės), bentosiniais smulkiais gyvūnais (karšiai, kuojos), kitomis mažomis žuvimis (ešeriai, lydekos).
Žuvų Dauginimasis
Daugelis žuvų susiburia draugėn neršti (išleisti ikrus ir spermą į vandenį). Patelė išneršia vandenyje ikrus, kad juos apvaisintų patino sperma. Iš milijonų išnerštų ikrų išsivysto tik kelios suaugusios žuvys - didžioji dalis ikrų lieka neapvaisinti arba juos suėda grobuonys. Dauguma žuvų ikrus ir jauniklius palieka likimo valiai.
Skirtalytės, retai hermafroditės, pvz., zebrinis uolinis ešerys (Serranus scriba). Kaulinių žuvų subrendę kiaušiniai (ikrai) yra smulkūs, 1 patelė išneršia net iki kelių milijonų (menkių) ar net 300 mln. (mėnulžuvių), kremzlinių, riešapelekių žuvų - dideli, jų būna tik po kelias dešimtis; yra ir gyvavedžių žuvų rūšių. Patelės dažniausiai didesnės už patinus. Neršto metu pakinta žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma, pvz., lašišų. Žuvys gyvena 15-20 m., kai kurios (šamai, eršketai) 30-60 m., kitos (stintos) tik 1-3 metus. Lytiškai subręsta nevienodai: stinta 1-2 m., karpinės žuvys 3-5 m., didysis eršketas 12-18 metų.
Vienas svarbiausių gamtos "išradimų" - seksas - atsirado Žemėje prieš 375 milijonus metų. „Iki to laiko dauginimasis nebuvo vidinis, o palikuonys gimdavo ir vystydavosi už gyvo organizmo ribų. Patelė dėdavo kiaušinius, o po to patinas juos apvaisindavo. Bet atsiradus stuburinėms žuvims, viskas pasikeitė - gamta „išrado“ seksą, o kartu su juo ir stabilesnį bei patikimesnį dauginimosi būdą“, - pažymėjo mokslininkas.
Žuvininkystė
Svarbus verslo objektas (žvejyba). Kai kurios žuvys (pvz., vaivorykštiniai upėtakiai, šamai, tilapijos) auginamos žuvininkystės ūkiuose. Valgomos virtos, keptos, rūkytos, džiovintos ir konservuotos (žuvų produktai). Žuvienoje yra žmogaus organizmui lengvai įsavinamų baltymų ir riebalų (žuvų taukai). Iš žuvų kepenų gaminamas retinolis, iš žvynų - perlamutras.
Skirstoma į natūraliąją ir intensyviąją žuvininkystę. Natūralioji žuvininkystė skirstoma į jūrų ir vidaus vandenų. Naudojamos šios priemonės: žuvų neršto apsauga, neršto sąlygų gerinimas, žuvų aklimatizacija, jų išteklių gausinimas. Išteklius gausinti aktualu todėl, kad praeivės žuvys (eršketai, lašišos, šlakiai, perpelės), gyvenančios jūrose, neršia upėse.
Žuvų Atsiradimo Istorija
Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro. Manoma, žuvys atsirado gėluose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų žuvų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė - Cladoselache, davusi pradžią dabartiniams rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės žuvys suskilo į 2 šakas: iš pirmosios išsivystė stipinpelekės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios - riešapelekės ir dvikvėpės žuvys.
Kai kurios Antarkties žuvys savo kraujyje turi natūralaus antifrizo, padedančio išgyventi žemesnėje už nulį temperatūroje, o dykumų karpiadančiai gyvena karštosose versmėse, 40 oC teperatūroje.